Atsakyti galima dvejopai: tai ne mano Piteris Penas arba tai mano Piteris Penas.
Spektaklio pavadinimas kuoduoja asmeninio susitikimo arba atmetimo galimybę.
Choreografės Agnijos Šeiko vadovaujamas Klaipėdos šokio teatras „PADI DAPI Fish“ į savo komandą drauge kurti spektaklį pakvietė Julių. Jis serga dauno sindromu, yra komunikabilus ir savimi pasitikintis jaunuolis, užaugęs jį gerbiančioje ir mylinčioje šeimoje, todėl jam rodomas šokėjų ir žiūrovų dėmesys yra natūralus ir šiltas jo asmeninio gyvenimo tęsinys.
Statant spektaklius su visuomenėje mažai integruotomis, labiau pažeidžiamomis žmonių grupėmis, procesas tampa lygiaverte dalimi meniniam spektaklio rezultatui. Šokėja Inga Kuznecova po spektaklio dalijosi repeticijų emocija: kiekviena diena su Juliumi mus keitė ir atrodė, kaip gyvensime, kai nebereiks eiti į repeticijas, kai nebesutiksime Juliaus.
Režisierė Agnija Šeiko į komandą pasikvietė judesio specialistę Dovilę Binkauskaitę, kuri turi darbo su neįgaliaisiais patirties. Kūrybinis spektaklio procesas buvo be galo jautrus ir atidus savęs ir Juliaus stebėjimas, kad nebūtų pažeista emocinė ir fizinė pusiausvyra. Atrodo, kad šis atsargumo imperatyvas padarė įtaką spektaklio istorijos pasakojimui: kai Julius yra scenoje šokėjų judesiai ir emocijos yra sulėtintos, švelnios, pritaikytos būti netikėtumo pozicijoje; kai Juliaus scenoje nėra – visi atsipalaiduoja, išsilaisvina iš varžtų ir leidžia impulsyvią jauseną.
Toks spektaklio eigos moduliavimas sukuria dichotominį suvokimą, kai yra matomos tik dvi spalvos – juoda arba balta. Juodoji spalva: prie kitokio žmogaus būnama prisitaikius, ne savimi, jis varžo, ir tik jam pasišalinus atsipalaiduojama – šokėjų judesio dinamika pereina į spontanišką, energingą. Baltoji spalva: kitoks žmogus moko jautrumo, atidumo, suteikia gylio savęs paties pažinimui – šokėjų judesiai ramūs, meditatyvūs, labiau susimbolinti.
Pagrindinis šokėjas Mantas Černeckas prigimtinai turi apoloniškojo prado, o Julius įkūnija dionisiškąją žmogaus pusę. Šie du pradai vizualiai yra aiškiai matomi, bet spektaklio naratyvui vystyti nepadeda, neįtikina dviejų pagrindinių veikėjų ryšiu.
Dichotomiškumas, šokio dinamikos pritaikymas prie Juliaus ir kai jo scenoje nėra, gali erzinti žmones, kurie jau yra susidraugavę su dauno sindromu sergančiais, dalyvavę „Arkos“ bendruomenės veikloje ir todėl jie gali pasakyti „tai ne mano Piteris Penas“.
Piteris Penas yra škotų rašytojo J. M. Barie XX a. pradžioje sukurtas personažas, kuris pabėgo iš namų tą dieną, kai gimė, nes išgirdo tėvus kalbantis apie jo ateitį, kuo jis bus užaugęs. Piteris Penas karštai sušuko: „Aš nenoriu kada nors užaugti. Aš trokštu amžinai būti mažas berniukas ir žaisti.“
Psichologai Piterio Peno charakteristiką yra panaudoję Y kartos sindromui apibrėžti. Pagal juos Y karta (tūkstantmečio karta) yra narcizai, savanaudžiai, nepastovūs, socialinių tinklų vergai, kurie serga Piterio Peno sindromu. Tai pirmoji karta, užaugusi su technologijomis, laisva ir daugiau ar mažiau viskuo aprūpinta, jiems svarbūs socialiniai tinklai.
Spektaklyje siekta apjungti Piterio Peno pasakišką personažą, kuris ateina iš vaikystės, ir Y kartos šiuolaikinio jaunuolio tipažą. Ar pasisekė tai padaryti?
Spalvinis spektaklio koloritas – šviesūs rūbai su sparneliais (kostiumų dailininkas Artūras Šimonis), vertikali šokio dinamika, Juliaus rankose plevenantis balionėlis ir jo pačio nuoširdus judėjimas po sceną, švelni, ritmą išlaikanti Sveno Helbig muzika (elektronika su gyvai atliekamomis violončelių partijomis) – visa tai perteikia Piterio Peno pasaulio efemeriškumą, pasakišką mirgėjimą, širdį paliečiantį vaikystės tikrumą.
Konfliktas dėl dėmesio, maišatis, išsekimas, nuovargis, vienišumas – tai šiuolaikinio jaunuolio jausenos, kurios, mano galva, perteiktos per ne lyg tiesmukai – grupė jaunuolių pešasi dėl vietos ant pakylos. Nors Y kartos atstovai, turintys Piterio Peno sindromą, pagal psichologų apibūdinimą turėtų abejingai spoksoti į ekranus ir, jei peštis, tai tik virtualioje erdvėje.
Įtikinamai spektaklyje atskleistas socialinis klausimas – kito priėmimo tema, kai kitokie žmonės (neįgalūs, seni…) yra tarsi visuomenės moralės ir etikos lakmuso popierėliai. Jie didina gailestingumo, empatijos lygį bendruomenėse. Esi sveikas tiek, kiek esi užjautus ir tikras būdamas šalia.
Norėčiau numatyti, kad laikui bėgant, spektaklyje sustiprės pagrindinio šokėjo M. Černecko ir Juliaus ryšys, kuris motyvuos vienos sielos idėją, – mes visi esame vienoje valtyje. Nes ši idėja per butaforinį ir judesio sprendimą jau yra įgyvendinta, bet dar iki galo nėra įtikinanti.
Piteris Penas nenorėjo užaugti. Tikrasis Julius ir yra amžinasis vaikas. Piterio Peno alter ego. Pagrindinis veikėjas (M. Černeckas) išlieka bendruomenės socialiniu vienetu, netampa vidiniu vaiku, nors to siekiama.
Labai svarbu tai, kad spektaklyje yra atskleistas kitas kampas – kaip jie (kitokie) jaučiasi, gyvendami šalia mūsų. SUSITIKIMAS įmanomas, jei tik žmonės eina vienas į kitą ir ištiesia ranką, kurioje telpa pasaulio rutulys (balionėlis Juliaus rankoje). Jis skrenda arba leidžiasi nuo žmogaus jautrumo. Nuo drąsos ateiti ir būti šalia.
Mūsų visuomenėje vis tik dar žmonės su negalia yra užsidarę, jie nepatiria laimės buvimo visuomenėje. Jie per mažai matomi viešose erdvėse. Spektaklis pataiko į dabar pasaulyje egzistuojančią tendenciją kuo daugiau kitokių žmonių įtraukti į socialinį gyvenimą ir suteikti jiems progą būti laimingais, o mums tokiais būti šalia jų.
Pagrindinė spektaklio kūrėjų žinia, kuri pasiekia mane ir kuri man labai patinka, yra ši:
aš noriu, kad tu, Juliau, būtum laimingas, dalyvaudamas spektaklio kūrime ir jo pasirodymuose.
Todėl TAI YRA MANO PITERIS PENAS.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
