![\"\"](\"https:\/\/dance.lt\/new\/wp-content\/uploads\/2021\/08\/2021-07-13-55-photo-D.Matvejev\u00a9.jpg\")
<\/a>\nDmitrijaus Matvejevo nuotraukos<\/em><\/p>\n
Neb\u016bkime naiv\u016bs, \u0161is k\u016brinys ir globalinio at\u0161ilimo realyb\u0117 susij\u0119 tikrai ne tik tiesiogiai d\u0117l to, jog drauge su atlik\u0117jais buvome fizi\u0161kai alinami kar\u0161\u010dio. Prie\u0161 akis matyt\u0105 bei i\u0161gyvent\u0105 \u0161ok\u012f ir m\u016bs\u0173\/j\u016bs\u0173\/\u017emonijos kasdienyb\u0119 siejo b\u016btent tai, jog jis ir buvo gyvenimo per se<\/em> dalis. Vieno<\/em> ir vis\u0173<\/em> \u017emoni\u0173 gyvenimo santrauka, pusvaland\u017eio laiko r\u0117muose, tokioje \u012f\u0161aldytoje dabarties akimirkoje, nuolat skambant paties atlik\u0117jo kuriamu ritmo bei pavadinime esan\u010dio ir pasirodymo metu taip pat primenamo svarbaus niuanso \u2013 tai nesit\u0119s am\u017einai. Juk i\u0161ties filosofi\u0161kai kasdieni\u0161ka ir netgi \u012fprasta, o kartais ir perd\u0117tai pateti\u0161ka konstatuoti \u2013 niekas nesit\u0119sia am\u017einai. Nei \u017emogus, nei pasaulis. \u00a0\u0160iandien, tai ir savoti\u0161kai guod\u017eianti \u017einut\u0117.<\/p>\n K\u016brinyje kalbama apie kasdien\u0117s b\u016bties laikinum\u0105 ir savoti\u0161k\u0105 siurrealum\u0105 arba tiesiog reliatyvum\u0105 \u2013 kasdienyb\u0117 gali b\u016bti\u00a0 gyvenimo am\u017einyb\u0117s provaizdis arba\u00a0 geriausias laikinumo pavyzdys vienu metu. Nes niekas niekada nesit\u0119sia am\u017einai, o ypa\u010d \u017emogus. \u017dmogus su savo netobulumu, su kartojamais ritualais, su i\u0161moktais gestais, su populiarumo ir nepopuliarumo kaina, su pandemijos baime akyse. Tad cinizmo ir sarkazmo \u012fs\u010diose augintas postmodernus \u017emogus,\u00a0 giliai \u0161irdyje i\u0161saugoj\u0119s nuo\u0161irdumo tro\u0161kim\u0105, taip pat t\u0117ra laikinumo akimirkos vaizdinys bei \u012frodymas. Arba dabarties ilgaam\u017ei\u0161kumo. \u0160iuo atveju priklauso, kaip sugeb\u0117sime akimirkoje\u00a0 \u012f\u0161aldyti laik\u0105. Ta\u010diau \u201eTANZANWEISUNGEN\u201c ai\u0161kiai mums kartojo \u2013 tai laikina. Tod\u0117l \u0161\u012f pusvaland\u012f juokim\u0117s i\u0161 savo gyvenimo ir m\u016bs\u0173 pasaulio, nes net ir pandemija, net ir kar\u0161tis, net ir nuovargis \u2013 niekas niekada nesit\u0119s am\u017einai.<\/p>\n Ir \u0161is laikinumas neabejotinai \u017ei\u016brovus \u017eav\u0117jo. Atpa\u017e\u012fstami gestai, \u017eenklai, ritmas bei kelios puikiai \u017einomos dainos k\u016briniui suteik\u0117 jaukumo, kurio kartais taip trok\u0161ta \u017ei\u016brovas. Savosios b\u016bties atpa\u017einimo d\u017eiaugsmas leido nostalgi\u0161kai \u0161ypsotis \u2013 \u201eak, juk ir mes tokie buvome\/esame\/b\u016bsime\u201c. Gal tai m\u016bs\u0173 gyvenimo \u0161okis?\u00a0\u00a0 Tok\u012f \u012fvaizd\u012f ypa\u010d sustiprino – ne\u017einia, ar tikslingai suplanuota, ar netik\u0117tai organi\u0161kai integruota architekt\u016bros detal\u0117 \u2013 MO muziejaus terasos stoglangio atspindyje \u017ei\u016brovai drauge su atlik\u0117ju gal\u0117jo matyti ir patys save. Kitaip tariant, pak\u0117l\u0119\u00a0 akis \u012f atvaizd\u0105, gal\u0117jome susitapatinti su\u00a0 k\u016briniu ir tapti jo dalimi. Gyvenimas tai sapnas? O gal scena? Kiek ilgai dar \u0161oksime? \u0160is \u012fvaizdis neliko neu\u017efiksuotas fotografijose kaip dar vienas dabarties i\u0161saugojimo artefaktas ir pasklido po socialinius tinklus. Tad v\u0117lgi savoti\u0161kas paradoksas \u2013 tai kas s\u0105lyginai \u012f\u0161aldo ar \u201ei\u0161saugoja\u201c akimirk\u0105 buvo atiduota \u012f ten, kur, akimirkos yra vartojamos, demonstruojant j\u0173 laikinum\u0105 socialin\u0117je erdv\u0117je. Ta\u010diau tai jau kitas, papildomas \u0161okio spektaklio gyvenimas.<\/p>\n O prie\u0161 m\u016bs\u0173 akis ritmas intensyv\u0117jo,\u00a0 kartais primindamas savoti\u0161k\u0105 kasdienyb\u0117s manifest\u0105, kur\u012f skelb\u0117 atlik\u0117jas, protarpiais su \u0161ypsena jis savo k\u016bnu pasakojo ne tokius jau nostalgi\u0161kai romanti\u0161kus dalykus. Kar\u0161\u010diu kv\u0117puojant\u012f vakar\u0105 \u0161ok\u0117jo k\u016bnas kalb\u0117jo labai ai\u0161kiai, demonstruodamas atpa\u017e\u012fstamus populiariosios kult\u016bros gestus \u2013 \u0161vankius ir ne visai, o treningai buvo perprantamas nepatogiosios kasdienyb\u0117s atributas. Toks tas pusvaland\u017eio, o gal ir visos am\u017einyb\u0117s gyvenimas. I\u0161ties viskas gana poeti\u0161ka \u2013 kaip kad laikrodis nenumaldomai mu\u0161a laik\u0105, taip ir atlik\u0117jas, nuolat mu\u0161\u0117 vienok\u012f ar kitok\u012f ritm\u0105, kuris tarsi suaugo su jo ir m\u016bs\u0173 k\u016bnais. It \u0161irdies plakimas.<\/p>\n Visgi karaliaus r\u016bmuose nebaud\u017eiamas nepatogi\u0105 ties\u0105 ar net gi \u0161ioki\u0105 toki\u0105 kritik\u0105 paprastai gal\u0117davo i\u0161sakyti tik juokdarys. B\u016btent d\u0117l to, jog juokas tarsi leisdavo i\u0161sigelb\u0117ti i\u0161 tiesos \u201enepatogumo\u201c, i\u0161 kritikos gniau\u017et\u0173 arba pad\u0117davo prisidengti \u201ekvailio\u201c kauke. Nes kas gi pyksta ant juokdario? Tai ir \u0161\u012f Naujojo Baltijos \u0161okio festivalio vakar\u0105, kuris labai ai\u0161kiai buvo ir yra pa\u017eym\u0117tas pandemijos \u0161e\u0161\u0117lio, \u012fvyk\u0119s ne tradiciniu laiku, i\u0161sit\u0119s\u0119s ne tradiciniame laikotarpyje, sukaustytas kovidin\u0117s baim\u0117s, buvo lydimas juoko, kuris kalb\u0117jo apie ties\u0105. Ties\u0105 tos kartos, kuri kaip ir visos kartos jaut\u0117si ka\u017ekuo ypatinga, galinti keisti pasaul\u012f, \u012fvald\u017eiusi i\u0161mani\u0105sias technologijas, aplankiusi daugyb\u0119 \u0161ali\u0173, perskai\u010diusi vien\u0105 kit\u0105 ar daugiau knyg\u0173, mokanti ne vien\u0105 populiariosios filosofijos citat\u0105, \u017einanti kas ir kada buvo ar bus kult\u016bros sostin\u0117s, skubanti ir gerianti kav\u0105 i\u0161 daugkartinio naudojimo puodeli\u0173 su nenusakomu kiekiu pieno variacij\u0173, va\u017ein\u0117janti hibridais ar elektromobiliais, ir vis tiek \u0161i karta, kuri kartais jaut\u0117si didvyriais vien d\u0117l to jog esti, susid\u016br\u0117 su pasauliu, kurio negali i\u0161spr\u0119sti. Ir tuomet telieka gird\u0117ti nenutildom\u0105 ritm\u0105 bei juoktis i\u0161 juokdario skelbiamo manifesto \u2013 juk j\u016bs\/mes negalime \u012fveikti pasaulio. Bet nereikia per daug jaudintis, juk ir tai nesit\u0119s am\u017einai.<\/p>\n<\/a><\/p>\n<\/a><\/p>\n<\/a><\/p>\n