Kartais ima ir nutinka – tavo gyvenime kažko trūksta, bet to nesužinai, kol nepatiri. Šį kartą kalbu ne apie tai, ko iki šiol dar nebūčiau patyrus, bet kažką, ką neteisingai maniau egzistuojant. Kalbu apie tarptautinio festivalio atmosferą Helsinkyje.
Taip, Helsinkyje turime daugybę nepaprastai gerai suprogramuotų tarptautinių scenos menų festivalių, tačiau per pastaruosius 10–15 metų praradome festivalio vaibą. Lankomės nuostabiuose, festivalių metu pristatomuose spektakliuose, o po jų grįžtame į savo namus arba galbūt išgeriame taurę vyno su pažįstamais. Taip įvyksta dar vienas įprastas teatro vakaras. Festivalių klubai yra dar vienas spektaklių kupinas renginys, kurį reikia patirti. Tai retai būna vieta, kur žmonės susirenka tiesiog pasėdėti ir pasikalbėti apie meną ir kitus svarbius dalykus su žmonėmis iš skirtingų kultūrinių sluoksnių. Profesiniai tinklai kuriami ne Helsinkyje, o kažkur kitur.
Maniau, kad seni geri laikai, kai po spektaklių eidavai į festivalio būstinę ar klubą susitikti su naujais žmonėmis, pabendrauti, išsakyti savo nuomonę apie ką tik matytus spektaklius ar institucijas, kuriose dirbame, pašokti, atsitiktinai užmegzti naujus dalykus, o galų gale su nepažįstamais žmonėmis valgyti bandeles, jau praėjo. Tai buvo kažkas, ką mes darėme pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, kai pradėjau teatro prodiuserės ir komunikacijos specialistės karjerą, bet dabar to padaryti būtų neįmanoma. Galvoju, kad gal miestas per daug išsiplėtė, o gal per daug pasklido žmonės? Galbūt niekas nebenori pasišnekučiuoti prie alaus?
Na, o bet tačiau! Festivalis „Baltic Takeover“ parodė, kad TAI VIS DAR ČIA, teatro festivalio atmosfera gyva ir klestinti! Mums tik reikėjo, kad Baltijos šalys atvyktų ir žengtų į mūsų miestą.
Akimirka iš spektaklio „Strange people stand very strangely“ (liet. „Keisti žmonės stovi labai keistai“), Sansusi
Galimybė veikti kartu
„Baltic Takeover“ aprašymas projekto interneto svetainėje (baltictakeover.com) prasideda anekdotu, kuriame estas, latvis ir lietuvis ateina į teatrą. Šiame mano tekste pasakojama apie tai, kaip jie įžengia į Helsinkio teatrus ir pristato savo kūrybą Suomijos publikai. „Baltic Takeover“ save vadina „festivaliu, radikaliu eksperimentu, greituoju Baltijos šalių menų kursu ir kelionės iš Lietuvos į Helsinkį tikslu“. Aš jį vadinu vienintele tokio pobūdžio kolaboracija ir iniciatyva, kuri parodė, kam skirti scenos menų festivaliai, ir ką jie gali nuveikti, jei tik yra noro.
Man teko patirti tą dalį, kai sunkus dvejų metų planavimo, kuratorystės, partnerių paieškos ir pinigų procesas buvo baigtas, ir atėjo laikas 2023 m. birželio pradžioje penkiose Helsinkio vietose parodyti devynių Baltijos šalių menininkų / meno kolektyvų pasirodymus. Festivalio prodiusavimu rūpinosi Latvijos naujojo teatro institutas (NTIL), Kanuti Gildi SAAL ir Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC). Viso to varomoji jėga buvo Latvijos teatro festivalio „Homo Novus“ meno vadovė Bek Berger, kuri taip pat susisiekė su partneriais iš Suomijos, ir kaip girdėjau, labai palengvino jiems darbą ištarti „taip“, nes pasiūlymas buvo daugmaž toks: „duokite mums savo erdvę ir techninę įrangą, o mes atvešime jums geriausią įmanomą turinį iš Baltijos šalių“.
Turėjau galimybę pamatyti keturis festivalio spektaklius. Du iš jų buvo premjeros: lietuvio Povilo Basčio / Miss Plastica „Concent“ (liet. „Sutikimas“) Helsinkio šokio namuose (Dance House Helsinki) ir latvių Kvadrifrons „The Sleeper Awakes“ (liet. „Miegantysis keliasi“) teatre „Viirus“. Taip pat patyriau latvių grupės Sansusī koncertinį spektaklį vaikams ir ne tik, pavadintą „Strange people stand very strangely“ (liet. „Keisti žmonės stovi labai keistai“) vaikų meno namuose Annantalo. Taip pat mačiau esto Johhano Rosenbergo spektaklį „traps“ „Takomo“ teatre.
Jei būčiau laukusi tradicinių, tekstu paremtų spektaklių, būčiau nusivylusi. Bet kadangi tikėjausi šiuolaikinio, ryškaus meno, kuris mestų iššūkį visiems mano pojūčiams ir ko nors išmokytų, gavau tai, ko norėjau, ir dar daugiau.
Visiškas mano širdies užtemimas
Mane tiesiog sužavėjo Kvadrifron spektaklis „The Sleeper Awakes“. Tai melancholiška zombių istorija apie „nenutraukiamus draugystės ryšius, sugedusią vėjo turbiną, milžinišką veidrodį ir dar didesnę juodąją skylę“. Tai buvo linksmas, širdį paliečiantis, keistas ir kruopščiai sukurtas šiuolaikinio teatro spektaklis. Žiūrovams libretas sekimui buvo įduotas su mediniais viršeliais, o iškaba, kokią paprastai galima pamatyti prie maisto prekių parduotuvės mėsos lentynos ar odontologo kabineto fojė, nurodė, kada žiūrovui reikia versti puslapį. Spektaklyje buvo zombių, kurie darė savo zombiškus dalykus (nesu visai tikra, kad jie vis dėlto turėjo daug ką bendro su libreto siužetu, kas man labai patinka). Kaip žiūrovė buvau priversta rinktis, ar seksiu zombius, ar libretą. Ir visą laiką kaip foninė muzika skambėjo Bonnie Tyler legendinė daina „Total Eclipse of the Heart“ – vis besikeičianti, evoliucionuojanti, lūžtanti, virstanti kažkuo neatpažįstamu. Man, kaip žiūrovei, prireikė šiek tiek laiko, kol perpratau spektaklio tempą, bet kai jau į jį įsitraukiau, tai tapo džiaugsmo kupina kelione po menus! Šis spektaklis man priminė gyvo teatro unikalumą. Tai skirtingų įgūdžių ir beprotiškų idėjų rinkinys, kurio rezultatas gilesnis, beprotiškesnis, bet tuo pačiu ir geras. Patys pagalvokit: Bonnie Tyler daina, zombiai ir verksminga istorija su juodosiomis skylėmis!
Tai ne apie kalbos supratimą
Dar vienas libretas buvo įteiktas prie įėjimo į Sansusī pasirodymą „Strange people stand very strangely“. Abejones kėlė faktas, kad netrukus pamatysime 50 minučių trukmės koncertą / spektaklį, kuriame analoginiai sintezatoriai derinami su operiniu dainavimu ir analoginiais kino projektoriais… vaikams… latvių kalba. Manau, kad tik 10 proc. žiūrovų mokėjo latvių kalbą, bet štai mes laimingi sekėme keistą meninės grupės talentų mišinį.
Teksto – absurdiškos Danilo Charmso poemos – tikrai nereikėjo, idėją galėjai suprasti ir nesuprasdamas kalbos. To taip pat pasigendu: girdėti spektaklius, kurių nesuprantu, bet galiu nujausti. Žinoma, Helsinkyje yra spektaklių, kurie vyksta ne suomių ar švedų kalbomis, bet paprastai spektaklio metu kaip nors būna pateikiamas angliškas vertimas (kaip buvo ir dabar, bet vaikų auditorija pati neskaito absurdo eilėraščių anglų kalba). O kai tekstas yra, žmogaus protas jau taip veikia, kad norom nenorom tu jį seki – nori viską iš spektaklio pasiimti, nori jį suprasti, nors tikriausiai tada praleisi kokį nors veiksmą scenoje – tai, į ką turėtum susikoncentruoti. Danilo Charmso tekstas, žinoma, yra geras pavyzdys teksto, kurio nereikia sekti, nesvarbu, ar supratai kalbą, ar ne. Tačiau tai taip pat yra gyvo spektaklio magija, atmosfera, ritmas, šviesa, veidai. Geras spektaklis vaikams visada turi tą sluoksnį, skirtą suaugusiems žiūrovams, bet linksminantį ir vaikus – „Strange people stand very strangely“ šio, puikiai jam pasiteisinusio principo ir laikėsi.
Lietuvos vyrai, kaip jūs laikotės?
Choreografas Povilas Bastys spektaklyje „Concent“ „analizuoja sutikimo ar jo nebuvimo sąvoką mūsų visuomenėje. Spektakliu siekiama įspėti apie sąmoningą sprendimų priėmimą, o ne veikimą pagal nutylėjimą, pateikiamas asmeninis požiūris į tai“. Spektaklyje „Concent“ P. Bastys taip pat pasirodo kaip savo drag alter ego Miss Plastica kartu su šokėju Konstantinu Kosovecu. #metoo judėjimas atvėrė sutikimo klausimą visuomenei ir socialinės žiniasklaidos forumuose, ir, laimei – meno organizacijoms bei spektakliams. Šį trumpą žodį galima interpretuoti įvairiai, jį galima vertinti kaip teigiamą arba neigiamą klausimą. Stebėdama, kaip Miss Plastica šiltai pasisveikina su žiūrovais, paskui lūpine armonikėle atkartoja Emilijos Rydberg kūrinį „Big big world“, o netrukus žiūrovai ją įkalina PVC tramdomuose marškiniuose, po to seka vyriškas Basčio ir Kosoveco bėgimas ir boksavimasis, vedantis į jausmingą, taikią finalinę dalį, galiausiai supratau, kiek mažai žinau apie lietuvių kultūrą. Pradėjau domėtis, kaip tas pats spektaklis galėtų būti patiriamas Lietuvos šokių namuose. Nepažįstu tiek daug Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, jei apskritai pažįstu. Nežinau, kokia yra LGTBQ+ scena Lietuvoje, kokios yra seksualinių ar lyčių mažumų teisės ir kiek politinis iš tikrųjų yra šis spektaklis. Asmeniška irgi yra politiška, bet galbūt šis spektaklis yra politinis daugiau aspektų. Kai visur stiprėja kraštutiniai dešinieji, o šalia Baltijos šalių vyksta karas, ką tai reiškia mažumoms, o taip pat ką tai reiškia regiono vyrams? Esu mačiusi dešimtis spektaklių, kuriuose nagrinėjama lyčių tema, bet šis, susijęs su sutikimo tema, nepalieka manęs ramybėje.
Slidu, kai šlapia
Johhano Rosenbergo „traps“ man pasirodė kaip distopinis eilėraštis. Įžengus į scenografiją „Takomo“ teatre, pakilo temperatūra, o oras pasirodė pripildytas drėgmės – kvėpuoti tapo netgi sudėtinga. Erdvėje skraidė mažos muselės – kartu ir J. Rosenbergo vaidinama būtybė. Ar mes atsidūrėme zoologijos sode? Tropikuose? Dabar ar po kokios nors apokalipsės? Kodėl? Ar mums buvo leista bendrauti su J. Rosenbergu, ar turėjome apsimesti, kad mūsų ten nėra? Ir kas tai sklido nuo sienų, kas poškėjo ant grindų? Kas tai per spąstai?
Man patiko spąstų siaubas ir patogumas. Man tai buvo labiau instaliacija, kurioje pasirodantis kūnas / būtis buvo vienas (labai svarbus) elementas, nors ir stovėjome nejudėdami visą valandą ir 10 minučių trukusį performansą. Po to, kai pamačiau Kvadrifrono „The Sleeper Awakes“, prašiau daugiau kūno skysčių scenoje – „traps“ pasirodyme mano lūkesčiai buvo pateisinti.
Šis puikus performansų kvartetas sudarė tik pusę „Baltic Takeover“ programos, tačiau jau ji parodė, kokia didelė Baltijos šalyse kuriamo performanso meno įvairovė. Bet kas iš to? Arba: o kas tada?
Mūsų bendra istorija
Kadaise, pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, Helsinkyje vyko nuostabus teatro festivalis, skirtas aplink Baltijos jūrą kuriamam teatrui. Šis festivalis vis dar egzistuoja, tačiau dabar jo horizontai platesni, o plečiantis jis galimai prarado menininkus iš Baltijos regiono. Festivalis vis dar vadinasi „Baltic Circle“. Savo, kaip prodiuserės ir komunikacijos specialistės karjerą „Baltic Circle“ festivalyje pradėjau 2003 m. kaip praktikantė. Neneigiu, kad mano lūpomis gali prabilti nostalgija, bet net jei ir taip – pasiilgstu to festivalio. Ne dėl to, kad jis man nepatinka šiais laikais, bet dėl pradingusios festivalio atmosferos.
Daugiau nei prieš 10 metų „Baltic Circle“ festivalyje sužinojau, kad tarptautiniai festivaliai yra vietos, kur žmonės daug dirba, o paskui kartu linksminasi. Daug metų maniau, kad festivalių idėja yra tokia: dirbti, kad būtų kuo geresni pasirodymai kuo geresnei auditorijai, o tada visi gali prisijungti prie to paties vakarėlio ir tų pačių pokalbių. Kad festivalių idėja yra ne tik parodyti atrinktus spektaklius, bet ir sukurti mažą meno burbulą, kuriame vietiniai ir užsienio menininkai susitinka su kitais festivalio lankytojais, technikais, prodiuseriais, bilietų pardavėjais, žurnalistais ir žiūrovais. „Baltic Takeover“ metu pajutau, kad būtent tai ir yra festivalių esmė, tik mes ją kuriam laikui praradome. Pajutau tai, nes man tekę tą atmosferą patirti. Šiame globaliame pasaulyje, šiais neaiškiais laikais tai būtų kaip tik tai, ko mums reikia, ir kaip tik tai, ką menas gali padaryti: suvienyti mus, nekreipiančius dėmesio į statusą ar kilmę, norinčius klausytis ir mokytis per meną.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad „Baltic Takeover“ kada nors vėl nusileis Suomijoje. Suomijos teatro scenai reikia šios Baltijos šalių energijos ir svetingumo.
—
Heidi Backström yra Helsinkyje gyvenanti scenos menų prodiuserė, rašytoja ir kuratorė.