Latvijos choreografė ir tarpdisciplininė menininkė Laima Jaunzema savo kūryboje tyrinėja tapatybės bei galios santykių temas. Ji tiki, kad menas gali padėti Baltijos šalių kūrėjams atrasti savąjį balsą pasaulyje. Edukacinio šiuolaikinio šokio renginio „Summer Dance Intensive Vilnius’25“ metu, Baltijos šokio tinklo programos rėmuose, L. Jaunzema vedė seminarą, kvietusį dalyvius šias temas tyrinėti per kūno patirtį. Į programą ji pateko atviro konkurso būdu. Ši iniciatyva suburia menininkus gilintis į šiuolaikinį šokį pokyčių akivaizdoje.
Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Jūs esate šokėja ir menininkė. Kaip ir kodėl nusprendėte domėtis mokymu?
Mokyti pradėjau gana seniai, nors tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas, o savęs mokytoja tradicine prasme nelaikau. Mane labai žavi pats informacijos ir žinių perdavimo procesas. Labiausiai šiame procese mane domina hierarchijos dekonstravimas – kas turi žinias ir kas apskritai laikoma vertingomis žiniomis. Ypač intriguoja atotrūkis tarp to, ką, tarkime, manau perduodanti, ir to, kaip tai priimama kitoje pusėje. Šis apsikeitimas man atrodo įdomus.
Ar galėtumėte trumpai pristatyti savo mokymo metodą?
Man patinka derinti teoriją su kūno įtraukimu. Man artima mintis, kad žmonės gali susiburti ir susidurti vieni su kitais per kūną – susidurti su pažeidžiamumu, kuris kyla įsitraukiant į judesį, ir taip tapti sąmoningesni tiek apie save, tiek apie kitą.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie Baltijos šokio tinklo programos?
Jau gana ilgą laiką drauge su kolega Maciej Sado dirbame su tyrimu, vadinamu Imitation Imperative. Jis tiesiogiai nagrinėja kūnus ir tapatybes, iškrentančias iš centrinės hierarchijos, ir orientuotas į meno produkciją – t. y. kokie kūnai turi prieigą prie išteklių, diskursų. Tad, kai pamačiau atvirą kvietimą Baltijos šiuolaikinio šokio identiteto tema, jis man pasirodė artimas tam, ką jau tyrinėjau.
Be to, neseniai grįžau iš Amsterdamo, kur pirmą kartą vedžiau „Hibernating Lava-Unfolding Otherwise“ dirbtuves ir nagrinėjau periferinio kūno sampratą. Mane labai nudžiugino galimybė pasiūlyti šią temą ir čia – Baltijos šalių kontekste, kuriame ji tiesiogiai susijusi su tuo, ką mes, kaip menininkai ir profesionalai, iš tikrųjų patiriame įvairiais lygmenimis.
Laima Jaunzema, Dainiaus Pu nuotr.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie periferinio kūno idėją?
Periferinis kūnas – tai sudėtingas, daugialypis reiškinys. Man periferija nėra tik geografinė ar politinė sąvoka, suprantama siaura prasme, bet ir poetinė. Manau, kad ir mūsų kūnai savyje talpina periferijos patirtį.
Aš augau nutolusioje Latvijos kaimo vietovėje nuo 1980 m. pabaigos iki 2000 m. pradžios nežinodama, kaip veikia valdžios struktūros ir nesuprasdama jų, o vėliau gyvenau ir mokiausi „centre“. Taip patyriau perėjimą iš vienos aplinkos į kitą, ir šis pokytis sukėlė daug vidinio poslinkio. Todėl man įdomu tai tyrinėti per judesį. Žinoma, ši poslinkio idėja tėra mano spėlionė, bet juk meno esmė yra spėlioti, tam tikriems procesams suteikti prasmę ir ją įtvirtinti.
Aš vis labiau imu galvoti, kad „centras“ gali egzistuoti tik todėl, jog egzistuoja periferijos. Pavyzdžiui, pernai dalyvavau DanceWeb programoje Vienoje, vykusioje didžiulio ImPulsTanz festivalio kontekste. Stebėdama, kaip viskas funkcionuoja struktūriškai, supratau, kad tai gali egzistuoti tik todėl, jog žmonės atvyksta iš įvairių periferijų. Jie ir kuria resursų gausos bei centro statuso iliuziją – juk visuomet turi būti kas nors, kas į tai žiūri kaip į didelį įvykį. O kas vyksta kultūriškai? Man atrodo, kad vadinamasis „centras” – „Vakarai“ – iš tikrųjų pats savaime yra labai bekultūris. Tai užburtas ratas – beprotiškas išgyvenimo žaidimas ir mes menininkai tampame šios ekonomikos dalimi.
Į kokias temas savo kūryboje gilinatės šiuo metu?
Kaip menininkė, turiu tam tikras kryptis, kurios mane domina. Apskritai man įdomiausia dekonstruoti šokio suvokimą – kokie kūnai gali prieiti prie šokio ir kokie ne. Todėl stengiuosi prisidėti sprendžiant prieinamumo klausimus vietos kultūrinių bendruomenių lygmeniu.
Kita mano kūrybos kryptis – labiau asmeninė. Daug dirbu su savo alter ego ir jo dekonstravimu. Ši praktika kyla iš mano asmeninės kovos su kalba, mat vaikystėje ir iki tam tikro amžiaus būdama suaugusi beveik nekalbėjau socialinėse situacijose. Manau, kad tai susiję su autizmo spektro ypatumais ir disleksijos iššūkiais. Dėl to, kad nekalbėjau, kai kurie mano intelekto aspektai buvo kvestionuojami, o mano tapatybė socialiniu požiūriu suvokiama kaip mažiau svarbi. Tad, kurdama alter ego, reflektuoju šią patirtį ir kvestionuoju „įprastą“ kalbos vartojimą. Man atrodo, jog tai apskritai yra pagrindinė priežastis, kodėl įsitraukiau į šokį – nes tai yra kalba, kurią vienaip ar kitaip iš tikrųjų suprantu.
Laima Jaunzema, Dainiaus Pu nuotr.
Viena pagrindinių Baltijos šokio tinklo temų yra šokis pokyčių akivaizdoje. Koks, jūsų nuomone, turėtų būti menininko vaidmuo?
Manau, kad mes, kaip menininkai, turime priimti radikalesnius sprendimus, ką norime daryti, kad mūsų veikla turėtų gilesnį poveikį. Jau kurį laiką bendruomenė plačiąja prasme užsiėmusi vieni kitų vertinimu – kas yra „kietesnis“, „geresnis“ ir panašiai. Žinoma, tai suprantama, atsižvelgiant į esamas aplinkybes: mums visiems tenka žaisti kapitalizmo žaidimą. Tačiau manau, kad tai turėtų keistis – vietoje to, kad lygintumėmės vieni su kitais, turėtume ieškoti autentiškumo. Taip pat svarbu mokytis tikros tarpusavio komunikacijos ir gebėti kalbėti sudėtingesnėmis temomis, nes kitaip, mano nuomone, visa kūryba neturi prasmės.
Ar jums sunku, ar lengva kalbėti sudėtingomis temomis?
Man tai nėra lengva, bet taip pat manau, kad nekalbėti nebūtų lengviau. Sutinku, kad tam reikia tam tikros drąsos, tačiau nuolatinis „komforto“ jausmas yra privilegija, ir sunkūs klausimai turi būti nepatogūs. Vis dėlto didžiausias iššūkis man yra išlaikyti aiškumą sau – kodėl tai darau, kodėl man tai svarbu ir koks yra tikslas. Kai tai žinau, dirbu pilnu tempu ir mokausi neatsiprašinėti už tai, kokia esu menininkė.
Jūs kurį laiką gyvenote užsienyje ir neseniai grįžote į Latviją. Kokius pokyčius matote Baltijos šiuolaikinio šokio scenoje?
Mano patirtis įdomi, nes prieš išvykdama nebuvau įsitraukusi į Latvijos ar Baltijos šiuolaikinio šokio sceną. Šokio studijas pradėjau už Latvijos ribų – atsidūriau itin griežtoje, techniškoje mokykloje, kur patyriau emocinį nuosmukį. Mokytis buvo psichologiškai sudėtinga, nebuvau tam pasiruošusi. Būtent ten supratau, jog nenoriu būti šokėja, įgyvendinanti kitų norus – turiu savų idėjų, kurias noriu atnešti į pasaulį. Vėliau radau studijas, kurios labiau atitiko mano poreikius ir atvėrė visiškai kitokį požiūrį į šokio tyrinėjimą.
Tad į Latviją grįžau turėdama tam tikrą „paketą“ žinių ir patirčių, dėl kurių iš pradžių su vietine bendruomene nekalbėjau ta pačia kalba. Tačiau po ketverių metų jaučiu, kad tampu šokio scenos dalimi. Rygoje matau, kad žmonės atveria duris įvairioms tyrinėjimo galimybėms – supranta, jog nėra fiksuotų taisyklių. Jei atrodo kitaip – tai ne „blogai“, tai tiesiog kitokia kūrybos forma.
Taip pat pastebiu, kad žmonės vis labiau supranta, jog jų įgūdžiai ir žinios jau yra vertingi. Nebūtina nuolat ieškoti, kas juos išmokytų, kaip suprasti šokį ar šiuolaikinį meną. Rygoje atsiranda iniciatyvų, kuriose mokomasi tyrinėti ir prisidėti prie bendruomenės dirbant kartu.
Manau, viena iš Baltijos šalių problemų ilgą laiką buvo bandymas ieškoti patvirtinimo iš kitur. Dabar jaučiame, kad galime žiūrėti vieni į kitus, ir tai labai įdomu bei įkvepia, nes kiekviena patirtis vis tiek skirtinga. Mane tai džiugina.
Laimos Jaunzemos seminaras Vilniuje, Dainiaus Pu nuotr.
Kaip manote, ar Baltijos šokio identitetas egzistuoja?
Manau, kad kiekvieno, atvykusio iš Estijos, Latvijos ar Lietuvos, mentalitete slypi tam tikra jungties reikšmė. Tačiau, mano nuomone, svarbiau ne konstatuoti, o tyrinėti, ką ji gali reikšti šiandien. Tai galėtų tapti atspirties tašku kuriant naujus diskursus ir iniciatyvas. Pasaulis sparčiai keičiasi, tad kyla klausimai: kas yra Baltijos tapatybė, ką į ją įtraukiame ir kas gali jai priklausyti? Šie klausimai gali atverti erdvę, kurioje žmonės jaustųsi galintys priklausyti.
Ar manote, kad Baltijos šiuolaikinio šokio menininkai turėtų stiprinti ryšius tarpusavyje? Jei taip – kaip?
Manau, kad mūsų supratimas apie skirtumus trijose Baltijos šalyse iš tikrųjų yra gana menkas – iš tiesų mes žinome nedaug vieni apie kitus. Manau, kad menas gali stiprinti ryšius, sukurti erdvę, kurios pagalba mes daugiau domėtumėmės vieni kitais. Per meną galime jaustis tvirčiau, pažinti vieni kitus geriau ir taip turėti tam tikrą bendrą pagrindą dalijantis šiuo „peizažu“. Strategiškai šiai sričiai tai irgi prasminga – susivienijus turime daugiau išteklių ir galimybių, tarsi didesnį „skėtį“, per kurį galėtume keistis patirtimi, išnaudoti jį kaip įrankį turėti prieigą prie išteklių ir galimybių
—
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Projektas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijos šokio informacijos centras, Choreografų asociacija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.