Tarptautiniame šokio festivalyje „Aura’33“ pristatytas atnaujintas choreografo Akramo Khano šokio spektaklis vaikams ir paaugliams „Maža tėvynė“. Atkurtame spektaklyje šoka buvęs „Auros“ šokėjas Jasperas Narvaezas, todėl kūrinys Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje sutiktas jautriai, pakiliai. Daug, labai daug plota, – juk šoka beveik savas žmogus. Nuo tokios kolektyvinės šilumos buvo galima pravirkti. Ir nors spektaklis visai šeimai turi visas dedamąsias, kad taptų darbu, apie kurį, paprastai kalbant, sakoma nuostabus, visą spektaklį niekaip nepavyko prisijungti (labiau sakyčiau prisiconnect’inti – aiškiau išreiškia mintį) prie jo realybės. Sakyčiau, tarp salės ir scenos nevyko energetiniai mainai, plūstanti šokėjo energija taip ir liko scenos ribose. Tačiau tokiais atvejais – kai taip ir nesusitinki su spektakliu – iš tiesų nėra pamatuojamų, logiškų, racionalių argumentų. Tik nuojautos, spėjimai. Vis dėlto „Maža tėvynė“, būdama išties įsimintina ir visumos dermės prasme kone etaloninė, liko tarytum už stiklo: kaip tas berniuko pasaulis tam tėvui, kuris nenorėjo, kad jo vaikas šoktų.
Akramo Khano šokio spektaklis „Maža tėvynė“. Nuotraukų autorius Richard Haughton. Akramo Khano šokio teatro ir „Aura’33“ archyvo nuotraukos
„Maža tėvynė“ – ypač vizualus darbas, įspūdžiui kurti pasitelkiantis animaciją, pasakojimo meną, choreografiją, net objekto teatrą. Spektaklio ašis – berniuko iš Bangladešo svajonė šokti ir jo tėvo reikalavimas nusileisti iš padebesių, ramiai sėdėti ir padėti jam virtuvėje. Mat jis – pats sau svarbus virtuvės šefas. Stereotipiškas, atpažįstamas siužetas, tačiau papasakotas ypač gražiai, rišamąja grandimi pasitelkiant senelės personažą. Senelė arba ramina įsiaudrinusį tėvą, arba seka pasakas berniukui. Jos bičių pasakos – apie berniuką Šonu, žengiantį į mišką prieš tėvo valią ieškoti medaus. Šių pasakų moralė – ieškoti savo kelio, išmokti gerbti mišką. Bet ne išmokti gerbti tėvą. Man gražu, kad senelė moko tėvą gerbti savo vaiką, o ne vaiką – garbinti tėvą. Reta, sakytum, atvirkščia normatyviajai, logika.
Senelės ir tėvo girdime tik balsus, nes šis spektaklis – veikiau berniuko, jau ištrūkusio iš Bangladešo ir atvykusio šokti į Londoną, prisiminimų rinkinys. Todėl ir pokalbių čia – tik nuotrupos, įsimintiniausi momentai, pasakojantys šokėjo evoliuciją nuo berniuko, slaptai šokančio virtuvėje, iki Londone pasiklydusio menininko. Šalia nuolat artikuliuojamos ir geopolitinės temos – skirtumas tarp būti šokėju Londone ir būti šokėju Bangladeše, nenoras paveldėti šalį („Bangladešas – mano tėvo šalis, ne mano“). Reikšminga čia ir kūne saugoma svetimumo tėvui istorija: spektaklis pradedamas prašymu prisiminti telefono slaptažodį, siūlant įvairius variantus – gal mamos, gal tėvo vardas, gimimo metai? Spektaklis užbaigiamas prisimintu slaptažodžiu: tai ne tėvo, o BUNBIBI – miško dvasios iš senelės pasakų – vardas. Tas, kuris tikrai svarbus.
Ypatinga spektaklio dalis – vaizdo dizaino ir instaliacijų kūrėjų „YeastCulture“ sukurta džiunglių animacija. Jasperas Narvaezas su grafiniais, nuostabiai judančiais gyvūnais ir augalais bendrauja kūnu, reaguoja į jų judesius, juos glosto. Plaukia su paukščiu valtyje, iš krokodilo nasrų traukia žuvį, pasitinka dramblį, lipa į medį, vejasi pieštą berniuką. Interakcija su be galo dinamiška, paveikia, didelio mastelio animacija ir beveik mitologiška kompozitorės Jocelyn Pook muzika veikia magiškai, įtraukia žiūrovus į kolektyvinę tautosakinę sąmonę.
Tai, ką mėginu papasakoti, tėra bandymas apsakyti spektaklio „Maža tėvynė“ kompleksiškumą. Tiesa, atnaujinus spektaklį nebeliko dalies įstabios scenografijos ir choreografijos ore, tačiau kūrinys įgavo daugiau švaros, grynumo. Ir vis dėlto svarbiausias spektaklio dėmuo – šokis. Šokėjo Jaspero Narvaezo judesys – vitališkas, laisvas, plačių amplitudžių. Tai nuoširdaus, atviro pasauliui ir patirtims kūno reginys, savyje talpinantis ir vaiko, ir svajotojo, ir brandaus kovotojo kokybes.
Choreografas Akramas Khanas „Mažoje tėvynėje“ derina šiuolaikinį šokį ir kathak tradiciją. Kathak yra viena iš aštuonių pagrindinių Indijos klasikinio šokio formų. Jos kilmė priskiriama keliaujančioms Šiaurės Indijos pasakotojų gentims, kurioms buvo būdinga didžiuosius epus ir mitologiją pasakoti per šokį, dainas ir muziką. Man tai panašu į pasakojamąją choreografiją, kuri žiūrovams tiesiogiai parodo tai, kas nepasirodytų šokant abstrakčiai. Toks metodas, regis, turėtų būti ypač tinkamas jaunai spektaklio auditorijai. Bet drauge kyla ir kitokių minčių.
Kartais teatro vaikams kūrėjai, galbūt patys neturintys atžalų, nuvertina beveik antgamtinius vaikų gebėjimus skaityti kito žmogaus kūną, emocijas, pojūčius ir, užuot leidę sau scenoje tiesiog jaustis kaip jaučiasi, ima tą jausmą rodyti, demonstruoti, tarytum vaizdingai nupasakoti, kas vyksta veikėjo viduje, o ne įkūnyti tą veikėją. Rodant jausmą, savaime atsiranda padidinta gestikuliacija, suvaidinta emocija (nes reikia ryškiau), kitaip tariant, kažkas, ko nėra, bet ką reikėtų įmatyti. Tai tarsi sufleravimas – žiūrėkite, čia aš esu liūdnas, o čia – ar tikrai matote – pykstu ant tėvo.
Ši maniera nesvetima ir spektakliui „Maža tėvynė“. Prie jos prilipdžius kathak choreografiją, susitelkiama į norą papasakoti ir pabėgama nuo išgyvenimo. Gal tai ir sukuria pradžioje mano minėtą atstumą nuo spektaklio: juk žodiniai pasakojimai tuo ir ypatingi, kad jų turinys gimsta klausančiojo vaizduotėje, o teatro užduotis – ne tiek pasakoti, kiek įtraukti, paveikti. O čia tarsi viskas padaroma už žiūrovą – ir papasakojama, ir sceniškai paįsivaizduojama, o žiūrovo vaizduotei tarsi nebelieka vietos.
„Maža tėvynė“ – lyg ragautum uogienę per stiklą: uogienės daug, uogienė graži, net žinai, kas ją virė, kada ir su kokia meile. O paragauti negausi.
—
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.