„Naujojo Baltijos šokio“ programą minimalizmu praturtinęs Annos-Marijos Adomaitytės „Pas de deux“ – choreografinių mikropulsacijų paveikslas, leidžiantis į kūną pažvelgti ne kaip į įrankį, bet kaip į erdvę. Žiūrovo lūkestis čia sumažinamas nuo plataus šokėjo mosto iki sustabdyto gesto, nuo vaizdo scenoje iki piešinio odos perimetre. Būtent todėl matau žvilgsnio perkėlimą iš sceninės erdvės į šokėją kaip sceną, o auditorijos patirtis čia priklauso nuo gebėjimo prizoominti ir pastebėti prakaito lašą, beveik choreografiškai lašantį savo trajektorija.
Donato Ališausko nuotraukos
Nors spektaklio „Pas de deux“ aprašyme akcentuojamas dviejų žmonių priešinimasis heteronormatyviai meilei ir autentiškos meilės patyrimą varžantis patriarchalinis režimas, žiūrovo patirtis vis dėlto gerokai platesnė ir universalesnė: mes žvelgiame į du vienas kitame užstrigusius žmones (šokėjai Mélissa Guex ir Victor Poltier), kuriems neišeina nei priartėti, nei atsitraukti. Nuostabus negalėjimas, kaip ir nesugebėjimas nė vieno judesio padaryti iki galo – kiekvieno gesto čia, rodos, tėra tik pradžia, impulsas, kurį iš inercijos duoda techniškai apdorotas, preciziškai paruoštas kūnas. O tada prasideda kūnų dvejonė – ne kur eiti toliau, nes toliau yra žinoma, bet ar eiti toliau. Man nesinorėjo kreipti didesnio dėmesio į tai, kas šioje poroje veda, o kas yra vedamas, kas stumia, kas priešinasi. Kaip ir nesinorėjo nagrinėti vyriško / moteriško pradų trinties ir aliuzijų į baleto meno taisyklių rinkinį. Ne: šokėjų porą mačiau kaip prasiskiriančias ilgą laiką veikusio darnaus mechanizmo detales, kurios ne tai kad nebeveikia – jos tiesiog pradeda mąstyti apie savo veikimą ir jį kvestionuoti, ardyti, tikrinti. Šia prasme „Pas de deux“ yra kūnų mąstymo procesas – labai įdomu – nueinantis ne į destrukciją (kuri čia tikėtina), bet į totalaus tyrinėjimo režimą. Tyrinėjamos čia kūno reakcijos į judesį ir partnerį. Kaip tai atrodo?
Iš pradžių šimtus kartų kartojami tie patys judesiai (sukinio pradžia), kuriant kūnų sąveikos kaip mechanikos patirtį. Vėliau kūnai tampa reljefais, kuriuose galime sekti ilgo mechaniško judesio poveikį. Judesio prisiminimas pradeda savo kelionę per šokėjų odą, išsiverždamas prakaito piešiniais, nueidamas per virpančius raumenis, trūkčiojančias galūnes, pulsuojančias kraujagysles, mechaniką prisimenančias akis. Esminiais stebėjimo objektais tampa šokėjų kūno dalių intencijos: ar plaštaka prisilies prie kito kūno, ar liks per milimetrą; ar akių obuoliai užstrigs, ar susimėtys, ar pasimes savo šokčiojime, ar išlaikys ritmą; ar raumenų įtampa slūgs, ar didės. Staiga pagaunu save jau kurį laiką stebinčią centimetro amplitude aukštyn žemyn judantį šokėjo smilių, ir to vieno centimetro visiškai pakanka. Štai iki kokios mikroestetikos pripratina Annos-Marijos braižas, jau pažįstamas iš ankstesnio darbo „workpiece“.
Ypatingais tampa tie absoliučiai reti momentai, kai staiga repetatyvus mechanizmas akimirkai pakeičia kryptį, perskirsto jėgas, padaro sukinį su iškėlimu ar išsiderina veiksmuose – Jai toliau sukantis, Jis sustoja. Šios akimirkos labai retos ir vienkartinės, tačiau jas pasikartojimų meditacijos užliūliuota žiūrovų sąmonė pamato iškart ir pasąmoningai ima laukti dar ko nors, kas pakeistų režimą, į kurį esame įvesti. Tačiau Anna-Marija žiūrovų nelepina – ji aiškiai žino kiekvieno mechanizmą pažeidžiančio gesto svorį, ir laikosi saiko.
Apskritai saikas, minimalizuota raiška, ne ekspresyvi, o labiau vidinė kūnų kelionė, kuriai įtakos turi beveik girdima šokėjų proto įtampa, – šios kūrėjos choreografinės savybės. Akivaizdu, kad jai svarbiau ne kurti estetinę ekstazę, o per judesį ir kūno nerimą mąstyti sociumo įtaką žmogui, lyčiai, socialiniam vaidmeniui. Tęsiamos kūno atminties ir kūno veikimo pagal instrukciją temos, dėmesį telkiant į socialiai priimtino ir nūdienoje praktikuojamo kūnų išnaudojimo schemas. Per mikro mąstyti apie makro – tai Annos-Marijos būdas žvelgti į choreografiją, kurį ji naudoja kaip įrankį kalbėti. Šios kūrėjos spektakliai augina žiūrovą ir moko jį pereiti į kitą šokio vartojimo kokybę, kur nebeužtenka grožėtis: būtina pasijusti nepatogiai, pasigesti šokio grožio, atsibusti ir suvokti.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.