Ant karališkai mėlynos spalvos kilimo ji pristato ryškiai apšviestą „tradicinį“ moters ir vyro duetą (Mélissa Guex, Victor Poltier). Tik tradicijos ir iškilumo jame tiek, kiek žymi elementarus suvokimas.
Nuo pirmų minučių ima pintis visiškai kitas pasakojimas, mat žmonės, kuriantys šokio duetą ir jį stebintys jaučiasi itin nepatogiai. Choreografė labai aiškiai ir lakoniškai nusako savąją temą, – santykių suvokimu įrėminamas žmonių galimybes. Repetityviame ir mechaniškame, kaip ataidi iš jos ankstesnio pasirodymo „workpiece“ alinančiame, pasirodyme duetas nesivysto, o vis stringa. Stringa dėl žvilgsnio, kurį noromis, ar ne, kuria aplink susėdusi publika. Stringa dėl „automatiškai primetamų“ vilčių.
Donato Ališausko nuotraukos
Viena vertus Adomaitytė paliečia svarbias savęs identifikavimo temas, parodo ir įrodo tradicijos stagnaciją ir negalią judėti pirmyn. Kita vertus antroji dalis pristinga galbūt net apsisprendimo, mat nuosprendis čia lyg ir aiškus nuo pradžių, o štai asmeninis kūrėjų apsisprendimas kol kas pritrūksta tikslesnių įvaizdžių. O galbūt to ir nereikia, galbūt mano mintys nubėgo į mano asmeninės patirties tolius, kuriuose aš sprendžiu kitas problemas. Ir tai normalu, tikiu, kad ateityje mano ir kūrėjų kartos svarbiausių temų kreivės tikrai susikirs.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.