\u0160iandien \u2013 lygiai metai nuo tada, kai i\u0161\u0117jo a. a. Vita Moz\u016brait\u0117. Vis dar kartais u\u017esimir\u0161tu, kad jos neb\u0117ra m\u016bs\u0173 tarpe ir kad niekad nebesulauksiu jos trumpam \u012flekiant pro duris, kur viskas kaip ir nepasikeit\u0119, tie patys stalai, k\u0117d\u0117s, neplautos grindys, lentynos. Nors visgi… Ji teb\u0117ra \u0161alia ir turb\u016bt visada liks Lietuvos \u0161okio bendruomen\u0117s dalimi. Pernelyg daug ir pernelyg visur jos b\u016bta, kad staiga nebelikt\u0173. Turb\u016bt ne vienas gal\u0117t\u0173 pasakyti: \u201eesu \u0161okyje ir dabar u\u017esiimu tuo, kuo u\u017esiimu, d\u0117l to, kad Vita manimi patik\u0117jo, mane paskatino, palaik\u0117.\u201c Niekada nesu sutikusi tiek \u0161okiu gyvenan\u010dio \u017emogaus, tiek kam nors atsidavusio \u017emogaus, tiek nuo\u0161ird\u017eiai d\u0117l \u0161okio save paliekan\u010dio antroje vietoje. Kaskart \u0117musi priting\u0117ti ir nedarydama ko nors pilna \u0161irdimi, kaskart pa\u017evelgusi \u012f darb\u0105 formaliai, prisimenu Vitos pavyzd\u012f. Net ir pernai pavasar\u012f vienoje i\u0161 Vilniaus ligonini\u0173 Vilniaus dail\u0117s akademijos magistrantei Anastasijai Dichtiar-Gri\u0161kevi\u010d ji sutiko duoti interviu (turb\u016bt paskutin\u012fj\u012f interviu), kuris buvo daugiau apie \u0161ok\u012f, nei apie save, daugiau apie Lietuvos \u0161okio istorij\u0105, nei savo asmenin\u0119 istorij\u0105. \u201eNepaisant vis\u0173 i\u0161bandym\u0173, su kuriais susiduria sergantis \u017emogus, Vita kaip visada spinduliavo gera energija…\u201c \u2013 ra\u0161\u0117 Anastasija. Nors interviu prad\u017eia buvo \u017eadanti: \u201eAr pasiilgote scenos?\u201c \u2013 klausimas, kur\u012f Vita Moz\u016brait\u0117 ilgiausiai apm\u0105st\u0117 interviu metu. Reflektuodama savo poj\u016b\u010dius ir emocijas, ji sak\u0117, kad ilgesio n\u0117ra, kad vyrauja kitokios emocijos: \u201eGal man u\u017eteko? Visgi daugiau nei trisde\u0161imt met\u0173 \u0161okau…\u201c Skaitant interviu man vis nor\u0117josi jame atrasti kuo daugiau Vitos, tarsi sutikti j\u0105 asmeni\u0161kai dar kartel\u012f, bet \u0161okio buvo kur kas daugiau. <\/p>\n
Taigi Vitos istorija \u012f \u0161ok\u012f prasid\u0117jo, kai jai buvo a\u0161tuoneri. \u201eMokykloje pirmoje klas\u0117je mane buvo atrink\u0119 \u012f sportin\u0119 gimnastik\u0105, ta\u010diau nepateisinau vil\u010di\u0173, tod\u0117l po keli\u0173 m\u0117nesi\u0173 mane i\u0161 ten pa\u0161alino. Baisiai pergyvenau ir baisiai verkiau, tod\u0117l mama mane nuved\u0117 \u012f Pionieri\u0173 r\u016bmus, dabar jau ten stovi Valdov\u0173 r\u016bmai, \u012f baleto b\u016brel\u012f, kuriam vadovavo Elena Juodi\u0161ien\u0117. Kadangi a\u0161 jau buvau ragavusi sportin\u0117s gimnastikos, s\u0105nariai jau buvo lankstesni, koj\u0105 mok\u0117jau auk\u0161\u010diau pakelti, \u017einojau kaip pir\u0161tus i\u0161tempti, pasirod\u0117, kad ten esu laukiamas sve\u010dias. Buvau inercijos vaikas, per daug negalvojau, koks tai \u0161okis, man ten patiko, kasdieniai trena\u017eai man\u0119s nevargino, man tai buvo \u012fdomu. Iki keturiolikos met\u0173 \u0161okau Pionieri\u0173 r\u016bmuose, o nuo keturiolikos met\u0173 mane perved\u0117 \u012f suaugusi\u0173j\u0173 grup\u0119 ir tada pama\u010diau visai kitok\u012f darb\u0105, visai kitokias pastangas, tada atsirado noras pa\u010diai dirbti kitaip ir labai stengtis, pakankamai greitai i\u0161kopiau \u012f solistes, kiek jau ten saviveikloje taip buvo \u012fmanoma \u012fvertinti. Klasikinio \u0161okio kolektyve \u201ePol\u0117kis\u201c \u0161okau iki 36-eri\u0173, tai yra \u0161okau ten 28-erius metus. Nuo 1980-\u0173j\u0173 prad\u0117jome bendradarbiauti su choreografu Jurijumi Smoriginu, man tai buvo didelis atradimas. I\u0161 prad\u017ei\u0173 man buvo nepriimtinas jo stilius ir id\u0117jos, atrod\u0117, kad tai neteisinga, nes tai, k\u0105 jis d\u0117st\u0117, nebebuvo klasikinis baletas, bet su laiku prad\u0117jo patikti, prad\u0117jau suprasti, kas ir kaip. Ypa\u010d didel\u012f m\u0105stymo perversm\u0105 man suk\u0117l\u01171987 metais choreografo Maurice\u2018o Bejart\u2018o trup\u0117s pasirodymas Vilniuje. Taip pat didel\u0119 \u012ftak\u0105 padar\u0117 tai, kad mus, \u0161ok\u0117jas, pa\u0117m\u0117 \u012f Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatr\u0105, po truput\u012f prad\u0117jome \u0161okti operos spektakliuose, tai irgi buvo didelis stimulas. Man labai patiko \u0161okti \u201ePol\u0117kyje\u201c. I\u0161 ties\u0173 i\u0161\u0117jimas i\u0161 \u0161io kolektyvo man buvo savoti\u0161ka tragedija, bet susitaikiau ir viskas. Tada prasid\u0117jo naujas etapas, prad\u0117jau va\u017ein\u0117ti po \u012fvairius u\u017esienio festivalius, dalyvavau daugyb\u0117s pedagog\u0173 seminaruose. Dalyvavau tose pamokose tam, kad supras\u010diau, kaip veikia technika, kaip veikia k\u016bnas, kaip skirtingai galima kurti. Ties\u0105 pasakius, kalbant apie men\u0105, augau gan konservatyvioje aplinkoje ir manau, kad virsmas \u012fvyko tuomet, kai a\u0161 pati prad\u0117jau daugiau dom\u0117tis \u0161iuolaikiniais menais. Ka\u017ekur sugeb\u0117jau laiku savyje pasukti ar atsukti reikiam\u0105 var\u017etel\u012f ir prad\u0117jau daugiau dom\u0117tis \u0161iuolaikine muzika, \u0161iuolaikine daile ir kitais dalykais, bet tam reik\u0117jo gana nema\u017eai laiko.\u201c<\/p>\n
Vit\u0105 Moz\u016brait\u0119 dauguma pa\u017e\u012fstame kaip \u0161okio kritik\u0119, o kokia ji \u017ei\u016brov\u0117? \u201e\u017dinokite, \u010dia vienas i\u0161 t\u0173 klausim\u0173, kuris ir man kartais kyla. Iki kurios ribos a\u0161 \u017ei\u016briu kaip \u017ei\u016brov\u0117, kuri taip smulkmeni\u0161kai neanalizuoja, daugiau \u012f visk\u0105 \u012fsijau\u010dia, ir kada a\u0161 per\u017eengiu t\u0105 rib\u0105, kada pradedu \u017ei\u016br\u0117ti kaip visk\u0105 analizuojanti profesional\u0117. Turb\u016bt gryna \u017ei\u016brove buvau tik vaikyst\u0117je, paauglyst\u0117je, jaunyst\u0117je, nes, kai a\u0161 pati \u0161okau, prakti\u0161kai visk\u0105, k\u0105 matydavau, perleisdavau<\/em> tik per k\u016bn\u0105. Manau, kad \u017ei\u016brovai \u017ei\u016bri subjektyviai ir \u012fsivertina pagal \u201epatinka-nepatinka\u201c. Man sunku atskirti objektyvum\u0105 \u201egerai-blogai\u201c, nuo subjektyvumo \u201epatinka-nepatinka\u201c. Kai prad\u0117jau ra\u0161yti, nuo 1995 met\u0173, prad\u0117jau pasteb\u0117ti, kad kartais a\u0161 matau ir \u017einau, kad spektaklis yra prastas, blogai padarytas, bet jis man patinka, ne\u017einau kod\u0117l, kartais yra tokie subjektyv\u016bs momentai, pajunti ka\u017ekok\u012f artum\u0105.\u201c<\/p>\n Visgi gr\u012f\u017eus prie kritikos ir klausimo, kaip nepakenkti k\u016br\u0117jui, Vita prisipa\u017eino anks\u010diau nevengdavusi a\u0161tri\u0173 sakini\u0173, ta\u010diau jos tikslas niekada nebuv\u0119s sunaikinti k\u016br\u0117j\u0173. Ra\u0161ydama recenzijas ji taip pat niekada nesiek\u0117 para\u0161yti vien atsiliepim\u0173 apie spektaklius. \u201eLabai da\u017enai choreografai ir atlik\u0117jai mano, kad kritika n\u0117ra k\u016bryba, ta\u010diau recenzijos ra\u0161ymas yra k\u016brybinis procesas. \u017di\u016br\u0117dama spektakl\u012f ar pasirodym\u0105 nefiksuoju kada kas at\u0117jo \u012f scen\u0105, k\u0105 parod\u0117 ir kaip i\u0161\u0117jo. A\u0161 irgi kuriu. Naudoju atitinkamus i\u0161sirei\u0161kimus, analizuoju k\u016brin\u012f, judesius, autoriaus id\u0117jas. Ra\u0161ymas yra lygiai toks pats k\u016brybinis procesas. Ir b\u016bna taip, kad kartais pasi\u017ei\u016briu savo recenzij\u0105, paskaitau kito \u017emogaus recenzij\u0105 ir pagalvoju \u201eir to nepama\u010diau, ir an\u0105 ne taip supratau\u201c. O galb\u016bt anas kritikas yra neteisus, galb\u016bt jis ka\u017eko nepamat\u0117 ir nesuprato… Recenzijos ra\u0161ymas yra k\u016bryba.\u201c <\/p>\n Visgi svarbiausia Vitos k\u016bryba \u012fvardin\u010diau, ne\u017einau, s\u0105moning\u0105 ar pas\u0105monin\u012f siek\u012f kuo daugiau \u017emoni\u0173 u\u017ekr\u0117sti aistra \u0161okiui. Prisimenu, kaip a\u0161 pati atsiradau ten, kur esu dabar, kaip kai kurie kiti buvo Vitos paskatinti u\u017esiimti tuo, kuo u\u017esiima. Interviu i\u0161traukos i\u0161 Anastasijos Dichtiar-Gri\u0161kevi\u010d magistro darbo \u201eChoreografo misija, kaip \u0161iuolaikinio \u0161okio k\u016br\u012fj\u0173 santyki\u0173 su auditorija k\u016brimo ir vystymo priemon\u0117\u201c (2015, Vilniaus dail\u0117s akademija).<\/em><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":" \u0160iandien \u2013 lygiai metai nuo tada, kai i\u0161\u0117jo a. a. Vita Moz\u016brait\u0117. Vis dar kartais u\u017esimir\u0161tu, kad jos neb\u0117ra m\u016bs\u0173 …<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[19],"tags":[],"yoast_head":"\n
\nIr ilgu ilgu tos gyvyb\u0117s.
\nIr tiek pad\u0117kos viduj!\t<\/p>\n