Šeiko šokio teatras kviečia į šokio filmų vakarą, lapkričio 19 d. Klaipėdos „Arlekino“ erdvėje ekrane susitiks šiuolaikinis šokis ir kinematografinė raiška. Bus pristatomi „Šokis plius miestas“ trumpametražiai filmai, kurie atveria skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių architektūros sluoksnius, o vakaro kulminacija taps premjera: choreografės ir šokėjos Ingos Kuznecovos trumpo metro filmo „LUNAticos“ pristatymas, kviečiantis į sapnų logika pulsuojančią erdvę, kur judesys virsta ženklų, prietarų ir vidinių būsenų žemėlapiu.
„Turbūt nerasime nei vieno žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su lietuviškomis patarlėmis, priežodžiais ir prietarais. Jaučiu, kad ši tema turi gana svarbią vietą mano gyvenime, ypatingai mąstant apie tai, kas yra lietuviška, kas ne, kiek tai yra svarbu, žalinga, reikalinga ar prasminga. Žiūrint filmą galima likti it musę kandus, arba ne“,- prieš debiutinio filmo premjerą pasakoja Inga Kuznecova.
Inga Kuznecova, K. Meliausko nuotr.
Nuo ko prasidėjo „LUNAticos“?
Nuo noro pastatyti spektaklį. Jau kuris laikas su Šeiko šokio teatro šokėjais ir LMTA studentais tyrinėju pakabintą žmogaus kūną, stebiu kokias galimybes tai atveria, kokias prasmes kuria. Tai labai įkvepianti patirtis, kurios išraiška itin norisi dalintis. Planavau kurti spektaklį, bet susidūrusi su finansiniais iššūkiais nutariau šią idėją atidėti vėlesniam laikui. Vis virpėjo mintis, kad norisi pasidalinti darbu jau dabar, o ne laukti kada bus gauta piniginė injekcija. Filmo žanras man labai artimas, mylimam Šeiko teatrui nutarus prisidėti prie mano iniciatyvos, tai tapo realybe.
Filme žaidžiate sapnininko logika – pranašystės, ženklai, metaforos. Kur riba tarp ironijos ir tikro tikėjimo sapnų galia?
Visas pasaulis skendi absurde šiuo metu, kartais nesuvoki kur realybė, o kur sapnas. Tai, ką anksčiau galėtum tik susapnuoti vyksta politiniame lygmenyje. Pastaruoju metu net mano sapnai pasidarė labai racionalūs, pastoviai sprendžiu kažkokius sudėtingus scenarijus, bandau išgyventi, apginti artimuosius. Aš visada permąstau savo sapnus, ką pasąmonė nori pasakyti man, o be ironijos pasaulis būtų nuobodus, prėskas, lyg be skonio ir be kvapo.
Kūnas ir kalba – du filmo varikliai. Kiek judesys diktavo kadrą ir montavimą, o kiek kino kalba perrašė choreografiją?
Apversto žemyn galva šokėjo galimybių amplitudė susiaurėja ir laikas tampa kaip niekad svarbus. Tiesiog dėl fizinių sąlygų pasikeitimo turi tiksliai žinoti ką darysi, kitu atveju šokėjai labai pavargs, o rizikuoti jų sveikata mažiausiai norisi. Choreografinė seka nebuvo tiksliai sudėliota, bet labai daug laiko dirbome salėje, tad šokėjai Marija Untulytė ir Edvardas Kažarnovičius žinojo ką daro. Rakursų ir naujų detalių bei pasiūlymų atsirado vietoje, labai mėgstu improvizaciją, bet iš esmės judesys labiau diktavo kadrą ir montavimą nei atvirkščiai.
Filmo tonas – žaismingas ir komiškas, bet po juo juntama įtampa („banguota jūra perspėja“, „griuvėsiai…“). Kaip pavyko išlaikėte šį balansą, kad humoras neuždengtų nerimo?
Aš esu šališka ir net iki galo negaliu pasakyti kas ten pavyko. Filme yra ir juokingų ir jautresnių vietų, norisi komentarus išgirsti jau po peržiūros. Beje, keletas kūrybinės komandos žmonių filmo dar nematė, bus labai įdomu išgirsti ir jų nuomonę po peržiūros.
„LUNAticos“ kadras, K. Meliausko nuotr.
Ar aktorių/šokėjų judesiai labiau paremti improvizacija „čia ir dabar“, ar dirbote pagal tikslias partitūras, susietas su sapnų-simbolių „žodynu“?
Atskiros scenos buvo labai tiksliai sudėliotos, su visa simboline jų logika, turimais vykti veiksmais ir panašiai. O judesinėje medžiagoje buvo improvizacijos, šokėjai labiau žinojo su kokia judesine kokybe jie turi tuo metu dirbti arba kokią vizualinę prasmę tuo metu kuria.
„LUNAticos“ tarsi teigia bandantis suprasti lietuvių fizinį ir dvasinį pasaulį. Koks atradimas tave pačią nustebino labiausiai – apie kūno ribas ar apie mūsų kolektyvinį vaizduotės žemėlapį?
Visas darbas su pakabintu žmogaus kūnu yra pastovūs atradimai ar tai būtų būsenos kurias šokėjai patiria ar vizualinė informacija, kuri sukuriama. Kabant žmogaus fizinis kūnas patiria visokiausių nepatogumų, kraujas suplūsta į galvą, kojos gali pradėti tirpti, dažnai žmogus pajaučia skausmingas ar traumuotas kūno vietas. Kartą viena šokėja iškabėjo žemyn galva itin lengvai ir, panašu, kad sugebėjo patekti į erdvę, kurioje nieko nebeskauda ir tiesiog gera būti. Bijodama, kad jai gali kažkas nutikti ją sustabdžiau. Mane labiausiai domina žmogaus kūno ir sąmonės ribos, o vaizduotė yra gyva, ją reikia tik išjudinti.
Jei reikėtų pasirinkti vieną sceną kaip „raktą“ į filmą žiūrovui – kuri ji būtų ir ką prašytumėte joje stebėti: judesio kokybę, ritmą, žvilgsnį?
Manau kiekvienam žiūrinčiam tai gali būti labai individualu. Filmą linkėčiau stebėti plačiai atmerkus akis ir klausytis.
Ką nori, kad žiūrovas „parsineštų“ po peržiūros: naują būdą skaityti sapnus, drąsą klausytis kūno, ar ironijos jausmą mūsų kasdieniams prietarams?
Aš labai norėjau pasidalinti vizualine išraiška to su kuo dabar dirbu, kas man labai įdomu ir įkvepia, tikiuosi, kad žiūrovas norės interpretuoti ir išsineš būtent tai, kas jam aktualu.
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Neringos savivaldybė.