„Mama, – atsako jai, – neverk, gyvenimas – rojus, ir visi mes esame rojuje, tik nenorime žinoti, o jeigu panorėtume žinoti, tai jau rytoj visame pasaulyje būtų rojus“. Fiodoras Dostojevskis „Broliai Karamazovai“.
Turbūt senokai matėme ir išgyvenome tokį šokio ar teatro spektaklį, kuriame tilptų viso pasaulio/gyvenimo ir gyvybės mitas. Turbūt jau senokai kūrinyje buvo galima pajusti Dieviškosios kūrybos pradą. Vis dar netylant tarptautinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ aidui, manau, kad tarptautinė Alaino Platelio spektaklio „nicht schalfen“ komanda prieš mūsų akis išgyveno Dieviškąjį kūrybos ir destrukcijos mitą – nuo šamanizmo pažadų iki griūvančio Babelio bokšto. Nuo mitinio kolonializmo iki (pūvančio) „auksinio jaučio“, nuo chaoso iki tvėrimo dėsnių.
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Kūrinys „nicht schlafen“ nėra maloni atrakcija akims ar kūnui ir tai tikrai nėra spektaklis, kuris pralinksmina ar užliūliuoja, tai netgi nėra to šiuolaikinio beprotiško greičio ir laimės blizgutis. Tai spektaklis, kuriame mes nerasime nei besąlygiško susižavėjimo, nei besąlygiško pasibaisėjimo ar atmetimo. 2017 m. „Naujojo Baltijos šokio“ rėmuose viena grand programos dalių buvo trupės Club Guy & Roni / Slagwerk Den Haag šokio spektaklis „Laimė“, kuris savotiškai „pūtė“ žiūrovams putoplastinius laimės burbulus į akis. Šiuolaikinė visuomenė spindėjo visame savo globalios beprasmybės žavesyje su šiandienos amerikietiškos svajonės atributais. Ir mums visiems buvo tiesiog smagu juoktis iš savo netikros laimės. Galbūt tęsiant 2017 m. užduotą toną, panašiu keliu šiemet keliavo ir jaunieji „Naujojo Baltijos šokio“ kūrėjai (pvz., Agnietė Lisičkinaitė, Vilma Pitrinaitė ir kt.). Tad „nicht schlafen“ šiame kontekste buvo tarsi amžinybės ikona – nepavaldus laikui, madai, tendencijoms ar pop kultūrai. Nesilenkiantis prieš trumpalaikius ar vienadienius mitus, nepavaldus –/post-/neo- ar dar kokiai kitai kultūrinei srovei ar periodui.
Spektaklis, savąja idėja ir prezentacija atsisakęs patogaus ar linksminančio vaidmens, kvestionuojantis ne šiandienos, tačiau gyvenimo klausimą. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje du vakarus mes galėjome išgyventi tiesiogine žodžio prasme šokio filosofiją arba kitaip tariant – išminties meilę.[1] Išminties, kuomet sėdint po medžiu galime svarstyti apie gyvenimo prasmę, tokios išminties, kuomet vidury dienos su žiburiu turgaus aikštėje gali ieškoti žmogaus, išminties, kuomet tavo pažadus pasiryžusiam išpildyti karaliui, paprašai, kad tiesiog neužstotų saulės. Ir tokios išminties, kurią patyrus visgi, summa summarum, gali tekti išgerti ir nuodų taurę.
A. Platelis ir visa kūrybinė komanda prieš mūsų akis atvėrė filosofiją bei šokį, tai kultūrinis ir kūrybinis junginys, kuris išveda į pažadėtąją žemę ir, rodos, joje mus palieka. Vienu metu gali sutrikti – žadėta buvo daug, tačiau vartotojiško greito džiaugsmo nepatyrėme. Tuomet tarsi norisi pasistatyti savąjį auksinį jautį ir šokti aplink jo pavidalą, pamirštant visus ilgalaikius pažadus, nusipurtant varginančio mąstymo dulkes. Duonos ir žaidimų! Sunkiai įgyjamos ir pasiekiamos vertybės atrodo beprasmės, kiek gi galima klaidžioti dykumoje pažadėtosios žemės link. Vieno žmogaus gyvenimas per trumpas, kad jis pasiryžtų laukti stebuklo iki antrosios kartos. Už tai apsivalymas gali trukti keturias dešimtis metų.
A. Platelis nepateikia kūrybos ant paauksuotos lėkštutės. Visus atrastus (arba ne) klodus turi gebėti išsikasti/dešifruoti pats. Gal todėl po spektaklio žiūrovų veidai buvo šiek tiek pasimetę, lietuviškieji kritikai gūžtelėjo pečiais. Visgi tai ne penkių minučių nuotykis. Kaip ir pati nemiga. Ji ateina po truputį, įsigali ir nepalieka, kol su ja susitaikai arba išprotėji. Nėra kada miegoti, nuo prakąsto pažinimo vaisiaus iki dabar ir dar bent keturioms dešimtims metų į priekį ramybės neduoda taip ir neatsakytas svarbiausias žmoniją kankinantis klausimas – tai kokia gi yra gyvenimo prasmė? Nė vienas karas – buvęs, esamas ar gresiantis, nė vienas konsultuojamojo ugdymo seminaras ar pardavusio Ferrarį vienuolio patarimas nesugebėjo ir vis dar nesugeba rasti atsakymų į klausimą „Kaip mums gyventi?“. Lietuviškasis egzistencialistas Antanas Škėma viename eilėraščių prašė: „Rašykite man laiškus. Kaip reikia gyventi?“[2]. Niekur toliau prašymo mes vis dar nepasistūmėjome, o tai ir yra amžinasis išminties meilės objektas. Kaip ir bet kuri meilė, prasidedanti aistringai, o vėliau racionaliai toliau išgyvenama ar svarstoma.
Šįkart prieš mūsų akis atsivėrė gyvenimo, o ne pasaulio tvėrimo mitas. Viename youtube platybėse klaidžiojančių vaizdo įrašų spektaklio šokėjas Boule Mpanya teigia, kad „nicht schlafen“ – tai kūrinys, kalbantis apie gyvenimą. Visgi, šiame kūrinyje telpa tiek vieno gyvenimo, tiek visų gyvenimų istorijos, tarsi peržengiant mitinio Babelio bokšto ribas. Mes sutikome, kad Dievas yra aukštai ir jo siekti nebereikėtų, mes susitaikėme su savuoju multikultūralizmu, pamiršome vienintelę kalbą, todėl vienas kito kalbas mokomės iš naujo. Žmonija pasirengė išgyventi savąją išvarymo istoriją ir visą tai – pūvančios arklienos fone. Rodos, lauki visą apgaubiančio tvaiko, sumaitotos žemdirbystės, sumaitotų dievų, sumaitoto gracingumo žuvusios pirminės/laukinės laisvės fone. Tačiau, jei gebėtume prisiminti arba prabusti, tai pajustume, kad gyvenimas ir visas pasaulis – tai rojus. O spektaklis apie mėginimą pažinti gyvenimą, pajusti amžinąjį žmogų užvaldžiusį mitą, turbūt šio rojaus suvokimo trapumą bei nepažinimo tragiškumą. A. Platelis tarsi sako – nemiegokime, nes kol kas mūsų sapnai itin dažnai būna košmariški.
[1] gr. philosophia < phileō — myliu + sophia — išmintis.
[2] Antanas Škėma „Prašymas Nr.2“.