Baltijos šokio tinklo programos rėmuose nepriklausoma Lietuvos choreografė Indrė Gin spalio 11 d. Valmieroje, Latvijoje, vedė dirbtuves UNLEARNING DANCE (liet. Šokio „at(si)mokymas“). Savo tyrime ji kelia klausimą „Kas yra šokis?“ – tiek asmenine prasme, tiek Baltijos kontekste. Interviu Indrė dalijasi mintimis apie tai, ką jai reiškia Baltijos šokis ir kokį ji norėtų jį matyti be jokių išankstinių normų.
Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Indrė Gin, Krista Ose nuotr.
Jūsų dirbtuvės paremtos meniniu tyrimu, kuriame nagrinėjate „at(si)mokymo“ idėją. Kokius klausimus keliatės dirbtuvėse?
Dirbtuvėse mes, kaip kolektyvas, tyrinėjame klausimus, kurie tyliai kvestionuoja mūsų šokio supratimą ir išmokimą. Klausiame: koks buvo šokis prieš mums pasakant, koks jis turėtų būti? Kokie judesiai jau gyveno kūne dar prieš treniruotėms juos suformuojant? Kas lieka, kai nustojame atlikti, įtikti ar save taisyti?
Mūsų tyrimas Unlearning Dance, kurį vystome kartu su Retno Sulistyorini, Agus Margiyanto ir Ieva Ginkevičiūte, žiūri į kūną kaip į įtakų archyvą: kultūrinių, institucinių, socialinių, politinių, asmeninių ir biologinių. Atsisakydami įprastų struktūrų – tokių kaip scena, priekio ir centro hierarchija ar mokytojo autoritetas – kviečiame dalyvius tyrinėti kūno intelektą.
Ką reiškia „at(si)mokyti“ šokį?
Tai švelni revoliucija prieš konvenciją – leidimasis išlaisvinti ribą tarp įsisavinto ir intuityvaus judesio, tarp treniruoto ir netreniruoto kūno. „At(si)mokymas“ kviečia pastebėti, kad laikysena, ritmas ir estetika beveik niekada nėra neutralūs – jie yra išmokti (ištreniruoti, įsirašę į kūną), dažnai net be mūsų sąmoningo suvokimo.
„At(si)mokymas“ reiškia atlaisvinti asmeninės, institucinės ir kolonijinės istorijos, kuri nulėmė mūsų judesius, įtaką. Tai provokacija: kvietimas sugrįžti prie paties kūno intelekto ir pasitikėti judesiu, kuris kyla dar prieš jo taisymą.
Kokius mitus ar istorinius pasakojimus apie Baltijos šokį siekiate kvestionuoti savo dirbtuvėse?
Tai, ką nuveikėme Valmieroje, buvo tik pirmas, mažas žingsnis – dar nepakankamas, kad pilnai suprastume Baltijos šokio formų dinamiką, tačiau tai buvo svarbi pradžia. Dalyvavimas Baltic Connect Exchange Residency dirbtuvių serijoje „Dance as With-nessing“, kurias vedė filosofė (PhD) ir meno terapeutė Nicole des Bouvrie, taip pat buvo prasminga susibūrimo akimirka, kai reflektavome tiek apie individualias, tiek apie kolektyvines žinias.
Dirbtuvės UNLEARNING DANCE kviečiau dalyvius nagrinėti žinias, kurias kiekvienas nešiojamės – asmeniškai, bet ir kolektyviai, dalindamiesi ta pačia erdve. Dirbtuvėse kėlėme klausimus, tokius kaip: koks buvo šokis, kai buvome vaikai? Kas yra šokis dabar? Per šią bendrą refleksiją ir pokalbį galėjome atpažinti ir patirti Baltijos šokio mitus bei istorinius pasakojimus, kurie gyvena mumyse.
Indrė Gin, Krista Ose nuotr.
Ką jums reiškia Baltijos šokio tapatybės koncepcija?
Baltijos šokio tapatybė susijusi su įkūnytomis ir kūniškomis atmintimis, kurias nešiojame tiek iš praeities, tiek iš dabarties. Tai tik viena iš daugelio galimų perspektyvų, per kurias galime reflektuoti tapatybę – ne kaip fiksuotą apibrėžtį, o būdą pastebėti.
Ar manote, kad Baltijos regiono kontekstas veikia mūsų judėjimą?
Galime tai vadinti Baltijos kontekstu – tačiau tai iš karto grąžina mus prie klausimo, ką iš tiesų reiškia „Baltijos“. Juk kiekvienas iš mūsų nešiojame daugybę kontekstų vienu metu. Net kai stengiamės pabėgti nuo jų, jie lieka su mumis. Tai ne tik apie tai, kaip aš matau save, bet ir kaip mane mato kiti.
Jeigu įsivaizduotumėte Baltijos šokį be iš anksto nustatytų normų, koks norėtumėte, kad jis būtų?
Jis galėtų būti lengvesnis – mažiau orientuotas į reprezentaciją. Atsikratęs privalomų normų, žmogus galėtų judėti be ribų.
Dirbtuvės UNLEARNING DANCE, Krista Ose nuotr.
Kodėl, jūsų manymu, svarbu tyrinėti Baltijos šokio tapatybę?
Baltijos šokio tapatybės tyrinėjimas yra kultūrinės savarankiškumo formos išraiška. Nors jo svarba gali būti diskutuojama, tai suteikia bendrą pagrindą nagrinėti, kaip mūsų kūnai talpina istorijas. Be to, tai sukuria erdvę kitoms tapatybėms atsiskleisti.
Ar norėtumėte, kad Baltijos šokio menininkai labiau bendradarbiautų? Jei taip, kodėl Jums tai svarbu?
Žinoma, norėtųsi daugiau laiko bendravimui tarp menininkų, pokalbių apie ekosistemą, o ne tik apie institucijas. Projektinis modelis fragmentuoja bendruomenės ryšius. Norėčiau pamatyti, kaip mūsų konteksto ekosistema galėtų tapti labiau savarankiška.
—
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Projektas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijos šokio informacijos centras, Choreografų asociacija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.