Pokalbyje su charizmatišku cirko artistu Kęstu Matusevičiumi nagrinėjame jo naujausio kuriamo spektaklio „Prelude“ subtilybes ir tai, kaip klounada tapo neatsiejama jo sceninės tapatybės dalimi. Menininkas taip pat dalijasi įžvalgomis apie savo patirtis kūrybinėje laboratorijoje „circusnext Lab“, kurioje bendradarbiavimas su kitais šiuolaikinio cirko atlikėjais atveria naujas suvokimo galimybes. Kęstas pasakoja apie Europos šiuolaikinio cirko organizacijos „circusnext“ svarbą ir analizuoja, ką tarptautiniai projektai ir dirbtuvės suteikia menininkams jų kūrybinio kelio eigoje.
Kalbina Greta Kunsmanė.
Kęstas Matusevičius, Vytauto Paplausko nuotr.
Papasakokite apie save ir savo kelią į šiuolaikinio cirko pasaulį – kas nuvedė Jus į šią unikalią meno sritį ir kaip atradote savo pašaukimą joje?
Esu cirko menininkas, performeris ir mokytojas, taip pat „Kanta Company“ bendraįkūrėjas kartu su Aino Mäkipää. Dirbame drauge nuo 2019 metų – per šį laiką sukūrėme kelis spektaklius, prisijungėme prie kitų kūrėjų projektų ir dažnai vedame įvairius šiuolaikinio cirko užsiėmimus. Cirką atradau 2008-aisiais, keliaudamas po Europą su ugnies šou, kur pirmą kartą pamačiau šiuolaikinio cirko pasirodymus ir iškart susižavėjau šiuo žanru. Šis atradimas paskatino mane siekti profesionalių šiuolaikinio cirko studijų. Nors turiu pripažinti, dėl šios idėjos teko padirbėti. Pirmiausia stojau į Briuselyje esančią cirko mokyklą „ESAC“. Deja, nepavyko, tuomet sėkmę bandžiau Suomijoje, Lahčio mieste įsikūrusioje cirko mokykloje „SaSak“ (Salpaus Circus Artist Education). Nors pirmuoju bandymu nepavyko įstoti, nepasidaviau – po pertraukos bandžiau dar kartą ir sėkmingai baigiau studijas. Nuo tada cirkas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Kaip buvo įkurta šiuolaikinio cirko kompanija „Kanta Company“? Kokie yra jos tikslai? Ką reiškia žodis – „Kanta“?
„Kanta Company“ įkūrėme Suomijoje, paskutiniais cirko mokyklos studijų metais. Iš pradžių buvome penkiese, bet dėl įvairių aplinkybių likome tryse – vienas narys išėjo tarnauti kariuomenėje, kitas nusprendė studijuoti kitoje cirko mokykloje. Kaip kompanijos įkūrėjui, viena iš pagrindinių mano idėjų buvo atvežti daugiau profesionalaus šiuolaikinio cirko į Lietuvą ir kartu sukurti naujų pasirodymų. Per trejus metus, praleistus kuriant kartu, gerai susipažinome ir atradome savo kūrybinį stilių bei kryptį – tai padėjo išgryninti trupės viziją.
Mūsų tikslas dabar – kurti spektaklius ir keliauti po regionus bei mažesnius Lietuvos miestelius, į tas vietas, kur kultūriniai renginiai retai užsuka. Mums patiems labai patinka regionai, nes dažniausiai čia susirenka šilta, nuoširdi auditorija, visada priimanti su džiaugsmu. Šiuo metu stengiamės kurti ir „sudurti galą su galu“ (juokiasi).
Kompanijos pavadinimą „Kanta“ pasirinkome neatsitiktinai – šis žodis turi daugybę prasmių, pavyzdžiui, „stiebas“, „pagrindas“, „nuomonė“, „vertybės“. Įsikūrimo pradžioje dar nežinojome, kas tiksliai esame, tačiau dabar pradedame atrasti savo unikalų stilių, todėl pavadinimas, atspindintis šias reikšmes, puikiai atitiko mūsų kompaniją.
D. Ališausko nuotr.
Kuri cirko disciplina yra pagrindinė Jūsų sritis, ir kuo ji patraukė?
Užsiimu trimis disciplinomis: akrošokiu (akrobatikos ir šokio deriniu), porine akrobatika ir klounada. Judesys mano kūryboje yra esminis – stengiuosi jį visada integruoti į pasirodymus. Buvimo scenoje be klounados nebeįsivaizduoju: tas elementas „būti čia ir dabar“ mane tiesiog papirko. Išmokęs šios srities subtilybių, supratau, kad be jos negaliu pasirodyti scenoje. Šiuo metu klounada yra užkariavusi mano, kaip kūrėjo, širdį.
Esate dalyvavęs kolektyvinėje kūrybinėje laboratorijoje „circusnext Lab“. Kokioje šalyje vyko šie užsiėmimai, iš kokių šalių susirinko kolegos? Kaip „circusnext“ programa skatina kūrybą ir ieškojimus? Su kokiais mentoriais ten teko susitikti ir dirbti?
„Circusnext Lab“ užsiėmimai vyko įspūdingoje Belgrado vietoje, kurią aplankiau pirmą kartą. Kūrybinėje laboratorijoje dalyvavo menininkai iš Italijos, Malaizijos, Portugalijos, Prancūzijos, Švedijos, Suomijos ir Lietuvos, ir ši patirtis buvo itin įdomi bei naudinga. Kiekvieną dieną skirdavome laiko vieno iš dalyvių projektui – tai suteikė galimybę kiekvienam įnešti savo indėlį į kitų darbus. Pavyzdžiui, mano dieną pristatau savo spektaklį arba jo ištrauką, o dalyviai padeda spręsti kylančias kūrybines ar technines problemas. Jei yra scena, kurios sprendimo vis dar ieškau, galiu paprašyti jų pasiūlyti savo interpretaciją ir pasisemti naujų idėjų. Kiekvienas dalyvis taip pat padeda įveikti techninius iššūkius ir atsako į iškilusius klausimus, tad mano kūriniui pasitarnauja 7–8 profesionalių cirko menininkų indėlis – tai neįkainojama pagalba.
Be to, „circusnext“ mentorė Elena Zanzu sukūrė puikią atmosferą, skatinančią kūrybinę laisvę ir kolegų palaikymą. Jos vadovavimas leido kiekvienam įsitraukti šimtu procentų, be jokių apribojimų, kas dar labiau stiprino bendrą darbą ir kūrybinį procesą.
Ar kūrybinėje laboratorijoje „circusnext Lab“ ir gimė Jūsų naujausio darbo „Prelude“ idėja?
Ši idėja gimė prieš dvejus metus, tačiau rimtai prie jos dirbti pradėjau tik prieš metus – viskas prasidėjo nuo dirbtuvių Kaune, tuo metu dar veikusioje „Cirko Sapiens“ erdvėje. Dirbtuves vedė cirko kūrėjas Pau Portabella, kurio dėka atsirado pagrindas tolimesniam kūrybiniam darbui.
Apie ką yra spektaklis „Prelude“? Kaip sugalvojote šiame darbe naudoti būtent klounados žanrą?
Spektaklis „Prelude“ nagrinėja prokrastinacijos temą. Pagrindinis personažas, kuris taip pat yra aktorius, siekia pristatyti savo spektaklį, tačiau niekaip negali pradėti, nes turi labai aukštus lūkesčius. Jis nori, kad pasirodymas būtų puikus, bet jaučia, kad dar nėra tam pasiruošęs, todėl vis tempia laiką. Jo spektaklis iš esmės taip ir neprasideda – ši idėja puikiai atsiskleidžia per klounados žanrą, kuris šiuo metu yra pagrindinis elementas šiame darbe.
Klounados žanrą pasirinkau dėl to, kad du ankstesni mano darbai buvo kitokio pobūdžio: pirmasis, „Clothes on Us“, buvo lengvas ir šiek tiek magiškas spektaklis, skirtas šeimoms, o antrasis „Dear Pressure“ – rimtesnis, nagrinėjantis psichologinio spaudimo temą. „Prelude“ – mano pirmasis solinis darbas, kuriame norisi sukurti komediją, todėl klounada čia ir dominuoja. Kol kas spektaklis vis dar „work in progress“, bet ateityje galbūt pridėsiu ir kitų disciplinų.
D. Ališausko nuotr.
Kaip toli jau pažengė „Prelude“ pastatymas? Ar galime tikėtis artimiausiu metu išvysti šio spektaklio premjerą Lietuvoje?
Nors nuo pradžios praėjo nemažai laiko, spektaklis „Prelude“ vis dar yra ankstyvoje kūrybos stadijoje. Šis pasirodymas bus „site-specific“ – pritaikomas prie konkrečių vietų, o toks konceptas reikalauja ilgų pasiruošimo etapų, kad galėčiau turėti daugybę variantų ir pritaikyti spektaklį įvairiose erdvėse. Tikėtina, kad premjera įvyks ne kitais, o dar kitais metais. Nenoriu užsikrauti per daug streso – man svarbu, kad kurčiau šį darbą „sveikai“, be pervargimo, iš įkvėpimo, o ne iš būtinybės.
Girdėjau, kad prie „Prelude“ pastatymo prisidėjo garsus cirko režisierius Roberto Magro. Kaip jo kūrybinės idėjos ir patirtis praturtino šį spektaklį?
R. Magro prisijungė prie dirbtuvių Maljorkoje, kur dalyvavau mokymuose „ICCAR“ – Tarptautiniame cirko meno tyrimų centre. Šešis mėnesius, po dvi savaites per mėnesį, intensyviai dirbome su savo kūriniais, tyrinėdami juos per įvairių disciplinų prizmę. Šių mokymų tikslas buvo ugdyti mūsų, kaip kūrėjų, autonomiją – kad gebėtume patys integruoti įvairias disciplinas, tokias kaip apšvietimas, garsas, muzika, šokis, scenografija, kostiumai ir dramaturgija, į savo spektaklius. R. Magro buvo ne tik šio projekto vadovas, bet ir kai kurių modulių mokytojas, o jo pamokų metu turėjau progą gauti naudingų pastabų ir išsamų grįžtamąjį ryšį apie savo darbą.
Su naujausiu darbu „Prelude“ šiemet, vienintelis iš Baltijos šalių, patekote į Europos šiuolaikinio cirko organizacijos „circusnext“ antrąjį etapą. Papasakokite plačiau, kaip vyko atrankos procesas?
Kadangi Baltijos šalyse šiuolaikinio cirko menininkų, kurie profesionaliai kuria ir dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, nėra daug, galima sakyti, kad man tiesiog nusišypsojo sėkmė. Patekau į „circusnext“ antrąjį etapą. Pirmajame turėjau parašyti paraišką, o vėliau įvyko susitikimas su žiuri gyvai. Po pokalbio gavau džiugią žinią, kad esu pakviestas į kitą etapą. Jei praeičiau ir toliau, Paryžiuje turėčiau galimybę parodyti savo spektaklio ištrauką, po kurios vėl sulaukčiau žiuri komentarų ir sprendimo dėl galimybės tęsti konkursą. Dabar telieka laukti.
Kokias patirtis Jums suteikė dalyvavimas „circusnext Lab“? Kaip, manote, ką ši laboratorija galėtų suteikti kitiems kūrėjams?
Pirmiausia, verta paminėti vietą, kurioje vyko kūrybinė laboratorija – tai „Cirkusfera“, Belgrade įsikūrusi organizacija. Labai džiaugiuosi, kad užmezgėme su jais ryšį: jų istorija turi daug panašumų su Lietuvos cirko raida, nes, kaip ir mes, jie neturi gilios šiuolaikinio cirko tradicijos, todėl daugelį dalykų tenka kurti patiems. Antra vertinga patirtis – susitikimas su kitais menininkais. Tokie projektai suteikia progą susipažinti su kitais jaunosios kartos kūrėjais, kurie dirba prie įdomių projektų ir pastatymų. Trečia – darbas su savo kūriniu, gaunant vertingą pagalbą, visiškai nemokamai. Žmonės skiria visą dieną tavo kūrybai, o per šį laiką spėjau prisirinkti begalę naudingų pastabų. Norėčiau pridurti, kad „ICCAR“ kūrybinis procesas buvo labai panašus į „circusnext Lab“ metodiką. R. Magro į šį procesą įnešė įdomų metodą – darbas vyksta grupėje, tačiau viena diena skiriama tik vienam kūrėjui. Po spektaklio kolegos gauna valandą laiko parengti savo interpretaciją, įkvėptą peržiūros, ir ją pristato. Taip pamatai, kaip tavo pasirodymas atrodo iš šalies, kaip jį interpretuoja kiti. Tai atveria naujus kūrybinius kampus ir padeda į kūrinį pažvelgti šviežiu žvilgsniu.
D. Ališausko nuotr.
Ką cirkas reiškia Jums asmeniškai?
Cirkas man yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, kuris apima viską – nuo kūrybos ir treniruočių iki spektaklių rodymo ir paraiškų rašymo. Ši veikla tampa nuolatiniu ciklu, kurį kartoju, kad galėčiau sėkmingai įgyvendinti savo idėjas. Dėl to cirkas man yra viskas, jis tiesiog persmelkia kiekvieną mano gyvenimo sritį. Visa mano bendruomenė – draugai ir pažįstami – taip pat yra iš cirko pasaulio, tad nuolat esu šiame kontekste. Kartais net reikia save priversti veikti ką nors kita, kad galėčiau atsipalaiduoti. Suprantu, kad iš šalies toks gyvenimo būdas gali atrodyti fanatiškas, bet jis man teikia didelį džiaugsmą. Vis dėlto norėčiau sau ir kolegoms palinkėti susirasti kitų pomėgių – kad galėtume atitrūkti, pailsėti ir į kūrybą grįžti su naujomis jėgomis ir idėjomis.
„circusnext“ – tai jaunus ir talentingus šiuolaikinio cirko atlikėjus remianti tarptautinė platforma. Šiame Europos šalių tinkle dalyvauja apie 30 partnerių iš 17 šalių. Daugiametis projektas, skirtas naujų cirko talentų paieškai ir visapusiškam palaikymui. Nuo 2022 m. Teatronas yra oficialus „circusnext“ platformos narys.
Projektą finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ ir Lietuvos kultūros institutas. Teatrono veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.