Pristatome kultūros analitiko ir teatro kritiko Vaido Jauniškio trumpo formato įspūdžius, kuriais jis dalinosi savo socialinių tinklų paskyroje po kiekvieno Naujojo Baltijos šokio festivalio programoje pamatyto spektaklio. Tokiu būdu gimė šis festivalio dienoraštis. Festivalio akimirkas užfiksavo Donatas Ališauskas ir Dmitrijus Matvejevas.
Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE programa (Prancūzija) – ROOMMATES
Kaip pradėti festivalį? – šito savęs klausia visi festivaliai, užvakar prasidėjęs Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance taip pat. Jei tai būna kino festivalis, tą filmą žinovai gali praleisti – jis paprastai yra toks, kokį senais laikais ant videokasečių apibūdindavo kaip „iš gyvenimo“. Arba –„romantinė komedija“. Kad būtų visiems, tarp kurių mažiau bus tų žinovų ir daugiausia – reikalingų žmonių ir politikų (kurie taip pat pusiaureikalingi).
„Naujojo Baltijos šokio“ pasirinkimas čia buvo be priekaištų. Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (La)Horde programa „Kambariokai“ (Roommates) pateikė šešių kompozicijų laiko paveikslą. Sukurtų nuo 1993 m. Lucindos Childs iki 2022 m. „Peeping Tom“ choreografijos. Nuo neobaroko ar minimalizmo iki gatvės šokio. Praktiškai – visiems skoniams.
Buvo įrodyta, kad:
9 minučių gali pakakti pilnaverčiam siužetui. Daugiau gal bus tik blogiau.
Kad dūmai nėra tik modernios (?) scenografijos priemonė, ji taip pat kuria choreografiją ir dramaturgiją.
Kad muzika šiam baletui yra labai svarbus dėmuo, kone lygiavertis judesiui.
Kad du vyrai scenoje – tai nebūtinai „apie gėjus“, o jei ir taip, tai ką?
Kad šokti „oldskūlą“ nėra nieko žeminančio, taip tik susipažįsti su šokio istorija, kuri, visai galimas daiktas, prasidėjo dar iki tavęs.
Ir kad žiūrėti „oldskūlą“ taip pat pravartu: festivalis plečia auditoriją, auditorijai plečiasi akys. Suprantama, žinovai tą matė šimtus kartų, bet reikia turėti omenyje, kad iš kelių šimtų žmonių auditorijoje žinovų bus tik koks šimtas.
Ypač dabar, kai dirbtinis intelektas užkariauja visų madų podiumus – tuo galite įsitikinti ir čia, jo sukurtoje instaliacijoje Nacionaliniame dramos teatre.
Aina Alegre (Spain, France) – FANDANGO & OTHER CADENCES – STUDY 4
„Šiuo meniniu tyrimu siekiama išsiaiškinti, kiek tradicijos pereina į kūną, kiek jos formuoja judesius, raumenis ir nuo ko priklauso kūno atminties ilgaamžiškumas nebetradicinėse situacijose.
RAKTINIAI ŽODŽIAI: baskai, šokis, fandango, kirtis, trepsėjimas, raumenų atmintis, kūno atletizmas, agrikultūrinis gestas“.
Maždaug tokį įsivaizduoju šokio spektaklio „Fandango & Other Cadences – Study 4“ meninio tyrimo aprašymą siekiant meno daktaro diplomo. Nes iš tiesų katalonų šokėja ir choreografė Aina Alegre su Yannicku Hugronu tyrinėja baskų šokį ir per visą spektaklį girdime jų interviu su puoselėjančiais šias tradicijas šokėjais. Skaityti ekrane tekstą (nes kalbama prancūziškai ir ispaniškai) kartais įdomiau nei žiūrėti į šokėjus, tarsi jam akompanuojančius nesustojamu šokčiojimu. Greta kalbos apie šokio žingsnius atsiranda puikus terminas „agrikultūrinis judesys“, o vien šokio figūras ir judesius keičia pasakojimo linija apie vyrų ir moterų santykius. Moterų šokti neleisdavo.
Iš tiesų geras tyrimas. Visai norėčiau Lietuvoje išvysti komparatyvistinę studiją apie šokio autentiką ir kas iš jos liko Šokių dienos grandinėlėse. Apie santykį su tradicija ir šokį kaip prievartą, įrašomą į kūną. O kas lieka kūne ir ką atsimena ketverių metų vaikas iš to šokio? – klausia savęs Yannickas. Ir šokėjai pereina į autentišką ir nebesurežisuotą, o intuityvų judesį, į šokio ekstazę skambant nebe pokalbiams, o Viduramžių bažnyčių varpams, karnavaliniam triukšmui. Kas lieka iš tyrimo, kai gaudžia tokia autentika? Galingas pašėlęs išlaisvinantis finalas.
Daniel Mariblanca (Norvegija) – 71BODIES 1DANCE
Paprastai po tokių spektaklių, koks buvo ir Daniel Mariblanca „71Bodies 1Dance“, publika stoja ir kaukia. Ne tiek dėl meno poveikio, kiek norėdama solidarizuotis su politiškai nuskriaustaisiais – migrantais, kitos nei dominuojanti, odos spalvos, neįgaliais ar nepripažintos orientacijos. Taip ji elgėsi ir šįkart po translytės būtybės (taip kalbiškai bandau išsisukti neįvardindamas lyties) politinio pareiškimo, kuriam erdvę suteikė Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance . Patikėkime, kad bent pusė žiūrovų dalyvavo ir prieš kelias dienas vykusioje akcijoje prie Prezidentūros prieš migrantų apgręžimą, antraip solidarumas liks tik parodomuoju.
Kadangi atlikėja/s yra trans-, toks yra ir spektaklis, kertantis žanrų ribas. Ir jei pradžioje matei būtybes iš vandenų pasaulio, sausumos gyvūnus, Viduramžių chimeras ar dar ką įžvelgi blausiam apšvietime, vėliau viskas nubraukiama ir galimos kūrėjų koncepcijos ar mano fantazijos apie biologinių lyčių įvairovę baigiasi. Nuogas kūnas virsta eksponuojamu tyčia vulgaraus kabareto plakatu, žiūrovai skatinami skanduoti binarinę lyčių sampratą ne itin sąmojingo turinio priedainiu „pussy-dick“, ir taip pasireiškia kitos pusės prievarta (nes atlikėjas visada yra psichologiškai viršesnis). Dar keletas obsceniškų gestų, vargu ar reikalingų metaforų ir paaugliškų apgailėjimų, kad visos visuomenės turi savo taisykles, ir spektaklio parakas sudrėksta…
Paprastai kūriniai, gimę tik iš politinių aspiracijų, retai kada būna tolygiai meniški. Tą patvirtino ir spektaklio tęsinys (ar jo įžanga) – fojė sustatytos juodos dėžės su įrašytais interviu su translyčiais asmenimis, šio spektaklio inspiracija. Dokumentika, fiksuojanti realybę, kur kas aštresnė už fikcijas, kad ir kiek bandančias peržengti bet kokias žanrų ar scenų ribas.
LT kūrėjai Europoje – Grėtė Šmitaitė, Dovydas Strimaitis, Lukas Karvelis
Sunkiausia rašyti apie tai, kas gerai. Išdėlioti superlatyvus, jais sakinio neperkraunant, neužteršiant eterio komplimentais, nes tada jau bus saldu ir neįtikima. Susilaikant. Komplimentas, jo nepasakant. Lietuviška? Lietuviai supras. Jų vakaras Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance. Jų, studijavusių ir kuriančių kitur.
Tai ir pradėkim nuo stebuklo, kurį pateikė Grėtė Šmitaitė. Ji – ar jos personažas, nebesvarbu, nes sukuria tokią autentikos iliuziją, kad tik pro mikroninius įskilimus pasimato, kaip viskas tiksliai kontroliuojama – ji šėlsta ir verkia nuo dainų apie meilę, o finale dovanoja tokį mirštančios gulbės pasažą pagal Sinatros „My Way“, kad apstulbsti. Teatre seniai neregėjau tokio tikslaus ir įtikinamo aktorinio etiudo, nes ten viskas jau skaidosi į kelių sekundžių trukmės aktorių reakcijas. Čia – nuosekli 20 minučių miniatiūra apie anūkę, rašančią laiškus mirusiam seneliui ir geriančią degtinę už meilę, už drąsą, pratrūkstanti energija ir ją suvaldanti nuostabia plastika. Graudumas ir komiškumas viename, ir viskas be jokio perspaudimo. Už!
Dovydas Strimaitis nusprendė pašokti plaukais. Lukas Karvelis su A. Crespo Barba – flamenko judesiais. Preciziški tyrimai. Vieno – kaip guls ir skleisis plaukai, kaip jie šoks (koks šampūnas?), ir visa tai beveik prilygsta cirko artistų tikslumui (čia nė plaukas nenukris!). Kitų dviejų – idealus judesių sinchronas plojant, beldžiant į stalą, išlaužiant barokines vyriškumo pozas. Bet kažkur ten ir sustota. Tyrime. Tarp lateksinių Kalifornijos rokerių ir Ispanijos mačo su maurišku paveldu. Techniška, tikslu, trūko vieno. Vardan ko visa tai.
Catherine Gaudet (Kanada) – THE PRETTY THINGS ir Erika Vizbaraitė, Elena Kairytė, Rūta Jekentaitė (Lietuva) – MEILĖS CHRESTOMATIJA: judesio ir kino instaliacija
Tarp meilės ir visuomenės.
Erika Vizbaraite su meilės paieškomis nusileido į MO muziejų. Jos, Elenos Kairytės ir Rūtos Jekentaitės puiki judesio ir kino instaliacija „Meilės chrestomatija“ Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance programoje – tvinpyksiškų užuolaidų erdvė su trimis ekranais, kuriuose ir pateikiamos trys skirtingos kalbos: Erikos Vizbaraitės šokis, jos ateivė su besivelkančiu parašiutu, klajojanti po Lietuvos pliažus, bažnytkaimius ir geležinkelius, ieškodama meilės, ir meilę komentuojančios ištraukos iš keleto filmų. Šokėjos choreografija ir jos puikiai nufilmuotos klajonės įtraukia, norėtųsi daugiau, o filmų scenelių parinkimas kelia abejonių. Bet: išeidamas ant sienų pamatai dar vieną instaliacijos dalį – puikius Alexandros Bondarev tekstus. Apie ant žmonių kaktos, kūno nutupiančią meilę. Retrospektyviai supranti, kas ta, kur su parašiutu.
Toliau – apie tai, kas lieka už meilės ribų. Darbas. Nežinau, kiek šokio kūrėjai turi būti dėkingi Frederickui Winslow Taylorui už darbininkų judesių išskaidymą į atskirus segmentus, bet Fordo konvejeris įkvėpė daugelį choreografų. Taip pat ir kanadietės Catherine Gaudet kūrinį „The Pretty Things“. Kanadiečių šokis man asocijuojasi su stipriu fiziniu pasirengimu ir neįmanomais energijos ir jėgos šūviais – Louise Lecavalier „So Blue“, rodyta NBŠ 2016 m., ir trupe, iš kurios Leavalier ir atėjo – „La la la Human Steps“, kurioje šokėjai stulbinamo greičio sukiniais galėjo išgręžti mūsų Operos ir baleto teatro grindis.
Taip pat ir čia: pamažu kuklūs rankų judesiai auga, scenoje pasklidę penki šokėjai sueina į vieną liniją, kuri sukasi prieš laikrodžio rodyklę, kad ir kas beatsitiktų. Taip retrospektyviai kūrėjai su muzika pateikia minimalizmo chrestomatiją, taip pat kilusią iš miesto ir gamybos procesų, idealiai iliustruoja kartotės fenomeną: sinchroniški judesiai ar natų sekos magnetizuoja, monotonija migdo dėmesį, ir kada pasikeičia judesys, pastebi tik po kurio laiko. Bet drauge tai – idealus visuomenės paveikslas. Nuo paskiro piliečio savarankiško pamojavimo rankomis, miniatiūrinio maištelio prieš sinchroną, kurio niekas nepastebi, iki visiems suteiktų laisvų valandų ar dienos, po kurios vėl grįžti į rikiuotę. Galiausiai tas pats muzikos motyvas griaudėja būgnų baterijomis ir vokalisto riaumojimu, o šokėjai jau laisvai džiaugiasi startuolių iniciatyvomis ir vienaragių pasiekimais – ir žmonių linija vistiek nepajudinamai sukasi visus įkalinančiu žingsniu. Toks Godfrey Reggio „Koyaanisqatsi“ scenoje.
Kažin kiek tai kritika, kiek – konstatavimas. Kam kritikuoti, kad po dienos ateina naktis ir vėl išaušta diena? Žinoma, gali iškristi iš šio demokratijos ritmo. Bet tada nebebūsi scenoje.
P.S. Po valandos pritrenkiančio šokio-šokinėjimo metalo riaumojimą perima publika. Mūsų žiūrovai vis dėlto mėgsta scenoje kančią – aiškų riksmą, ekspresiją, fiziškai sunkų atlikėjo buvimą. Prakaito kvapas ir tikras nuovargis žavi. Catherine Gaudet suteikė progą įsijausti į šventę su gladiatoriais. Pamename, kokia santvarka klestėjo.
Marco da Silva Ferreira (Portugalija) – BISONTE
Portugalija – Nr.1! Ne, čia ne Eurovizija, neterškime meno. Tai mano asmeninis Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance reitingas. Marco da Silva Ferreira spektaklis „Bisonte“. Kad ir ką tai reikštų, nes bizonų spektaklyje nematysime.
Jei Catherine Gaudet „The Pretty Things“ buvo formos ir turinio idealus sukibimas, per šokį pateikiant visuomenės būklę, tai čia forma ir yra turinys. Spektaklis pradedamas nuo preparuotos aistringai tragiškos lambados, baigiamas – dar įspūdingiau, tik nesakysiu kuo, nes dar galite šiandien ir ryt pamatyti. Šešetas šokėjų, kurių šokio raiška tampa ir tampa tema. Juos sieja ant nugarų, liemens, kojų suklijuotos juostos, – ženklas, kad jie priklauso vienai genčiai. Toliau – aiškinkitės patys, kokiai.
Galbūt tai išprotėjęs personažų – o jie tikrai tokie – kabaretas, jų solo, duetai, kuriuose niekas neteigiama, nebent pati jų kūryba. Tai tikras trans-dance, kai per kelias sekundes pervažiuojama per galybes stilių ir iš esmės tai nurautas pastišas, parodija, ironija, citatos, dekonstrukcija, dekupažas, deritualizavimas ir dar kas tik nori. Sekundinės urban šokių atmainos, tada tango ir galiausiai – vagneriška opera. Tikriausias Gesammtkunstwerkas. Taip, ir dar tverkas.
Man tik įdomu, kaip tai buvo kuriama. Atrodo, kad choreografas liepė kiekvienam išlaisvinti savo vidinį šokio idiotą. Ir jie tai padarė. Užkrečiančia energija. Šalutiniai poveikiai neabejotini. Nesikonsultuokite su vaistininkais.
Oona Doherty (Airija) – HOPE HUNT
Hope Hunt-2. Prieš penkerius metus, 2018 m. airių choreografė ir šokėja Oona Doherty Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance pritrenkė savo personažų kaleidoskopu monospektaklyje „Hope Hunt and the Ascension Into Lazarus“. Šįmet ją pakeitė Sati Veyrunes, ir kai pirmas įspūdis paprastai būna stipresnis, galima tik lyginti. Nė vienos nenuskriaudžiant.
Iš automobilio bagažinės išvilkta „Trainspottingo“ personažė pateikia kas kelias sekundes besikeičiančių tipų galeriją. Vyriškumas, kurio reikalauja išgyvenimo situacijos, perteikiamas moterų. Lietuviškų atitikmenų būtų, bet gal ne tiek daug – urlaganas iš Krasnūchos, Senamiesčio pankelis, Šiaulių gezas, bachūras iš Koralų (britai vardina: chavs, neds, smicks, spives, hoods, knackers). Judesiai priklauso nuo kalbos, tariamų žodžių, ir keliaujama po įvairias šalis – vokiečių „scheisse“ virsta į „shellsuit“, šis į „Chelsea“ , ir jau scenoje rėkauja ir mosikuoja futbolo fanas. Prancūziška tartis nukelia į Kassowitzo „Neapykantos“ daugiabučius.
Oona buvo pavojingesnė, agresyvesnė, ji kėlė baimę, ir tik nukrapščius kelis luobus gali užčiuopti tą vilties medžioklę – meilės troškimą ir metafizinį virsmą į Lozorių. Sati Veyrunes – kitoks žvėris. Gyvuliukas, nerimstantis, bet ir pats nesaugus, todėl jos judesiai itin staigūs, kojos nerimsta, pasiruošusios pulti, bet greičiau bėgti, ji nori užmegzti kontaktą, būti saugesnė, bet ir vadovauti. Nors vadovavimas baigiasi parėkavimu, visas garas eina tam. Ir jos prisikėlimas gal net graudesnis. Bet visi ten būsime, šviesoje, grigališko choralo erdvėje, žada Oona. Lauksime rytojaus, kai mus festivalio finalui užlies jos „Navy Blue“.
Oona Doherty (Airija) – NAVY BLUE
Kai šiuolaikinio šokio atlikėjai šoka baletą pagal Rachmaninovo patetišką 2-ąjį koncertą fortepijonui, tai tikrai nereiškia, kad jie tai ir trokšta idealiai atlikti. Oona Doherty savo kūrinyje „Navy Blue“ puikiai išnaudoja šių šokių prigimtinę opoziciją: baletas visada buvo imperijų ir autokratų ženklas, šiuolaikinis šokis žymėjo demokratiją. Paradoksas, kad „Navy Blue“ revoliucingomis pozomis į kovą stoja darbininkai mėlynomis uniformomis – jų demokratiški troškimai tarsi prieštarautų išraiškai, bet drauge tai ir priminimas apie socialistinės tematikos baletus. Mėlyna spalva čia atrodo unifikuojanti, net užvakar matyta išraiškinga šokėja Sati Veyrunes čia atrodo beveidė. Protestai baigiasi kulkomis, mėlynosios apykaklės pralaimi.
Bet kada jie metafiziškai prisikelia ir Oona Doherty savo eilėmis prabyla apie visą save naikinančią žmoniją, apie susireikšminimą kasdienos darbuose ir menkybę makrokosmoso atžvilgiu – čia šokis payra. Nes nebėra konkretesnio atspirties taško, ir kai ji kalba apie norą ištirpti nereikšmingume, jos šokėjas taip intensyviai mojuoja rankomis, kad neabejoji, kaip jis tam priešinasi, o muzika skamba taip galingai, kad efektingas finalas garantuotas.
Tačiau pirmosios pusės šokis, o ir ankstesnis kūrinys, „Hope Hunt“, aiškiai nužymi choreografės angažavimąsi eiti su nutildytaisiais, netekusiais balso. Šokio temų ir net raiškos aspektu ji prisigretina prie Alaino Platelio, kurio kone visuose spektakliuose suburiama bendruomenė, nuskriaustieji, esantys už miesto ir įstatymų ribų, ieškantys Dievo ar savos teisybės. „Navy Blue“ buvo aiškus politinio šokio pavyzdys, kuriuo ir vėl buvo išplėsta šiuolaikinio šokio panorama. O juo pasibaigęs Naujasis Baltijos Šokis/New Baltic Dance darsyk patvirtino savo, kaip geriausio ir įdomiausio tarptautinio scenos meno festivalio pozicijas. Ačiū rengėjams!
