Šių metų tarptautinis hiphopo šokio festivalis „Urban Essentials“ prasidėjo į Kasablankos gatves nukėlusiu „Cie Chara“ (Marokas, Vokietija) trupės spektakliu „HIT 7AYT“. Choreografiją kūrę Yassine Alaoui Ismaili ir Friederike Frost bei keturi Maroko didmiestyje augę šokėjai pabandė prasklaidyti lapkričio debesis ekspresyviais personažais, arabiška ritmika, breiko ir lokingo stilistika. Nepaisant įspūdingų solo numerių, spalvinusių šiaip jau emociškai blankų kūrinio foną, spektaklyje jaučiausi kaip turistė, prabėgomis vartanti skirtingų fotografų atvirukus su Kasablankos vaizdais.
Toks įspūdis, matyt, neatsitiktinis. Vienas iš choreografų Yassine – buvęs breiko šokėjas, šiam stiliui būdingus sustingimus (freezes) įprasminęs fotografo vaidmeniu, šiuo metu per objektyvą fiksuojantis jau nebe savo, o aplinkos judesius. Taip gimusi fotografijų serija „Casablanca Not the Movie“, siūlanti alternatyvią viziją Vakaruose susiformavusioms orientalistinėms fantazijoms, tampa vienu iš atspirties taškų į teatro sceną perkeltam šokio spektakliui „HIT 7AYT“, kuris tarytum tęsia fotografijos darbais pradėtą misiją – perkurti Kasablankos veidą, suteikiant balsą tiems, kurie šį miestą pažįsta geriausiai. Breikui būdingas skulptūriškumas sustiprina fotografijos atvirukų įspūdį ir savo forma žiūrovo sąmonėje kuria idėjas apie spektaklio (ir miesto) fragmentiškumą. Tad apie ką ta Kasablanka?
Šis klausimas nedavė ramybės viso spektaklio metu. Galbūt dėl spalvingai Maroko didmiesčio realybei kontrastingos juodosios dėžutės, kurią gaubė tik kartkartėmis atsirandanti raudona ar melsva šviesa bei dūmai, buvo sunku suprasti, kokie elementai išskiria šią vietą iš kitų. Panašiai kaip šiemet tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ rodytame Maríos del Mar Suárez La Chachi spektaklyje „Taranto Aleatorio“ (Ispanija), persmelktame ispaniškojo flamenko ir taranto raudų, kuriame bent jau stovėjo suoliukas, smilko cigaretė ir skraidė saulėgrąžų lukštai, „HIT 7AYT“ spektaklio dramaturgiją ir kultūrines nuorodas kuria ne rekvizitai, o santykis tarp personažų. Na, ir muzika.
Pagrindinis spektaklio choreografijos motyvas – pasisveikinimai ir kiti kasdieniai gestai, būdingi Maroko kultūrai. Jie į bendrą judesį įsipina kaip atsikartojantys elementai ir tampa vienintele atskiras spektaklio scenas saistančia gija. Kai kurie gestai pažįstami iki kaulų smegenų, kiti – verčiantys smalsauti ir spėlioti. Juose atsispindi kūniškas artumas, bučinius keičiančios žaismingos kovos, pagarba vyresniesiems ir jausmingumas.
Turbūt stipriausią ryšį tarp personažų įrodanti scena – intensyvus kitų šokėjų batų uostymas, neva traukiant kaljano dūmą, neva uostant kažką daugiau. Neapsieita be stereotipinių fantazijų stiprinimo – vyrukai, skęstantys dūmuose, rado savo vietą Kasablankos paveiksle. Atrodo, kad choreografai renkasi kai kuriuos stereotipus paneigti (juos tiesiog eliminuodami), kai kuriuos – patvirtinti, o kai kuriuos pateikti miglotai. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad spektaklyje nėra lyčių stereotipų, kurių pilnas šiuo kūriniu kritikuojamas amerikiečių 1942 m. filmas „Kasablanka“: šokėjai savo personažų raiška yra tiek pat aktyvūs ir agresyvūs, kiek švelnūs ir minkšti. Nors scenoje nematome seksualizuotų moterų, šokančių pilvo šokį, išties jų nematome apskritai. Turime erdvės spėlioti, ar tai tikslingas choreografų pasirinkimas, demonstruojantis viešųjų erdvių priklausymą vyrams, ar tik atsitiktinumas. Kita vertus, pamatome žmogišką, nesudievintą ir nesiteisinantį žvilgsnį į tai, kas yra Kasablanka jaunų ir vidutinio amžiaus gyventojų akimis.
Stipriausiai į atmintį įsirėžę du solo epizodai atveria šešėlinę miesto pusę. Be paviršutiniško, perdėtai pozityvaus „sveikinimosi kultūros“ atvaizdo, matomos baimės, pamišimo, atskirties temos. Nerimastingumo ir sutrikimo įkrautus judesius viename epizode keičia agresijos įspaudai kitame. Šios solinės scenos – turbūt vienintelės, kuriose galima įžvelgti kūrėjų akcentuojamą sienos, kaip Kasablankos skiriamojo architektūrinio elemento, metaforą (HIT 7AYT – liet. „dėl sienos“). Šviesos suskliaudžia personažą tariamoje vienutėje ir scena, rodos, susitraukia į apribotą plotą, kuriame daug skausmo ir mažai paguodos. Akligatvis.
Spektaklyje daug garso – nuo tylos iki eismo triukšmo, marokietišku arabų kalbos dialektu skanduojamų žodžių, žemų dažnių bei arabiškų motyvų muzikos. Perėjimai iš vienos scenos į kitą – grubūs ir ne visada organiški, keliantys klausimų, kodėl vienas epizodas seka kitą. Po spektaklio choreografė Friederike pasakojo, kad trumpesnė šio spektaklio versija „SELAM“ – įvietintas lauko erdvėms skirtas kūrinys, kuriame garso takelį papildo natūralūs miesto garsai, kaskart kuriantys vis kitokią atmosferą. „SELAM“ žiūrovai galėjo pamatyti ir tamsoje skendinčiame Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmų prieigose. Galiu tik spėlioti, ar marokietiška šiluma praskiedė vėjuotą rudens vakarą, ar ištirpo plikoje tamsoje. Vis dėlto norisi tikėti, kad Kasablankos skonius degustavusiųjų tiek „SELAM“, tiek „HIT 7YAT“ spektakliuose gomuriu nuslydo ne tik egzotiškas saldainis, bet ir labai pažįstamas bendražmogiškas kokteilis – baimės, pamišimo ir pastangos kurti ryšį.