Spalio 1 – 6 d. į Kauną grįžta jau trisdešimt ketverius metus skaičiuojantis Tarptautinis šokio festivalis „Aura“. Šiuolaikinio šokio tradicijas be pertraukos puoselėjantis renginys ištikimai laikosi savo vizijos – festivalyje tik pripažinti šokio meistrai ir jų kokybės ženklu tapusi kūryba, pakviesianti įsimintinam šokiui kiekvieno festivalyje apsilankiusiojo sielą.
„Vénus Anatomique“. Sarah Aubel nuotr.
Nuogas spektaklis nuogiems žiūrovams grįžta
Festivalio metu Lietuvoje viešėsianti vengrų choreografė Marta Ladjánszki čia surengs šokio dirbtuves norintiems save išbandyti nuogumo scenoje amplua: menininkė su atrinkta grupe žmonių spalio 1d. Vilniuje ir spalio 4 d. Kaune pristatys spektaklį su nuogais šokėjais, į kurį galės patekti tik nuogi žiūrovai. Kūrėja drąsina publiką sakydama, kad tai yra skaidrus ir tyras meninis procesas, visiškai nesusijęs su kūno seksualizavimu. „Kiekvienas turėtume gyvenime išbandyti kažką naujo, nepažinto, nes tai padeda mums atsiverti“, – teigė kūrybinį trisdešimtį scenoje švenčianti choreografė. Nudistų serijos spektaklis nuogiems žiūrovams prieš porą metų jau buvo rodytas Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Tuo metu susilaukė tokio išskirtinio susidomėjimo, kad norintiems patekti į šį intymų reginį neužteko bilietų.
Atidaryme – šokio filmas ir premjera
Šiemet festivalis prasidės neįprastai: užmegztas bendradarbiavimas su filmų programa „Lokys, liūtas ir šakelė“. Atidarymo vakarą žiūrovai bus kviečiami klaidžioti sapnais ir susidurti su savo šešėliais, atsiduodant kino ir šokio sintezei. Renginys Kauno kino centre „Romuva“ prasidės trumpametražiu filmu „Kažkas įžengia į šviesą“, kuriame susilieja japonų šokėjo ir choreografo Tanaka Min bei vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso talentai ir tęsis premjeriniu Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektakliu „Prarasti prisiminimai“. Festivalio ir teatro vadovės Birutės Letukaitės choreografija kvies panirti į nerimą keliančią ateities viziją, kai šiandien įprasti sentimentalūs žmogiški dalykai ateityje gali pavirsti tik vos apčiuopiamomis nuotrupomis, liudijančioms neįvertintus šiandieninio mūsų gyvenimo privalumus. Spektaklio metu skambės gyvai atliekama Arkadijaus Gotesmano ir Antano Jasenkos muzika, po renginio šventinė nuotaika tęsis kino teatro fojė su didžėjaus Big Tasty muzika ir vaišėmis.
Festivalio žvaigždė: muzikinė duoklė meilei
Spalio 4 d. festivalis tęsis su pasaulinio garso choreografu Emanuel Gat (Izraelis/ Pracūzija), kuris festivalio svečiams pristatys visame pasaulyje pripažintą choreografinį kūrinį LOVETRAIN20. Šis šiuolaikinis „miuziklas“ remsis nuostabiomis 9-ojo dešimtmečio britų dueto „Tears for Fears“ dainomis, tai odė 9-ojo dešimtmečio garsams ir atmosferai. Emanuel Gat yra vienas įdomiausių šiandienos šiuolaikinio šokio kūrėjų, kurio darbo metodus galima prilyginti gamtos stebėjimo fenomenui: tarsi žvilgsnis į jūrą – norisi neatitraukiant akių tiesiog sekti aukšto profesionalumo lygio šokėjų tarpusavio santykius, tam neiškant logiškų paaiškinimų ir nelipdant etikečių. Emanuel Gat Lietuvoje vieši ne pirmą kartą, pernai kartu su „Auros“ šokėjais jis pastatė spektaklį „Kartotojai“.
Paukščiai, metamorfozės ir naktinės marionetės
Net keturi spektakliai žiūrovų laukia jau įsibėgėjus renginiui. Spalio 5 d. išskirtinė premjera mažiesiems žiūrovams: choreografė Ieva Jackevičiūtė ir „Auros“ šokėjų duetas pristatys spektaklį „Paukščiai“, kuriame susipina dailė ir šokis. Mažyliai taps atgyjančios parodos dalimi, kur bus galimybė patirti paukščio prigimtį per garsą, judesį, vizualinius sprendimus.
Švęsdami „Théâtre du Corps“ 20 metų jubiliejų, du choreografai Marie-Claude Pietragalla ir Julien Derouault sujungė geriausius savo repertuaro kūrinius su nauju darbu „Metamorfozės“, kuris bus parodytas spalio 5 d. 19 val. „Théâtre du Corps“ – trupė, peržengianti tradicinio šokio ribas, kurianti naują kūno kalbą. Čia nagrinėjamos meilės, aistros, vienatvės, žiaurumo ir negailestingo laiko tėkmės temos, kviečiant pasinerti į emocinę kelionę, kurioje judesys pranoksta žodžius. Marie-Claude Pietragalla – žymi Prancūzijos šokio figūra, karjerą pradėjusi Nacionaliniame Paryžiaus operos ir baleto teatre, toliau tęsianti darbus tiek šiuolaikinio šokio scenoje bei kine, bendradarbiaujant su žymiais mados namais.
„Metamorfozės“, Pascal Elliott nuotr.
Jau tradicija tapęs naktinis festivalio reginys kvies į nepatogias diskusijas apie moters kūną prancūzų spektaklyje „Vénus Anatomique“. Projekte choreografė Sarah Baltzinger komentuoja paviršutinišką moters kūno seksualizavimą ir kuria visatą, kurioje moteriškumas virsta maskaradu ir pasirodo per iškreiptą absurdo prizmę. Įspūdį dar labiau sustiprina vaškinių figūrų įkvėpti kostiumai, kurie savo įtaiga klaidina – ar tai įvaizdžio atributas, ar nuogos šokėjų kūno dalys? Lyčių atskirtis, moters marionetės įvaizdis, pasaulio groteskas ir kitas chaosas lauks publikos 22 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Ritualai pasaulio motinoms
Spalio 6 d. žiūrovai bus kviečiami patyrinėti gilesnius savasties sluoksnius, per meną pajaučiant dvasinę patirtį. Senovinis himnas „Stabat Mater“ yra skirtas Sopulingajai Motinai, tad Izraelio choreografė Inbal Oshman sukūrė šiuolaikinį šokį šiam himnui, įkvėpta Marijos mito bei kitų mitinių motinų ir motinos deivių, tokių kaip tamsioji ir deivė Kali. Šokis tyrinėja motinystę, apibūdinančią jėgą ir kovos dvasią ir, kita vertus, jos labai pažeidžiamą bei švelnią prigimtį. Festivalio organizatorių manymu, visą žmoniją be išimties jungiantis motinos motyvas, galėtų būti nuoroda į kariaujančias konflikto puses, kur moterys praranda sūnus, vyrus, brolius. „M Stabat Mater“ – atgaila, susijungimas, subtilus žemiškojo ir dangiškojo žmogaus prado apmąstymas. Spektaklyje skamba italų vėlyvojo baroko kompozitoriaus Džovanio Batista Pergolezio muzika, kurią specialiai spektakliui atliks senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“.
„M Stabat Mater“, Inbal Oshman nuotr.
Uždarymo akcentas
Tarptautinis šokio festivalis AURA atskleidžia spalio 6 d. įvyksiantį metų šokio įvykio uždarymo renginį. Stiprų akcentą pamąstymui apie visuomenę, kurioje gyvename, uždės šokio teatras „Okarukas“ kartu su Panevėžio teatru „Menas“ sukūręs šokio spektaklį „Meat Factory“, pagal Jaroslavo Melniko romaną „Maša, arba Postfašizmas“. Į vizualiai įtaigų šiuolaikinio šokio rūbą įvilktos šios temos: Rusijos fašistinių idėjų įsigalėjimas, karas Ukrainoje ir Gazos ruože, ekstremalių dešiniųjų pažiūrų partijų suaktyvėjimas Vakarų Europoje, nerimas dėl humanizmo krizės pastarųjų geopolitinių įvykių kontekste. Spektaklyje pasakojama propagandos skleidėjo Dimos transformacijos istorija: nuo nužmogėjusio ūkininko, kuris nesusimąstydamas skersdavo tvarte laikomus žmogaus pavidalo gyvulius (storus), iki vyro, pamilusio vieną iš jų – Mašą – ir rizikavusio savo gyvybe priešinantis nusistovėjusiai diktatūrai.
„Maša, arba Postfašizmas“, P. Židonio nuotr.
Tarpdisciplininio meno lauke veikianti spektaklio choreografė Inga Fontez-Sakurako sako, kad pasirinko šią knygą kaip atskaitos tašką kelti klausimus ir nagrinėti, kur yra riba tarp žmogiško ir žvėriško elgesio: „Abu su Phil Von (choreografės vyras ir spektaklio bendrakūrėjas) esame mokslinės fantastikos žanro mėgėjai, sukūrę ne vieną šio žanro spektaklį, todėl Melniko romanas iškart surezonavo. „Meat Factory“ nesiekia iliustruoti ar inscenizuoti šio romano, spektaklis toliau gvildena ten iškeltas temas kūno kalba.“
Paklausus, ar scenoje matomas kraujas ir gyvulių atributai neatstumia žiūrovų, menininkė primena, kad gyvename žiauriame pasaulyje, o meno pašaukimas – sąžiningai tą žiaurumą parodyti. „Patyrę šoką tampame gilesni ir sieloje įsižiebia šviesa“. Teatrinei patirčiai sustiprinti spektaklyje pasitelkiamas ne tik fizinis teatras, šiuolaikinis šokį su butoh ir flamenko elementais, bet ir elektroninė muzika, vokalas, šviesos ir kinematografinės vaizdo projekcijos.
Daugiau informacijos ir bilietai: bilietai.lt