Šių metų Meninių akcijų savaitė MAS’25 vyko ypatingu metu – kai kultūros bendruomenė išgyvena išbandymus ir gina vertybes ne tik savo lauke, bet ir visos demokratiškos Lietuvos mastu. Ši įtampa MAS’25 vykusioms meninėms akcijoms suteikė dar daugiau svorio: menas čia veikė ne kaip dekoracija, o kaip taikus, kultūringas gynybos veiksmas, kūnais saugantis erdvę dialogui, orumui ir atsakomybei.
Festivalio šūkis „Krizė kaip šansas“ šiemet virto praktika: kūriniai miesto aikštėse, skveruose ir parkuose parodė, kad kai žodžiai susiduria su triukšmu, kūnas sugrąžina prasmę. Kaip taikliai apibendrina scenos menų kritikė Dovilė Zavedskaitė, menas „palaiko visuomenės tapatybės stuburą ir tylomis jį saugo“ – būtent tokia laikysena persmelkė visą MAS’25 programą.
Kasdien vis kitose miesto vietose skambėjęs Evaldo Aleknos „Bomb-free Sky“ tapo bendruomenės kvėpavimo ritmu – tylus, trumpas, bet atkakliai kartojamas taikos gestas, skirtas Ukrainai, bet itin aktualus dabartinei Lietuvos realybei. Šis kasdienis veiksmas įgavo naują prasmę: jis priminė, kad kultūra irgi yra mūsų oro gynyba – ne prieš bombas, o prieš melą, cinizmą ir abejingumą.
Pauliaus Markevičiaus „Not the Last Supper“, Martyno Norvaišos nuotr.
Lukiškių aikštėje Pauliaus Markevičiaus „Not the Last Supper“ subūrė 20 nepažįstamųjų prie vieno stalo – ne tik diskutuoti, bet ir klausytis. Tai buvo paprastas, bet esminis veiksmas: susėsti kartu, išlaikyti žmogišką ryšį, net kai aplinka bando skaldyti. Antradienį ir trečiadienį Aurelijos Jakimavičiūtės ir Beatričės Mažintaitės „This Is Not an Invitation“bei Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės „Hit Me Baby One More Time“ skirtingais būdais kalbėjo apie tą pačią temą – moterų teises ir kūno laisvę. Jų kūnai tapo balsais, kurie primena, kad lygybė nėra privilegija, o bendras įsipareigojimas. Kaip ir visa kultūros bendruomenė šiandien, šios menininkės kalbėjo ne per pyktį, o per veiksmą – aiškiai, oriai, be nuolaidų.
Busho Hartshorno „Tell Daddy“ kvietė į intymų, vienas prieš vieną vykstantį pokalbį apie tai, kas liko nepasakyta. Išklausymas čia tapo emocinio pasipriešinimo forma – tylus, bet stiprus atsakas į triukšmą, kuris dažnai nutildo esmę.
Oksanos Griaznovos „Under the Sun“ tapo kantrybės ir ištvermės simboliu – lėtas, pasikartojantis judesys priminė, kad ginti demokratiją dažnai reiškia tiesiog išstovėti. Tuo tarpu Triin Kauber ir Martynos Grinevskės „CrySis“ suteikė trapumui naują jėgą – verkimas virto pasipriešinimu, švelnumas – gynybos forma.
Oksanos Griaznovos „Under the Sun“, Vismantės Ruzgaitės nuotr.
Stellos Geppert kartu su dvylika LMTA šiuolaikinio šokio studenčių „Morning Moon“ priminė, kad kvėpavimas yra bendras ritmas, jungiantis mus visus – menininkus, miestą, bendruomenę.
Kiekviena iš šių akcijų skirtingais būdais liudijo tą patį – kad šiandien kultūros bendruomenė stovi vieningai. Ji gina ne tik save, bet laisvos Lietuvos kraštovaizdį. Ji renkasi ne triukšmą, o buvimą, ne agresiją, o tvirtą laikyseną.
Šių metų Meninių akcijų savaitė buvo ne tik meninis renginys, bet ir bendruomenės pareiškimas: mes galime reaguoti į krizę ne per pyktį, o per kūrybą; ne per agresiją, o per kultūrą.
Festivalio organizatorius „Be kompanijos“ dar kartą parodė, kad menas – tai ne pabėgimas nuo tikrovės, o buvimas joje. Kai politinė retorika skaldo, menas jungia; kai triukšmas apkurtina, menas leidžia išgirsti. Ši savaitė tapo taikaus pasipriešinimo manifestu – kūnų, balsų ir tylos, kurie kartu saugo erdvę nuo abejingumo.
Tai buvo menas, kuris ne tik kalba, bet ir moko išlikti žmonėmis.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.