Gruodžio 21 d. Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pristatys premjerą „Du į priekį, viens atgal“. Jame choreografas Josephas Simonas tyrinėja baleto ir hauso pasaulius, ieškodamas dialogo tarp skirtingų filosofijų. Spektaklyje kuria ir šoka keturios jaunosios kartos Lietuvos šokėjos – Vaiva Paukštė, Gabrielle Emily Aidulis, Ugnė Irena Laurinavičiūtė ir Urtė Groblytė.
Belaukiant pasirodymo Menų spaustuvėje, kalbamės su bendrakūrėjomis apie kūrybos procesą, baleto ir hauso „sutalpinimą“ kūne ir kūrinio reikšmę joms bei Lietuvos šokio ekosistemai.
Kūrybinė komanda, D. Matvejev nuotr.
Idėja, gimusi ant Vilniaus stogo
„Nors Lietuvoje yra stulbinamai daug šokio įvairovės, Josepho baleto fantazijų prieiga yra unikali, tad kartu kurti spektaklį ir pristatyti jį Lietuvos šokio laukui yra labai įdomu ir smagu,“ – sako Vaiva Paukštė. Su Josephu ji susipažino dar 2019 metais, studijuodama „Codarts“ menų universitete Roterdame, kai susitiko tyrinėti jo baleto fantazijų. O spektaklio idėja gimė prieš kelerius metus jiems kalbantis ant vieno iš Vilniaus stogų.
Vaiva pamena, kad mokantis šokio Lietuvoje baleto pamokos buvo grįstos griežtu metodu, o išvykus į Olandiją jai prireikė metų, kad atrastų savo, kaip šiuolaikinės šokio kūrėjos, prieigą ir technikos laisvę baleto standartų neatitinkančiame kūne. Ji džiaugiasi, kad per pastarąjį dešimtmetį baleto dėstymas Lietuvoje šiuolaikinio šokio šokėjams smarkiai pasikeitė. Pavyzdžiui, LMTA dėsto kviestinis mokytojas Paul Pui Wo Lee, kurio baleto edukacija remiasi Feldenkrais metodu bei atsižvelgia į žmogų, asmenybę ir individualius poreikius.
Vaiva Paukštė, D. Matvejev nuotr.
Prie „Du į priekį, viens atgal“ kūrybos prisijungė Nyderlanduose „ArtEZ“ menų universitete studijavusi Gabrielle Emily Aidulis. Neseniai sugrįžusi šokėja siekia sujungti Olandijos ir Lietuvos šokio bendruomenes. Pasak jos, mūsų šalyje yra daug talentingų šiuolaikinio ir gatvės šokio kūrėjų, tačiau pastarasis dar gana dažnai nėra priimamas kaip profesionalus scenos menas. „Idėja sukurti darbą, kuriame miksuojami du skirtingi šokio stiliai, ir surinkti lietuvių šokėjų komandą pasirodė labai artima mūsų kaip šokėjų patirčiai, kai priklausai kelioms bendruomenėms tuo pačiu metu ir dažnai jautiesi „tarp“,“ – teigia Gabrielle.
Laisvė, jautrumas ir pasitikėjimas bendrakūryboje
Idėjos išgryninimo procese Vaiva Paukštė daug kalbėjosi su Josephu apie Lietuvos baleto sistemą, jos ryšius su Vaganovos metodu. Tai atvėrė dar platesnius kontekstus – Rusijos agresiją, kultūros politiškumą, baleto įkūnijamas vertybes. Taip pat apie kitoje pusėje esantį gatvės šokį – kaip socialinį šokį, pasipriešinimo formą ir politinę žinutę nešančią kultūrą. Kartu tyrinėdami kontekstus jie atrado, kaip skiriasi prancūzų ir lietuvių perspektyvos į baletą.
„Nors spektaklio kūryba buvo kolektyvinė, Josephas buvo konstruktyvaus lyderio pozicijoje. Rėmėmės jo judesio baze ir daugelį metų vystomu meniniu tyrimu „Baleto fantazijos“. Tačiau erdvės žaisti struktūros viduje buvo daug – laisvai teikėme idėjas ir kartu keliavome per kūrybinio proceso kalnelius“, – dalijasi Vaiva Paukštė.
Premjera „Du į priekį, viens atgal“, Dmitrij Matvejev nuotr.
Kūrybinės komandos narė Ugnė Irena Laurinavičiūtė, studijavusi AHK Amsterdamo menų universitete, pritaria, kad bendrakūryboje buvo daug tarpusavio mokymosi, jautrumo ir lygiaverčio bendradarbiavimo. „Man buvo itin svarbu jausti, kad esu stiprių jaunų Lietuvos moterų kūrėjų grupės dalis. Kiekviena šokėja atsinešė savo bagažą, žinias ir fizinę istoriją, todėl choreografo pasiūlymus interpretavome skirtingai ir unikaliai,“ – pasakoja Ugnė.
Trupėje kurianti jaunosios kartos šokėja Urtė Groblytė kūrybinio proceso su Josephu metu atrado naujų pojūčių ir vaizdinių, kuriais apipynė savo kūną. Taip pat koordinacijų, kai kūnas tarsi išsiskaidė į daugybę skirtingų krypčių. „Buvo įdomu stebėti savo sutrikusį kūną – tai vargino, bet kartu ir jaudino“, – prisimena Urtė, studijavusi P.A.R.T.S. šiuolaikinio šokio mokykloje Briuselyje.
Baleto glamūras kitaip
Ugnė Irena Laurinavičiūtė pastebi, kad šokio bendruomenėje baletas ir hauso šokis dažnai supriešinami. „Spektaklyje sąmoningai bandėme atsiriboti nuo šios dichotomijos ir ieškoti hibridinių formų. Apvertėme nusistovėjusias normas – ieškojome laisvės balete ir struktūros hauso šokyje. Tokie perėjimai kūne kartais buvo netikėti, bet būtent jie atvėrė visiškai naują judesio logiką,“ – sako ji.
Pasak jos, kūrybinė komanda žvelgė į baletą kaip į sceninę praktiką – jo glamūrą, stovėseną, estetinį kodą ir kėlė klausimus: ar galima atskleisti naujas prasmes sugriovus kai kurias jo formas? Ar baletą įmanoma atskirti nuo jo istorinio ir kultūrinio konteksto? Ugnė pasakoja, kad tai labiau atsispindi ne kūrinio naratyve, o pačiame judesio mąstyme: ką įmanoma pasiskolinti, ką įmanoma transformuoti, ir kaip baletas natūraliai įgyja kitą reikšmę, kai susitinka su hauso šokio energija.
Ugnė Irena Laurinavičiūtė, D. Matvejev nuotr.
Urtė Groblytė pritaria, jog „spektaklis nesiekia panaikinti baleto technikos ar dramaturgiškai sukurti jos sunaikinimo naratyvą, bet tyrinėja, smalsauja, ieško naujų judesių ir pojūčių šioje sudėtingoje, hibridinėje, tarpinėje erdvėje, kai kūnas apima keletą stilių.“
„Buvo įdomu sugrįžti prie baleto medžiagos, kaip vaiduoklio gyvenančio mano kūne, kuris tai išryškėja, tai atsitraukia, kartais nusijuokia ar net žvelgia arogantiškai. Mano kūnas negalėjo „pamiršti“ baletinio, sukaustyto vertikalumo, o stuburas buvo ta dalis, kurią sunkiausiai sekėsi „priversti“ sulaužyti įprotį, kai to reikalavo choreografija,“ – kalba Urtė.
Šokėja Gabriellė Emily Aidulis dalijasi, kad kūrinys tapo be galo matematiškas – jame daug judesio iššūkių, kuriuos iš pradžių darėme iš smalsumo, o galiausiai jie nugulė į pačią spektaklio struktūrą. „Du į priekį, viens atgal“ yra daugiausiai tikslios choreografijos reikalaujantis kūrinys, kuriame esu šokusi,“ – atsiveria ji.
Svarbus etapas šokėjų gyvenime
Gabriellee Emily Aidulis šis spektaklis – tarsi skirtingų gyvenimo etapų suliejimas. Ji juokiasi prisimindama, kad mokydamasi tuometinėje Kauno choreografijos mokykloje lakstydavo tarp baleto pamokų ir gatvės šokio treniruočių „M“ studijoje, o choreografijos mokyklos mokytojai tuo buvo ne visada patenkinti.
„Svajojau studijuoti šokį užsienyje, rinkausi universitetą ir pamačiau Josepho video ArtEZ universitete, kuriame jis maišė baletą ir breiką. Pagalvojau, jei ArtEZ renkasi tokie šokėjai, tada ten noriu būti ir aš. Įstojau, su Josephu susipažinau baigdama studijas, o dabar mes kartu kuriame Lietuvoje – viskas susijungia,“ – džiaugiasi Gabrielle Emily Aidulis.
Urtė Groblytė, D. Matvejev nuotr.
Urtei Groblytei „Du į priekį, viens atgal“ – pirmasis pasirodymas šiuolaikinio šokio kontekste Lietuvoje po beveik septynerių metų Belgijoje. „Ši premjera man labai svarbi – kaip galimybė (at)kurti ryšį su Lietuvos šiuolaikinio šokio lauku ir jį puoselėti. Šios progos laukiau jau kurį laiką“, – sako ji.
Premjera žymi veiklos atgijimą Lietuvoje ir Ugnei Irenai Laurinavičiūtei. „Tai – pirmasis darbas po studijų ir darbo užsienyje. Yra šiek tiek ironijos, kad „grįžimo“ kūrinys – užsienio choreografo darbas, bet šis projektas man labai simboliškas. Tarsi naujas žingsnis į Lietuvos šokio lauką ir susitikimas su vietos publika iš naujo“, – dalijasi Ugnė.
Ryškus indėlis į Lietuvos šokio ekosistemą
Spektaklis „Du į priekį, viens atgal“ – tai keturių talentingų šokio menininkių susipažinimas su Lietuvos auditorija. Šis darbas yra unikalus Lietuvos kontekste: jame dera struktūrinė precizika ir individualumas, susitinka skirtingos šokio tradicijos, o scenoje vyrauja intensyvus, ryškus fizinis šokis. Manau, tai svarbus indėlis į šiuolaikinę Lietuvos šokio sceną,“ – sako Ugnė Irena Laurinavičiūtė.
Vilniaus miesto šokio teatras ir mokykla „Low Air“ siekia kvestionuoti normas ir mąstymo būdus bei kviečia jausti kūrybinį troškulį ir atsiduoti paieškoms, todėl kūrinys „Du į priekį, viens atgal“ ir kūrėjai organiškai įsilieja į „Low Air“ erdvę ir misiją. Ugnė Irena Laurinavičiūtė, „Low Air“ alumnė dalijasi, kad „Low Air“ formavo jos santykį su šokiu kaip atvirą ir neapribotą. „Jų ugdymo procese niekada nebuvo brėžiamas horizontas ties viena forma ar stiliumi – nuo pat pradžių buvo skatinamas tarpsritiškumas. Manau, kad būtent tai ir leido šiandien natūraliai dirbti tokiame projekte kaip šis su Joseph,“ – prisimena ji.
Spektaklio idėjos bendraautorė Vaiva Paukštė kviestų šiame darbe ieškoti ne bendrumo, o individualumo, ne precizikos, bet naujos perspektyvos, naujo žvilgsnio. „Man šis spektaklis išlieka tam tikra laboratorine aplinka, kurioje nėra užbaigtumo jausmo,“ – sako ji.
Vilniaus šokio teatro „Low Air“ veiklą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.