Vadinamasis psichoanaliz\u0117s t\u0117vas Sigmundas Freudas jau daugiau nei prie\u0161 \u0161imt\u0105 met\u0173 atskleid\u0117, kad \u017emogus n\u0117ra vientisas subjektas. \u010cia galime prisiminti libido, ego, super ego, gal\u0173 gale pat\u012f pas\u0105mon\u0117s princip\u0105. \u017dmogaus dalumas lemia psichin\u0119 b\u016bsen\u0105, tam tikras fobijas. Kiek v\u0117liau t\u0117vo mokiniai suformuluoja kolektyvin\u0117s pas\u0105mon\u0117s b\u016bt\u012f, kurioje viskas es\u0105 lemiama tam tikro kodo. \u0160is \u012fgalina \u017emones egzistuoti visuomen\u0117je, b\u016bti tinkamais jos nariais suvaldant geism\u0105, neper\u017eengiant nustatyt\u0173 rib\u0173; kodas priver\u010dia laikytis nuolatini\u0173 tabu. Rodos, savianaliz\u0117s, sav\u0119s kaip visuomen\u0117s konstrukto paie\u0161kos, imasi choreograf\u0117 Lora Juodkait\u0117 \u0161okio spektaklyje \u201eAtmintis\u201c. Jau vien pavadinimas sufleruoja du svarbius aspektus: asmenines refleksijas kaip savo pa\u010dios atminties atributus bei visuotinum\u0105. Nes atmintis i\u0161 ties\u0173 niekada negali b\u016bti visi\u0161kai subjektyvi, atskirta nuo \u017emog\u0173 supan\u010dios aplinkos, jau vien d\u0117l to, kad \u017emogus, nori to ar ne, yra sociali b\u016btyb\u0117.<\/p>\n[image=788892 link=no_link]\n
\u0160i\u0173 dien\u0173 visuomen\u0117 kaustoma daugyb\u0117s tabu, kuriuos daugiausia kuria socialiniai principai, egzistencija sociume, o ne jo paribyje. Socialin\u0119 tvark\u0105, paklusim\u0105 \u012fskiepytiems tabu, valdo nuo gimimo \u012f \u017emogaus pas\u0105mon\u0119 \u201e\u012fra\u0161yti\u201c kodai, kurie vadinamosiomis normaliomis s\u0105lygomis n\u0117ra kvestionuojami: negalima \u017eudyti, reikia gerbti vyresniuosius, myl\u0117ti t\u0117vus ir t.t., ir pan. Visgi, visi min\u0117tieji aspektai n\u0117ra ka\u017ekokia misti\u0161ka \u012fgimta duotyb\u0117, ta\u010diau susiklost\u0119s socialinis konstruktas. \u0160okio spektaklyje L. Juodkait\u0117 apsiima demaskuoti save kaip asmenyb\u0119 ir tuo pa\u010diu inspiruoti visuotinas atminties paie\u0161kas. Pirmiausia, identifikuodama ir pabr\u0117\u017edama save, tarsi raitydama autograf\u0105, \u0161ok\u0117ja atskleid\u017eia asmenines sukimosi galimybes. Neskub\u0117kime \u0161ypsotis, L. Juodkait\u0117 i\u0161ties sukosi tiek daug ir taip ilgai, jog net ir \u017ei\u016brin\u010diam gali imti svaigti galva. Beje, v\u0117liau diskusijoje i\u0161girdome, jog meninink\u0117, vos prad\u0117jusi vaik\u0161\u010dioti, drauge \u0117m\u0117 ir suktis, tad neabejotinai \u0161\u012f savo sugeb\u0117jim\u0105 i\u0161tobulino gyvenimo ir k\u016brybos eigoje. Visgi, sukimasis ratu pats savaime gali b\u016bti ne tik iliustratyvus \u0161okio elementas, jis taip pat gali inspiruoti pasvarstymus apie laiko cikli\u0161kum\u0105, pasikartojimus arba, kaip XX a. pr. psichoanaliz\u0117s seanse, tapti hipnoz\u0117s priemone vien tam, kad prisimintum, \u201ei\u0161knaisiotum\u201c bei atrastum savo u\u017emar\u0161ties u\u017ekaboriuose pasl\u0117ptus gyvenimo momentus. <\/p>\n[image=936757 link=no_link]\n
Simboli\u0161kai pas\u0105mon\u0117s ribas \u017eymi keli, lipnia juosta scenoje nu\u017eym\u0117ti kvadratai, o ma\u017eajame dar ir pabertas juod\u017eemis (scenograf\u0117 Elvita Brazdylyt\u0117) \u2013 perkeltin\u0117 prad\u017eia ir pabaiga (i\u0161 dulk\u0117s \u012f dulk\u0119) bei lietuvi\u0161kai publikai sugestijuojama aliuzija \u012f tauti\u0161kum\u0105 (ne, neb\u016btinai artoj\u0173 karta siekianti i\u0161saugoti agrokult\u016br\u0105, kaip t\u0105 deklaravo kitos k\u016br\u0117jos Vilmos Pitrinait\u0117s \u0161okio spektaklis, ta\u010diau, kod\u0117l gi ne ta modernistin\u0117 Balio Sruogos tauta, beie\u0161kanti savo prado apibr\u0117\u017eties). Gr\u012f\u017eimas \u012f save, atminties demaskavimas n\u0117ra lengvai pasiekiamas. Gal tod\u0117l fone nuolat aidi dau\u017eomi akmenys (kompozitorius Tomas Kutavi\u010dius), o \u0161ok\u0117ja nuoga ir prie\u0161 save, ir prie\u0161 publik\u0105 desperati\u0161kai m\u0117gina \u012fveikti kvadrat\u0173 ribas, kol gal\u0173 gale pasiekia sunkiausiai atkapstom\u0105 pas\u0105mon\u0117s erdv\u0119. Slysdama, pati save \u012fkalindama nuo scenos nuklijuota lipnia juosta ir j\u0105 sukdama aplink k\u016bn\u0105, knaisiodamasi, rausdama, kartas nuo karto, rodos, prarasdama vilt\u012f ir veidu krisdama \u012f \u017eem\u0119, meninink\u0117 gal\u0173 gale pasiekia tiksl\u0105 \u2013 juod\u017eemis praraustas, gali imti ir atrasti tuos atminties momentus, kurie buvo tap\u0119 u\u017emar\u0161timi. Bet koks paradoksas i\u0161tinka tuomet, kai jau nekantriai nagais rausiant \u017eemes ir pasiekus \u017ead\u0117t\u0105j\u0105 aukso skryni\u0105, tei\u0161vysti savo paties atvaizd\u0105. Tik po tiekos alinan\u010di\u0173 paie\u0161k\u0173 imi ir atrandi save. Prie\u0161 tai geisdamas atradimo per Kito geismo suvokim\u0105 (Jacques\u2018as Lacanas pasakyt\u0173: \u201e\u017dmogaus geismas visuomet yra kito geismas: tuo norima pasakyti, jog ne tik geid\u017eiama KITO, bet geid\u017eiama taip, kaip to nor\u0117t\u0173 KITAS\u201c), gal\u0173 gale \u012fveik\u0119s visus trukd\u017eius imi ir akis \u012f ak\u012f susitinki su labiausiai trikdan\u010diu aspektu \u2013 savimi ir dar pakastu po \u017eeme. Pana\u0161iai kaip mano vaikyst\u0117s \u017eaidimuose, kuomet mergait\u0117s po stikliuku sl\u0117pdavo g\u0117lytes, vadino tai sekretais ir u\u017ekasusios, po to pa\u010dios ir knaisiodavosi, kad v\u0117l atkast\u0173, ir pamatyt\u0173 sukurt\u0105 (tuo metu atrodydavo) gro\u017e\u012f. O \u010dia atkas\u0119s pamatai, jog po stiklu paki\u0161ai ne trok\u0161tamas atminties g\u0117lytes, o save. Ta\u010diau, gal tas pamatymas ir i\u0161laisvina, suskaldo stikl\u0105 ir akmenys, gal\u0173 gale kaip Damoklo kardas skamb\u0117j\u0119 vir\u0161 galvos, nutyla. <\/p>\n[image=920686 link=no_link]\n
Visgi, atrandi save tik tai i\u0161siknaisioj\u0119s ir per\u017eeng\u0119s visas ribas, kurias sukuria sociumas (Kiti). Negali egzistuoti kaip savipakankama asmenyb\u0117, juk ir susid\u016brimas su savimi akis \u012f ak\u012f tetrunka tik akimirk\u0105, o ir ta intymi akimirka i\u0161tinka stebint gausiai publikai. Tad meno k\u016briniai prabyla apie \u017emogaus atminties bei pas\u0105mon\u0117s sterilumo ne\u012fmanomum\u0105 bei tam \u012ftakos turin\u010di\u0105 laiko t\u0117km\u0119. Asmenyb\u0117 gali susid\u0117ti i\u0161 daugelio A\u0161: savojo A\u0161 abejojimo, svetimo A\u0161 \u012fkurdinimo savojo vieton, taigi, i\u0161 A\u0161 susidvejinimo, A\u0161 susiskaidymo, A\u0161 sukeitimo vietomis, o galiausiai ir nuolatinio to paties kartojimosi, t\u0173 pa\u010di\u0173 veido bruo\u017e\u0173, charakteri\u0173, likim\u0173, nusikalstam\u0173 darb\u0173, judesi\u0173. Visa tai skaud\u017eiai atkartojusi scenoje L. Juodkait\u0117 i\u0161sprend\u017eia susitikimo momentu, o mes tegalime b\u016bti \u0161io susitikimo liudininkais, tarsi vojeristai, stebintys asmenin\u012f gyvenim\u0105 pro rakto skylut\u0119. <\/p>\n
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos<\/em><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" [image=636496 link=no_link] Vadinamasis psichoanaliz\u0117s t\u0117vas Sigmundas Freudas jau daugiau nei prie\u0161 \u0161imt\u0105 met\u0173 atskleid\u0117, kad \u017emogus n\u0117ra vientisas subjektas. \u010cia …<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[19],"tags":[],"yoast_head":"\n