Estijos šokio menininkai ir choreografai Külli Roosna ir Kenneth Flak (Roosna ir Flak) rugpjūčio mėnesį lankėsi Vilniuje, kur edukaciniame renginyje „Summer Dance Intensive Vilnius’25“, Baltijos šokio tinklo rėmuose, vedė praktinį seminarą ir dalyvius kvietė tyrinėti reaguojančio kūno idėją. Judėjimo praktika apima pratimus, kurie skatina žmogaus kūną reaguoti į nuolat kintančią aplinką, bet kartu ugdo lankstumą ir kūrybingumą. Anot menininkų, pokytis yra neišvengiamas – klausimas tik, kaip mes į jį reaguojame: atsiduodame ar sustingstame?
Su choreografais kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Kaip jūs kūrėte reaguojančio kūno praktiką? Kokia jo esmė?
Külli: Reaguojančio kūno praktika gimė iš mūsų bendradarbiavimo, prasidėjusio 2008 m. Po kelerių metų pradėjome dėstyti, remdamiesi tuo, ko, mūsų manymu, labiausiai reikėjo šokėjams — ir mums patiems. Metodas grindžiamas keturiais pagrindiniais principais, kurie kartu sudaro lanksčią praktiką, kuri subalansuoja ištvermę, jautrumą, kūrybiškumą ir žaismę.
Pirmasis — fizinis treniravimas, kuris ugdo ištvermę, širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą, jėgą, koordinaciją, jautrumą erdvei, laikui ir muzikalumui. Antras principas — improvizacija. Ji susijusi su atsakų kūrimu į dirgiklius, kuriuos gauname per pojūčius — prisilietimą, vaizdą, garsą. Trečiasis — darbas su judesio jutikliais, tyrinėjant, kaip judesys kuria garsą. Nuo 2014 m. eksperimentuojame su mažais akselerometrais, tvirtinamais prie kūno, kurie paverčia judesį garsu. Ketvirtas principas— technologinis aspektas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka programavimas. Mes mokome studentus naudoti prieinamus įrankius — mobiliuosius telefonus ir kompiuterius — tam, kad judesį susietume su garsu.
Ką tyrinėjote seminare Vilniuje?
Kenneth: Vilniuje su dalyviais prisilietėme tik prie pirmųjų dviejų principų. Daug dėmesio skyrėme naujam prisilietimo būdui, kuris sutelktas į kūno paviršių. Stengėmės pajusti jungiamąjį audinį savo viduje ir tą pojūtį pernešti partneriui bei grupei. Buvo įdomu stebėti, kaip prisilietimas, derinamas su kūno pojūčiu ir vaizduote, gali jungti žmones, leisti judesiui tekėti už individualumo ribų. Smagu buvo matyti, kaip ši idėja natūraliai išsiplėtė nuo porų iki visos grupės.
Külli Roosna ir Kenneth Flak, Dainiaus Pu nuotr.
Scenoje esate jau daugiau nei 15 metų. Kokius pokyčius pastebite Baltijos šiuolaikinio šokio scenoje?
Kenneth: Pagrindinis pokytis tas, kad nuo kelių labai stiprių asmenybių ir grupių pereita prie kur kas įvairesnės aplinkos, kurioje veikia daug skirtingų kūrėjų. Kiekvienas daro skirtingus dalykus įvairiuose kontekstuose. Dabar nebe taip aišku, kas yra pagrindiniai šokio „stulpai“ ar orientyrai scenoje. Daugiau balsų, daugiau skirtumų.
Külli: Ilgą laiką egzistavo atskirtis tarp judesiu paremto ir konceptualaus šokio. Man labai džiugu, kad toks atskyrimas jau pasibaigė. Man atrodė šiek tiek dirbtina manyti, kad judesiu pagrįstame šokyje konceptualumas nėra reikalingas.
Kenneth: Kai pirmą kartą atvykau į Estiją iš Norvegijos prieš maždaug 15 metų, viena iš labai aktualių temų buvo – ką reiškia būti estu? Šio klausimo aktualumas nebėra toks stiprus.
Viena iš Baltijos šokio tinklo temų — šokis pokyčių akivaizdoje. Ar jūs savo kūrybiniame procese atliepiate pokyčius, vykstančius mūsų regione? Jei taip, kaip?
Kenneth: Manau, kad tam tikra prasme šokis iš esmės yra pats pokytis. Judėjimas – tai nuolatinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Šokis gali suteikti unikalių įžvalgų apie tai, kaip būti santykyje su kaita taip, kad ji mūsų nesunaikintų. Juk tą akimirka, kai bandome ką nors sustabdyti ar „įkalinti“, – kažką sugadiname, sulaužome.
Šokis moko priimti pokytį taip, kad jis nepavirstų destrukcija. Kaip priimti nuolat kintančią aplinką? Kaip leisti pokyčiui egzistuoti, veikti mus, bet jo nepaversti sustingusiu?
Žinoma, gyvenime reikalinga ir tvirtybė, ir lankstumas – abiejų pusiausvyra. Tačiau viskas nuolat kinta. Todėl bet kuri praktika, kuri to nepripažįsta kaip esminės duotybės, anksčiau ar vėliau patiria sunkumų.
Kenneth Flak, Dainiaus Pu nuotr.
Külli: Mūsų paskutinis kūrinys buvo „Shelter Orus“, kuriame daug meditavome apie pokytį. Galiausiai priėjome prie minties, kad tikroji pastogė šiame besikeičiančiame pasaulyje yra pats pokytis. Galbūt svarbiausia – išmokti atsiduoti šiam faktui, leisti nusilupti senoms „odoms“ ir tam tikra prasme pradėti iš naujo. Juk kasdien gyvename ciklais ir kiekvieną akimirką turime galimybę pradėti iš pradžių.
Paskutinį pratimą, kurį darėme su studentais Vilniuje, pradėjome poromis – jie natūraliai suprato, kaip veikti dviese. Vėliau pakvietėme pastebėti, ar jie gali pajusti vizualinį impulsą iš kito žmogaus. Tada jiems buvo leista palikti partnerį. Po pratimo buvo įdomu išgirsti jų komentarus apie tai, kad kai kurie vis tiek jautė rūpestį savo partneriu. Tad vis dėlto kyla klausimas – kaip mes leidžiame pokyčiui įvykti? Aš pati dalyvavau pratime ir prieglobstį radau pačiame pokytyje. Smalsumas vedė mane pirmyn, nes leidau sau neužstrigti vienoje vietoje. Nejaučiau, kad ką nors skaudinčiau, nes viską nulėmė taisyklės.
Tad man atrodo, kad svarbu vienu metu išlaikyti ir lankstumą, ir aiškumą – žinoti, ką darome, kas yra gerai, o kas galbūt nebe. Kur riba? Kur pusiausvyra? Galbūt pati struktūra gali sutalpinti abu variantus: vieni gali pasilikti su savo partneriu, o kiti – rinktis pokytį. Tačiau visais atvejais išlieka atsakomybė – būti su kitu žmogumi.
Kaip manote, ar egzistuoja Baltijos šokio identitetas? Jei taip, kaip jį apibūdintumėte?
Külli: Vienas pirmųjų darbų, sukurtų kartu su Kennethu – „The Wolf Project“ – pasakojo apie deportacijas į Sibirą ir rėmėsi mano močiutės asmeniniais atsiminimais. Rengdami šį kūrinį surinkome 20–30 puslapių jos prisiminimų, kuriuose, pavyzdžiui, buvo aprašyti vagonai, kuriais estai buvo gabenami į Sibirą.
Šios istorijos manęs neapleidžia – jos kelia stiprias emocijas ir kartais netgi daro įtaką mano abstraktiems judesiams. Todėl manau, kad bendra Baltijos šalių istorija – laisvė, kurią įgijome 1991-aisiais, ir traumos, lydėjusios ilgą nelaisvės laikotarpį – iš tiesų formuoja mūsų šiuolaikinio šokio identitetą – mūsų judėjimo būdą.
Külli Roosna ir Kenneth Flak, Dainiaus Pu nuotr.
Kenneth: Man būtų sunku apibendrinti, koks yra Baltijos šalių šokio identitetas, nes egzistuoja itin platus požiūrių spektras. Esu tikras, kad yra stiprių institucijų, kurioms pavyko palikti pėdsaką bent jau daliai aktyvių žmonių. Tuo pat metu nemažai žmonių buvo išvykę į užsienį, pasisėmę naujų impulsų ir sugrįžę į Baltijos šalis jau su naujomis idėjomis.
Nors esu kilęs iš Norvegijos, bet atsimenu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, tuo metu mes Taline dirbome prie savo darbo „Singularity“. Pamenu, kad mane apėmė siaubingas baimės ir liūdesio jausmas, persipynęs su bendru jautrumu. Laisvė tuo metu man įgavo naują prasmę, atėjo realus suvokimas, kad ji yra labai trapi. Taip pat iškilo klausimai: ką reiškia būti laisvu? Iš tų klausimų gimę tekstai – abstrakčios poemos – nugulė ir į tuo metu kuriamą darbą.
Ar manote, kad Baltijos šalių šiuolaikinio šokio menininkai turėtų stiprinti tarpusavio ryšius? Jei taip, kaip?
Külli: Man atrodo, kad identitetą nebūtinai apibrėžia vieta ar tauta – jis labiau kyla iš ryšių tarp menininkų. Todėl, mano manymu, itin svarbu kurti ir stiprinti tarpusavio ryšius, nes būtent jie atveria kelią bendriems projektams ir kūriniams. Juk menininkams iš esmės reikia galimybių kurti ir skleisti savo meną.
Asmeninius ryšius padeda užmegzti tokios iniciatyvos kaip Baltijos šokio tinklas ar rezidencijų programos – tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės. Nesvarbu, ar jos trunka penkias dienas, ar tik vieną – svarbiausia yra susitikti ir dirbti kartu. Estijoje, pavyzdžiui, turime vasaros festivalį Viljandyje. Jis vyksta visą savaitę bet po jo dalyviai užmezga labai glaudžius ryšius.
Ieškant galimų bendradarbiavimų, svarbu klausti vieni kitų: „Ar tau patinka judėti? Koks judėjimas tau artimas? Ar mėgsti tyrinėti judesį, ar labiau dirbi techniškai? O gal visai nemėgsti judėti? Gal tau pakanka vieną kartą pereiti per sceną?“ Vienoje šalyje panašių į mane žmonių gali būti daugiau, kitoje – mažiau, todėl man labai įdomu rasti panašių žmonių Lietuvoje.
—
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Projektas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijos šokio informacijos centras, Choreografų asociacija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.