Estijos choreografė, šokėja ir judesio tyrinėtoja Maria Solei Järvet tapo viena iš atrinktų Baltijos šokio tinklo menininkių – tinklo, tyrinėjančio regiono šiuolaikinio šokio identitetą. Jo rėmuose Maria vedė dirbtuves „STILL MOVING“, kuriose, reaguodama į besikeičiantį regiono politinį kontekstą, siūlo būdą išlaisvėti per judesio praktiką. Interviu Maria dalijasi savo požiūriu į Baltijos identitetą ir primena, ką dauguma esame pamiršę.
Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Ar galėtumėte paaiškinti savo mokymo metodą – kaip skirtingos technikos įkvepia jūsų praktiką?
Mano metodas įkvėptas daugelio technikų. Dirbu kurdama tarsi savo „meniu“ – renkuosi ir maišau skirtingas praktikas: tai gali būti jau egzistuojanti praktika, technika arba kitas metodas, su kuriuo susidūriau dirbtuvėse, sužinojau iš mentoriaus ar kolegos. Mane įkvepia begalinės galimybės ir noras nesikartoti.
Manau, kad tai, kas vyksta studijoje ir už jos ribų, šie žmonės ar pasauliai, nėra atskirti. Todėl ieškau būdų, kaip juos sujungti. Į seminarus įpinu poezijos ir filosofijos skaitymus, architektų mintis ar socialinius tyrimus, kuriuos susieju su šokio technika. Tokiu būdu seminaras tampa žaismingesnis ir tam tikra prasme tikresnis.
Manau, kad šiame pasaulyje, kuriame vyksta karai ir gausu kitų problemų, mes tampame tarsi susitraukę – tiek fiziškai, tiek protiškai. Tad keliu klausimą: kaip, atėjusi į salę, galiu rasti erdvės savyje? Kaip dar galiu atrasti malonumą, net ir tada, kai pasaulis atrodo slegiantis?
Man svarbu neprarasti ryšio su tuo, kas vyksta aplink, bet tuo pačiu – sugrįžti į kūną, pradėti iš vidaus. Net jei pasaulis slegia, visada gali sugrįžti į erdvę ir rasti šiek tiek oro, tarsi balioną savo viduje, leidžiantį įkvėpti ir išsiplėsti.
Maria Solei Järvet, Krista Ose nuotr.
Paminėjote, kad jus įkvepia noras nesikartoti. Ar tai reiškia, kad kiekvienas jūsų vedamas seminaras yra vis kitoks?
Man svarbu nepasikliauti vien pirminiu jausmu. Kartais pernelyg pasitikėti tuo, ką jauti, nepadeda. Stengiuosi prisiminti, kad pati problema dažnai yra toli nuo jos sprendimo – todėl, jei ateinu į erdvę galvodama tik apie problemą, iš tiesų esu dar toliau nuo jos sprendimo. Tad kalbėdama apie nesikartojimą turiu omenyje tai, kad kiekvieną kartą stengiuosi rasti praktišką būdą „apgauti“ save ar pažaisti su situacija.
Pavyzdžiui, jei jaučiuosi pavargusi, stengiuosi negalvoti, kad „esu pavargusi“, o klausti savęs – kaip galėčiau nebūti pavargusi? Užuot leidusi sau visą laiką būti ant grindų, renkuosi mąstyti kitaip: „šiandien susitelksiu į erdvės pojūtį ir į atsivėrimą“. Tuomet energija pamažu ima keistis.
Kokius principus taikote vesdama dirbtuves?
Man svarbu, kad žmonės jaustųsi saugiai ir galėtų patys atrasti dalykus. Todėl stengiuosi neprojektuoti to, ką pati matau. Leidžiu jiems patiems pasiekti tam tikrus rezultatus ar patirti netikėtumo momentus.
Taip pat noriu sulaužyti tą požiūrį, kuris šokio pasaulyje dažnai dominuoja – kad kažkas yra „gerai“ ar „blogai“, arba „šitas pavyko“, „tas – ne“. Toks vertinimas nėra gera grįžtamoji reakcija žmogui. Todėl dažnai vartoju formuluotes: „kviečiu tave pabandyti“, „kviečiu tave eiti toliau su šituo“. Tai labiau kvietimas nei reikalavimas – toks ir yra mano dirbtuvių tikslas.
Ką norėtumėte, kad žmonės iš to pasiimtų?
Aš noriu, kad žmonės judėtų. Man atrodo, kad esame šiek tiek praradę judesio pojūtį – kartais pernelyg nugrimztame į protą, ir tada tampa sunkiau leisti sau pajudėti. Kai dar ir oras šaltas, tai dar labiau apsunkina.
Norėčiau, kad žmogus išsineštų daugiau vidinės erdvės ir suvokimą, jog jis pats turi galią ją savyje atrasti. Be to, norėčiau suteikti įrankius, kurie padėtų neužsibūti tam tikroje būsenoje ar pojūtyje. Pavyzdžiui, jei sakau žmogui: „įsivaizduok, kad tavo krūtinėje yra balionas“, matau, kaip tai keičia jo būseną. Tai veikia labiau nei pasakymas „atsipalaiduok“ ar „tiesiog padaryk“.
Man svarbu, kad žmonės atkreiptų dėmesį į tai, kaip jie kalba su savimi, ir kokie žodžiai jiems iš tikrųjų padeda pajudėti.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie Baltijos šokio tinklo programos?
Aš jau kurį laiką dirbu Danijoje, ir viena iš priežasčių, kodėl prisijungiau – gal ir banalu taip sakyti, bet noriu sugrįžti prie šaknų, prie vietos, iš kur esu kilusi.
Taip pat matau daug kūrybinio potencialo Baltijos šalyse ir keliu klausimą, ką galime padaryti, kad žmogui, norinčiam vystyti šokio praktiką, nereikėtų vykti į Šiaurę ar Vakarus, o tai būtų įmanoma daryti kokybiškai čia, Baltijos šalyse.
Man atrodo, kad dabar Baltijos šalių žmones dažniausiai jungia bendros traumos ar priešai, tačiau tikiu, jog mus turėtų vienyti bendra išmintis ir smalsumas kažką transformuoti. Čia tiek daug nuostabių menininkų.
Maria Solei Järvet, Krista Ose nuotr.
Kokius pagrindinius skirtumus pastebite tarp Baltijos ir Skandinavijos šokio lauko?
Be Danijos, aš dirbu Švedijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, ir iš tikrųjų problemos visur yra tos pačios. Viena pagrindinių – visiems trūksta pinigų. Bet Skandinavijoje kultūros finansavimo sistema yra kitokia. Čia gali gauti paramą tyrimams ar repeticijoms net nežinodamas, kada kūrinys bus pristatytas. Baltijos šalyse nėra valstybės paramos tyrimams, repeticijoms ar naujų technikų bei judesio būdų kūrimui. Čia finansavimas skiriamas tik spektaklio sukūrimui, ir tam dažniausiai turimas vos vienas mėnuo. Tuo tarpu universitetuose mes mokomės mėgautis procesu, atlikti tyrimą. Deja, realybė – kitokia.
Kai kalbame apie Baltijos šokio identitetą, ką šis konceptas jums reiškia?
Aš visada labai didžiuojuosi, iš kur esu kilusi. Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra atsparumas. Kai kuriems tai gali skambėti kaip sunkus žodis, bet aš jį suvokiu kaip savybę, kurią norėčiau turėti. Man atrodo, kad esame ją praradę, nors atsparumas mums iš tiesų padėjo.
Manau, svarbu žinoti savo istoriją – ne tam, kad ją kartotume, bet kad ji nebūtų vienintelis dalykas, kuris mus apibrėžia. Kas galėtų mus apibrėžti dabar? Kad tai išsiaiškintume, svarbu būti kisme, o ne sąstingyje, nes lengva vėl tapti auka, kuria daugybe atžvilgių esame buvę.
Šiuolaikinio šokio lauke aš vis dar jaučiuosi mažumoje, bet jei kalbėsime tik apie tai, kaip sunku, kad niekas mūsų nesupranta – patys kviesime tokią energiją. Tad manau, turėtume sau kelti klausimą: kodėl mes tai darome? Juk mes vis dar tai darome. Reikia atrasti kibirkštį – ir galbūt tada vėl sugrįš jaudulys, džiaugsmas.
Jūsų nuomone, kokie bruožai šiandien labiausiai apibrėžia Baltijos šalių menininkus?
Yra terminas, kuris man labai patinka – kolektyvinis mąstymas. Manau, šis bruožas atsispindi tiek mūsų istorijoje, tiek dabartyje – tarp trijų vis dar gana skirtingų, bet artimų Baltijos šalių.
Mus jungia daugybė dalykų: žmogiškas poreikis turėti tikslą, būti mylimam, turėti teisę rinktis, ką skaityti ar ką veikti gyvenime. Tai tokie elementarūs dalykai, bet man atrodo, kad Baltijos šalyse mes jų vis dar nelaikome savaime suprantamais. Kai kuriose vakarų šalyse žmonės tai jau seniai priima kaip duotybę.
Gimiau 2000-aisiais – jau nepriklausomoje, bet vis dar labai jaunoje šalyje. Manau, kai tik gavome startą, elgėmės kaip skruzdėlės – su didžiuliu entuziazmu: „Taip! Pirmyn! Turime patekti į Europos Sąjungą, į Europą!“ Klausėme savęs: „Kaip padaryti, kad pasaulis mus pamatytų?“
Tas pats ir su Dainuojančia revoliucija – ji vis dar skamba pasaulyje. Man atrodo, turime vėl prie to sugrįžti. Ypač dabar, kai mažinamas kultūros finansavimas ir viskas tampa sudėtingiau, man atrodo, kad turime būti garsesni.
Dirbtuvės STILL MOVING, Krista Ose nuotr.
Viena pagrindinių Baltijos šokio tinklo temų – šokis pokyčių akivaizdoje. Kaip jūs savo praktikoje reaguojate į šiuos pokyčius?
Sakyčiau, esu politiška menininkė – aš šių dalykų neskiriu. Pastaruoju metu kartu su kitais kūrėjais sukūriau du spektaklius ir vieną solo darbą reaguodama į politinę situaciją.
Tam tikra prasme dirbu kaip antropologė ar dokumentikos kūrėja – klausausi istorijų, stebiu žmones, o paskui šias situacijas įkūniju. Man atrodo, kad nereikia kurti paralelinių realybių, nes mes jau dabar gyvename daugybėje jų.
Tą patį principą taikau ir Baltijos kontekste. Stengiuosi neužsidaryti savo burbule – klausausi žmonių viešajame transporte, gatvėje. Kartais girdžiu pasikartojančias temas – tai ženklas, kad jos egzistuoja, net jei apie jas nekalbama žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.
Pastaruoju metu daug galvoju, kas mane įkvepia. Suprantu, kad labiausiai – žmonės, kurie ateina, kalba, reaguoja. Žaviuosi tais, kurie, nesvarbu iš kokios srities – šokio, mokslo, politikos ar švietimo – nebijo gilintis, būti nepatogiose situacijose, ne ieškoti vieno sprendimo, o pripažinti, kad jų gali būti keli.
Mane žavi kasdieniai gestai – kai žmogus šypsosi gatvėje, kai gina kitą, kurio net nepažįsta. Man atrodo, kad laisvės esmė – padėti išlaisvinti tą, kuris jos dar neturi. Apie tai galvoju būdama mokytoja, kolegė ar tiesiog žmogus visuomenėje. Jei aš esu laisva, tai suteikia galimybę išlaisvinti kitą. Ir man atrodo, kad ši drąsa kalbėti ir veikti – tai, kas šiuo metu mane labiausiai įkvepia.
—
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Projektas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijos šokio informacijos centras, Choreografų asociacija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.