Kai vakar sėdėjau ir deginau akis į Eun-Me Ahn Šiaurės Korėjos tyrinėjimus, neapleido mintis, kad dabar – idealiai jautrus metas patirti ir atrasti nepažintas kultūras. Dabar, kai tauta ir jos identitetas tampa gyvybiškai svarbus, kai kasdien žiniose skaitai naujienas, vis primenančias ir skaudžiausius tavo šalies, žmonių istorijos tarpsnius, kūrėjų meilė, savo ir kito kultūrai grąžina viltį.
Donato Ališausko nuotraukos
Pietų Korėjos menininkai šoka Šiaurės Korėją. Atidžiai, tiksliai, techniškai ir artistiškai. Eun-Me Ahn spektaklis ne atkartoja, bet analizuoja ir dekonstruoja garsą ir judesį. Pradėdama nuo tauraus klasikinio gajagumo (Soon-a Park) garso ir deivės įvaizdžio, toliau kūrėja perpina archajiškus ir pop‘sinius garsus ir įvaizdžius. Kaip ir judesį, taip ir garsą Eun-Me Ahn apnuogina, išrenka tam, kad išgirstume šokį, o gal tiksliau leidžia šokio tėkmei sukurti muziką mūsų galvoje. Nemenkindama, išlaikydama pagarbą, choreografė pereina per visas judesio formas, o atlikimui priartėjus prie cirko pasirodymo, trumpam sukuria ir jį.
Senos tradicijos, karinis rėžimas, drausmė ir muštras kaip pasiekimas, – visa tai ryškūs ir aiškūs, atpažįstami pasakojimo motyvai. Traukia tai, kad „komunistinio numerių pasirodymo“ stilistika sudėliotą ir įvaizdintą spektaklį kūrėjai pristato ir su pagarba, ir su humoru. Galvoje prasisuka ir matyti žinių kadrai, ir filmo „Liberation day“ atmosfera. Kiekviena savo ląstele scenoje būnanti ir judanti Eun-Me Ahn spinduliuoja kūrybą ir empatiją. Stebėdamas ją negali eilinį kartą nepagalvoti apie tai, kaip dalis žmonijos geba kurti nenusakomą grožį, o kita moka tik naikinti.
Palinkėjimas ir žinutė aiški ir paprasta nuo pradžių, bet nė kiek nenuvertinama, įvardinama kad ir šokėjų interakcija „1, 2, 3, 4 – visi kartu“. Kad tik tos plonos linijos žemėlapiuose reikštų mažiau skausmo.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.