Ne, \u0161okis n\u0117ra netvarus. Jis niekad nebuvo taip ai\u0161kiai matomas kaip dabar. Visgi mes tikriausiai tur\u0117tume nustoti \u0161ok\u012f vadinti vienu nepastoviausiu i\u0161 vis\u0173 men\u0173.<\/p>\n
Da\u017enai d\u0117l turinio tarpusavyje nesusitarian\u010dius \u0161okio teoretikus, \u0161okio kritikus, kuratorius, politikus ir kartkart\u0117mis net choreografus vienija bendras \u012fsitikinimas \u2013 \u0161okis lyginant su kitais menais yra labiausiai nepastovus. Toks tvirtinimas reguliariai skaitomas ir girdimas, jis kartojamas kaip mantra, kuomet recenzijose, es\u0117 ar sekmadieniniuose pokalbiuose \u0161ok\u012f tenka pagra\u017einti intriguojan\u010dia savybe. Kod\u0117l b\u016btent \u0161okis turi b\u016bti nepastoviausias i\u0161 vis\u0173 men\u0173?<\/p>\n
Tokia kalba apie efemeri\u0161kum\u0105 rodosi esanti puikiai suprantama, nes teatre mes nuolat susiduriame su trumpalaiki\u0161kumu. Kai pakylame nuo k\u0117d\u017ei\u0173 ir paliekame \u017ei\u016brov\u0173 sal\u0119, spektaklis jau yra pasibaig\u0119s. Muzika b\u016bna nuskamb\u0117jusi, dainavimo nebegird\u0117ti, \u017eod\u017eiai nutil\u0119. Galime vien prisiminti, klausimas tik \u2013 k\u0105 tokio? Pavien\u0117s spektaklio detal\u0117s taip stipriai \u012fsir\u0117\u017eia \u012f m\u016bs\u0173 atmint\u012f, jog mes, tur\u0117dami daugiau ar ma\u017eiau \u012fg\u016bd\u017ei\u0173, gal\u0117tume jas atkartoti \u0161okant, dainuojant arba vaidinant. Priklausomai nuo mok\u0117jimo ir i\u0161silavinimo. Visgi daugel\u012f dalyk\u0173 mes labai greitai pamir\u0161tame. Kartais galime netgi susigin\u010dyti su kitais \u017ei\u016brovais d\u0117l to, k\u0105 pamat\u0117me ir supratome. Nes pati atmintis konstruoja savas prisiminim\u0173 temas.<\/p>\n
Taigi operoje, operet\u0117je, miuzikle ar dramos spektaklyje n\u0117ra nieko, ko neb\u016bt\u0173 \u0161okyje. Ta\u010diau apie tai girdime ma\u017eiau. Ar \u0161okis i\u0161 ties\u0173 yra ka\u017ekaip ypatingai netvarus? Jei tik\u0117tume Gabriel\u0117s Brandstetter, Berlyno Laisvojo universiteto teatro instituto profesor\u0117s, \u0161okio teoretik\u0117s teiginiu \u2013 \u201e\u0160okis Vakar\u0173 kult\u016broje laikomas labiausiai netvariu i\u0161 vis\u0173 men\u0173\u201c, susidurtume su visuotinu pritarimu. I\u0161 ties\u0173 \u0161is \u0161okio efemeri\u0161kumo devizas t\u0119siasi jau nuo XIX a., o \u0161okio teorijoje \u0161okio kritikai cituojami kaip svarbiausi \u0161okio efemeri\u0161kumo liudytojai; bet ar neprikalb\u0117ta \u010dia pernelyg lengvab\u016bdi\u0161kai?
\n\u0160okio efemeri\u0161kumo devizas skamba ir persiskaito i\u0161 tikr\u0173j\u0173 labai gra\u017eiai. Nepralenkiamo \u012f\u017evalgumo d\u0117ka primygtinai deklaruojamas \u0161okio netvarumas tarsi sutapatinamas su \u0161okio lengvumu; reik\u0117t\u0173 tarsi \u012fsivaizduoti, kad \u0161okis papras\u010diausiai \u0161m\u0117steli kaip vaiduoklis ir po sav\u0119s palieka tik v\u0117jo dvelktel\u0117jim\u0105. Tuo \u012fsitikinusi Gabriel\u0117 Brandstetter: \u201eNepastovumas suteikia \u0161okiui ypatingo \u017eavesio, juslinio ir kartu dvasinio patrauklumo.\u201c \u0160itaip nepastovumo s\u0105voka pernelyg sureik\u0161minama, nes, jeigu \u0161okis yra toks efemeri\u0161kas, jis, es\u0105, ypatingai \u017eavi.<\/p>\n
Jeigu tai perskaitytume ne kaip metafor\u0105 ir ne kaip mokslinio diskurso strategij\u0105, naudojam\u0105 norint \u012ftvirtinti \u201e\u0161okio teorijos hipotez\u0119\u201c, padedan\u010di\u0105 \u0161ok\u012f (o su juo ir \u0161okio teorij\u0105), kaip ra\u0161o Gabriel\u0117 Klein, \u201epritempti\u201c prie teiginio, jog \u0161okis \u201ekritikuoj\u0105s kult\u016br\u0105, visuomen\u0119 bei mokslo ir pa\u017einimo teorijas\u201c; bet jei \u0161i\u0105 tez\u0119 priimtume rimtai, tuomet nusisteb\u0117tume, k\u0105 gi tokio turi \u0161okis, ko neturi muzikinis ar draminis teatras, cirkas, sporto var\u017eybos ar \u012fvairaus tipo visuomeniniai pasirodymai (\u012fskaitant valgio gaminimo ir kitus pana\u0161ius \u0161ou). Visi jie yra nepastov\u016bs (pasibaigia pasibaigus rodymui) ir \u017eavi \u017ei\u016brovus lygiai taip pat kaip ir \u0161okio pasirodymas. Arba ne.<\/p>\n
Tvirtinantys, jog \u0161okis es\u0105s netvarus, i\u0161 ties\u0173 \u0161i\u0105 ypatyb\u0119 ai\u0161kina tuo, kad \u0161okiui tr\u016bksta pagrindini\u0173 ra\u0161ytini\u0173 \u0161altini\u0173. Muzikos k\u016brinys turi partit\u016br\u0105, operoje pagalbinis tekstas i\u0161lieka kaip libretas, teatro spektaklyje i\u0161sakyta kalba egzistuoja kaip draminis tekstas. O k\u0105 gali pateikti \u0161okis? \u017dinoma, tekstas ir muzika mums nesufleruoja nieko apie pat\u012f pastatym\u0105, i\u0161spausdinta drama nenutuokia, koks bus pagal j\u0105 atliekamas vaidinimas. Ta\u010diau kod\u0117l \u0161okyje vis tik pana\u0161iai nejungiami sceninis pastatymas ir dokumentinis \u0161altinis?<\/p>\n
\u0160okis visgi turi ka\u017ek\u0105, ko neturi opera ar teatras \u2013 judesi\u0173 u\u017era\u0161ymo sistem\u0105. \u0160okio istorijoje esama begal\u0117s bandym\u0173, visiems laikams u\u017efiksuoti \u0161ok\u012f tam tikrais ra\u0161menimis. Nors tik XIX a. pabaigoje pavyko i\u0161vystyti \u0161okio u\u017era\u0161ymo \u2013 Stepanovo \u2013 sistem\u0105, b\u016btinu tikslumu fiksuojan\u010di\u0105 (baleto) judesius, visgi nuo tada scenini\u0173 judesi\u0173 u\u017era\u0161ymo problema jau buvo i\u0161spr\u0119sta. Nuo Antrojo pasaulinio karo visuotinai paplito dvi u\u017era\u0161ymo sistemos \u2013 Rudolfo von Labano ir sutuoktini\u0173 Benesh\u0173 \u2013 ir net ir dabar, nepaisant prie\u0161 beveik trisde\u0161imt met\u0173 prasid\u0117jusio pergalingo vaizdo ir skaitmenini\u0173 informacijos laikmen\u0173 \u017eygio, abi u\u017era\u0161ymo sistemos yra s\u0117kmingai naudojamos. Vadinamas choreografines partit\u016bras, sukurtas labanotacijos ir Benesho judesio notacijos sistemose, galima skaityti kaip muzikos partit\u016bras; galintys i\u0161\u0161ifruoti tokias judesio u\u017era\u0161ymo sistemas, yra paj\u0117g\u016bs i\u0161studijuoti u\u017era\u0161yt\u0105 \u0161okio spektakl\u012f arba, prie\u0161 tai nemat\u0119 spektaklio scenoje, patys j\u012f atlikti. Jie taip pat paj\u0117g\u016bs interpretuoti, taigi, u\u017era\u0161ytiems judesiams suteikti individuali\u0173 bruo\u017e\u0173. Visa tai absoliu\u010diai lygintina su muzika. Tai, kad \u0161ok\u0117jai da\u017eniausiai savo studij\u0173 laikotarpiu nieko nesu\u017eino apie judesi\u0173 u\u017era\u0161ymo sistem\u0105 \u2013 prie\u0161ingai nei muzikantai, kurie be nat\u0173 negal\u0117t\u0173 atlikti savo meno (neskaitant pop ir d\u017eiazo muzikant\u0173) \u2013 yra apgail\u0117tina.<\/p>\n
Be to, jau du de\u0161imtme\u010dius vaizdo ir DVD \u012fra\u0161ai yra visuotinai paplitusios informacin\u0117s laikmenos. Ir d\u0117l to \u0161iandien\u0105 ekranuose galima pamatyti toki\u0105 \u0161okio kompozicij\u0173 gaus\u0105, kurios anks\u010diau n\u0117 nebuvo galima \u012fsivaizduoti. \u017dinoma, ne kiekvienas baletas ar \u0161iuolaikinio \u0161okio k\u016brinys platinamas DVD formatu, ta\u010diau skaitmenini\u0173 \u012fra\u0161ymo sistem\u0173 paplitimas bei duomen\u0173 i\u0161saugojimo galimyb\u0117 past\u016bm\u0117jo prie paties fakto, jog spektaklio \u012fra\u0161ymas yra teori\u0161kai \u012fmanomas. I\u0161 ties\u0173 (Vokietijos \u2013 I.G.) valstybiniai ir miesto teatrai \u012fra\u0161in\u0117ja kiekvien\u0105 pasirodym\u0105, o ir kitose scenose stropiai filmuojama.
\nBendrai pa\u0117mus, \u0161okis, i\u0161vys\u010dius Labano ir Benesho u\u017era\u0161ymo sistemas ir egzistuojant vaizdo \u012fra\u0161ymo laikmenoms, \u0161iuo metu yra kaip niekad ai\u0161kiai matomas. Jis matomas ne tik scenoje, bet ir bet kuriame vaizd\u0105 transliuojan\u010diame grotuve. \u017dinoma, precizi\u0161kai \u012fra\u0161yti spektakl\u012f yra problemi\u0161ka, ta\u010diau vaizdo \u012fra\u0161as bet kokiu atveju leid\u017eia mums susidaryti spektaklio \u012fsp\u016bd\u012f, o esant tam tikroms s\u0105lygoms netgi suteikia galimyb\u0119 t\u0105 spektakl\u012f i\u0161mokti.<\/p>\n
D\u0117l \u0161ios prie\u017easties, pvz., klysta net ir choreograf\u0117 Reinhilda Hoffmann, \u0161ok\u012f laikiusi netvariausiu i\u0161 vis\u0173 men\u0173: \u201e\u0160okis matomas tik duotuoju momentu ir pradingsta vos tik nustojus rodyti choreografij\u0105.\u201c \u0160okis anaiptol nepradingsta. Rodomas spektaklis, \u017einoma, praeina, bet pasibaigus spektakliui pati choreografija, pats k\u016brinys, nenugrimzta u\u017emar\u0161tin, o daugeliu atvej\u0173 leid\u017eiasi i\u0161 naujo tyrin\u0117jamas, vertinamas, nagrin\u0117jamas. Ir tai dabart\u012f i\u0161 esm\u0117s skiria nuo ankstesni\u0173 \u0161okio istorijos laikotarpi\u0173.
\nTai kod\u0117l gi dabartiniame \u0161okio teorijos diskurse apskritai kalbama apie \u0161okio netvarum\u0105? Gabriel\u0117 Klein netvarum\u0105 suvokia kaip \u201e\u0161okio esm\u0119\u201c, net jei ji ir pripa\u017e\u012fsta, jog \u201enetvarumas n\u0117ra unikalus \u0161okio bruo\u017eas\u201c. \u0160okio nepastovumas akcentuojamas tam, kad b\u016bt\u0173 galima nupie\u0161ti \u201e\u0161okio teorijos pie\u0161in\u012f\u201c, pad\u0117siant\u012f \u0161ok\u012f \u012fvardinti kaip \u201ekult\u016bros, visuomen\u0117s bei mokslo ir pa\u017einimo teorijos kritik\u0105\u201c.<\/p>\n
Netvarumo paradigma tikriausiai naudojama tam, kad b\u016bt\u0173 galima i\u0161vengti \u0161okio kaip produkto apibr\u0117\u017eimo, nes d\u0117l netvarumo savyb\u0117s ne\u012fmanoma sukurti pastovios formos \u0161okio k\u016brinio, jis n\u0117ra materialus, jis nedauginamas \u2013 ir d\u0117l to k\u016brinys kaip produktas n\u0117ra toks svarbus moksliniams tyrimams. \u0160okio teorijoje tai paai\u0161kint\u0173 d\u0117mesio poslink\u012f link poststrukt\u016bralizmo srov\u0117s \u2013 teorini\u0173 performatyvumo ir k\u016bno svarstym\u0173. Visgi k\u016brinys egzistuoja: kiekvienas spektaklis \u2013 net jei jis t\u0117ra k\u016brimo stadijoje \u2013 turi k\u016brinio bruo\u017e\u0173, j\u012f galima fiksuoti ra\u0161tu, steb\u0117ti i\u0161 DVD laikmenos arba j\u012f galima analizuoti.<\/p>\n
Akivaizdu, jog k\u016brinio analizavimas \u0161iuo metu n\u0117ra vien mados klyksmas. \u0160iuos tyrimus pri\u0161liejus prie did\u017ei\u0173 filosofini\u0173 tezi\u0173 ir panaudojus nuvalkiotas metaforas, \u0161okio teoretikai puikuojasi moksliniais parei\u0161kimais, o ne detalia analize. Taigi juokinga, kad \u0161okio teorijoje dabar atsisakoma to, kam \u0161iuo metu yra sudarytos puikios, iki \u0161iol neegzistavusios s\u0105lygos.<\/p>\n
\u0160altinis \u201etanz\u201c, 2011 m., gruodis
\nPareng\u0117 Ingrida Gerbutavi\u010di\u016bt\u0117<\/p>\n
***
\nDr. Klausas Kieseris yra vokie\u010di\u0173 \u0161okio \u017eurnalistas ir \u0161okio literat\u016br\u0105 leid\u017eian\u010dios spaustuv\u0117s \u201eK. Kieser Verlag\u201c s\u0105vininkas. 2003-2009 m. jis leido \u017eurnal\u0105 \u201etanzjournal\u201c, 2010-2012 m. buvo vyriausiasis \u017eurnalo \u201etanz\u201c redaktorius. 2002 m. kartu su Katja Schneider i\u0161leido \u201eBaleto vadov\u0105\u201c (vok. \u201eBallettf\u00fchrer\u201c), o 2006 m. su Horstu Koegleriu pareng\u0117 \u201e\u0160okio \u017eodyn\u0105\u201c (vok. \u201eW\u00f6rterbuch des Tanzes\u201c). 2012 m. pasirod\u017eiusiam Bettinos St\u00f6\u00df fotografij\u0173 rinkiniui \u201eBaletas \u0161iandien\u201c (vok. \u201eBallett heute\u201c) K. Kieseris pareng\u0117 apra\u0161omuosius tekstus. Nuo 2014\/2015 m. teatro sezono prad\u017eios K. Kieseris eis Saro kra\u0161to valstybinio teatro Sarbriukene baleto trup\u0117s meno vadybininko ir dramaturgo pareigas.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Ne, \u0161okis n\u0117ra netvarus. Jis niekad nebuvo taip ai\u0161kiai matomas kaip dabar. Visgi mes tikriausiai tur\u0117tume nustoti \u0161ok\u012f vadinti vienu …<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[19],"tags":[],"yoast_head":"\n