Latvijos šokio menininkės Rūta Pūce ir Rūta Ronja Pakalne prisijungė prie Baltijos šokio tinklo programos ir vedė dirbtuves „Navigating Body Archives“, kurios lapkritį vyko Taline, Estijoje. Jas bendrai kūrybai sujungė artimos meninių tyrimų kryptys – kilmės ir tapatybės klausimai. Todėl pamačius atvirą kvietimą dalyvauti Baltijos šokio tinklo programoje, sprendimas jungtis ir dalyvauti kartu pasirodė natūralus.
Su menininkėmis kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Rūta Pūce and Rūta Ronja Pakalne, Rebecca Green nuotr.
Jūs pradėjote kartu dirbti po šokio laboratorijos Švedijoje prieš kelerius metus. Kas jus suvedė?
Rūta Pūce: Tai buvo atsitiktinumas ir geriausias dalykas, kuris galėjo mums nutikti. Po šokio laboratorijos Švedijoje kiekviena pradėjome dirbti prie atskirų projektų, tačiau netrukus keli mūsų kolegos pastebėjo, kad mus domina ta pati tema – kūno archyvavimas, kilmės tyrinėjimas ir tapatybės klausimai. Kai pamatėme atvirą kvietimą dalyvauti Baltijos šokio tinklo programoje, pagalvojome: „Galbūt turėtume pabandyti.“
Rūta Ronja Pakalne: Įdomu, tai, kad pirmą kartą susitikome dar 2011 metais, kai abi studijavome toje pačioje programoje – šokio bakalauro studijose Rygoje. Po pirmųjų dvejų metų aš išvykau studijuoti į Briuselį, o Rūta liko akademijoje Rygoje. Mūsų keliai toliau klostėsi atskirai, tačiau visada palaikėme ryšį. Kiekvieną kartą sugrįžusi į Latviją jausdavau, kad tas ryšys vis dar yra.
Rūta Pūce: Ir susitikusios mes visada kalbėjome, kad norėtume ką nors nuveikti kartu. Tad štai mes čia.
Ar galėtumėte paaiškinti kūno kaip archyvo sampratą? Kokia pagrindinė jos idėja?
Rūta Pūce: Kai pradėjau plėtoti savo idėjas, aš į jas žvelgiau iš anatominės perspektyvos. Žinoma, turiu patirčių, bet taip pat turiu ir kūną – turiu žarnas, kaulus, viską, kas yra mano viduje. Galiu jį tyrinėti, jausti, naudoti. Tad suvokimas, iš ko sudarytas žmogaus kūnas, tapo mano požiūrio ašimi. Manau, kad puoselėdami praeitį galime atsiverti tam, ką jau turime. Kodėl neturėčiau naudoti to, kas jau yra? Kodėl turėčiau manyti, kad man reikia kažko visiškai naujo? Būtent tai man ir yra pagrindinė kūno kaip archyvo idėja.
Po šiandienos, kai pagaliau išbandėme viską gyvai dirbtuvėse Taline, priėjau prie vienos išvados: Jei savo kūną – ar kūnus, su kuriais dirbu – laikau archyvais, tuomet aš nekuriu kažką nauja, o ieškau būdų, kaip atverti šį kūno archyvą. Leisti judesiui kilti iš to, kas jau yra viduje, ir leisti rastis vadinamosioms naujoms idėjoms, kurios iš tiesų visai nėra naujos, nes jos gyvena mumyse per visas patirtis, kurias esame sukaupę.
Rūta Ronja Pakalne: Mūsų tyrimas prasidėjo anksčiau – dar iki Baltijos šokio tinklui paskelbiant atvirą kvietimą. Mes jau buvome kalbėjusios apie skirtingus kontekstus, kuriuose augome kaip šokėjos, ir apie tai, kaip šie kontekstai mus suformavo. Iš pradžių aptarėme, kuo iš tiesų skiriasi lietuviai, latviai ir estai, nes aš nuoširdžiai tikiu, kad skirtumai yra reikšmingi.
Mano požiūris į kūną kaip archyvą kyla iš spektaklio „Body of Dreams“, kuris buvo paremtas choreografine perspektyva – profesiniu kūnu ir jo archyvu, kurį kūnas kaupia laikui bėgant. Todėl mano požiūris į šią sampratą yra labiau choreografinis.
Dirbtuvės „Navigating Body Archives“, Rebecca Green nuotr.
Kaip, plėtojant bendrą praktiką, pavyko suderinti šiuos du skirtingus požiūrius?
Rūta Pūce: Pirmiausia, kiekviena atskirai užsirašėme viską, kas šioje temoje mus domino. Tuomet sudarėme sąrašą metodų ir įrankių, kuriuos jau buvome naudojusios savo spektakliuose ar tyrimuose. Po to pradėjome išsamiai aptarinėti ir lyginti savo požiūrius, vėliau viską praktiškai išbandėme Rygoje, derinome ir maišėme savo prieigas – ir tai galiausiai mus atvedė iki šio taško.
Tad šios dirbtuvės Taline buvo pristatytos pirmą. Kokie jūsų įspūdžiai po pirmosios sesijos?
Rūta Pūce: Nusprendėme pačios nedalyvauti grupinėje veikloje, nes norėjome stebėti ir vesti dirbtuves iš šono. Tai buvo nauja man, nes paprastai pati dalyvauju.
Rūta Ronja Pakalne: Man taip pat – bet manau, kad tiesiog stebėti buvo labai vertinga. Vienas dalyvis per baigiamąją refleksiją pasidalino, kad jautėsi tvirtai stovintis ant žemės, ir manau, tai puikiai atspindėjo dirbtuvių atmosferą.
Taip pat girdėjau refleksijas, kad kažkas žmones „pabudino“ – tiek individualiai, tiek grupėje. Tai skatino žaismingumą ir smalsumą bei suteikė galimybę tyrinėti skirtingas sąmonės būsenas. Tam tikra prasme mes vedame ir kuriame dirbtuves, tačiau svarbiausia yra asmeninė patirtis, kurią kiekvienas pasiima su savimi.
Ką Baltijos šokio tapatybės samprata reiškia jums?
Rūta Ronja Pakalne: Aš palikau Latviją 2013 metais studijuoti PARTS – šiuolaikinio šokio mokykloje Briuselyje. Man labai patinka „didelio ir mažo tvenkinio analogija“. Augdama Latvijoje visada galvojau apie didelį tvenkinį kaip vietą, į kurią turiu patekti – didesnius miestus, didesnes šalis ir daugiau galimybių.
Kai pagaliau atvykau ten kaip studentė, pamačiau, kad galimybių išties daug. Tačiau taip pat supratau labai svarbių dalykų apie save ir nusprendžiau, kad nenoriu būti šios didelės ir nuolat užsiėmusios sistemos dalimi. Man tapo svarbu sugrįžti į Baltijos šalis. Šiandien matau save kaip svarbią šioje srityje dirbančią edukatorę ir šokio menininkę čia. Dažnai sau užduodu paprastą klausimą: kas tai darys, jei visi išvyksime? Kaip tuomet šokio scena vystysis?
Rūta Pūce: Manau, kad Baltijos šalių menas turi tam tikrą galią dėl laisvės, kurią išsikovojome. Tai skiriasi nuo kitų regionų, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalių. Bet nesu tikra, ar egzistuoja viena vieninga Baltijos šokio tapatybė – manau, kad ne. Vis dėlto jaučiu, kad turime bendrą supratimą politiniu ir kultūriniu lygiu, ir manau, kad tai svarbu.
Rūta Ronja Pakalne: Man atrodo, kad kiekviena Baltijos šalis turi savo šiuolaikinio šokio kryptį. Bet, kaip ir pasakė Rūta, mes visi vieni kitus suprantame. Kai važiuoju į didelį festivalį ir sutinku ką nors iš Lietuvos, pagalvoju: „O, Lietuviai – aš jus pažįstu.“
Dirbtuvės „Navigating Body Archives“, Rebecca Green nuotr.
Kaip, jūsų nuomone, kultūrinė, socialinė ir politinė aplinka įtakoja jūsų choreografinį darbą?
Rūta Pūce: Prieš studijuodama choreografiją aš taip pat studijavau kultūros studijas ir manau, kad mane paveikė vieta, kurioje studijavau Rygoje – Latvijos kultūros akademija. Ten kai kurios idėjos buvo pristatomos kaip „puikios idėjos“. Pastebėjau, kad susidariau tam tikrą nuomonę apie tai, kaip viskas turėtų būti daroma, arba kokių žinių reikia kuriant ką nors. Kai tapau sąmoningesnė, bandžiau nuo to atsitraukti ir tiesiog būti paprastu žmogumi, gyventi gyvenimą, dirbti darbą, kuris man patinka, ir kurti meną, kuris man teikia džiaugsmą.
Rūta Ronja Pakalne: Studijuodama PARTS Briuselyje pajutau, ką reiškia atvykti iš mažos šalies, kuri, atrodo, niekam nerūpi. Tuo metu mokykloje studijavo tik vienas žmogus iš Latvijos ir kitas iš Lietuvos. Būdama tarp tiek daug studentų jaučiau poreikį pateisinti – ne savo egzistenciją kaip tokią, bet savo buvimą konkrečioje mokykloje.
Prisimenu, kad nuolat kartoti, jog esu iš Latvijos, ilgainiui tapo varginančia praktika. Tam tikru momentu supratau, kad negaliu daugiau tuo užsiimti, tad turėjau tai paleisti. Dabar, kai keliauju į įvairias vietas, galiu tiesiog pasakyti: „Taip, aš iš Latvijos“ ir nejausti būtinybės tai reklamuoti ar perdėtai pabrėžti.
Kalbant apie kūrybą, aš tyčia nekuriu politinio meno, tačiau jis neišvengiamai susijęs su viskuo, ką patyriau – su žmonėmis, kontekstu, dabartine situacija. Tad tam tikra prasme jis vis tiek tampa politinis.
Dar vienas svarbus dalykas man yra tai, jog stengiuosi daryti dalykus kitaip nei mano mokytojai, arba kitaip nei dariau aš, nes man tai buvo neveiksminga. Tai lyg vaikai sakytų: „Aš nekartosiu tų pačių klaidų, kurias padarė mano tėvai.“ Žinoma, kartais vis tiek pakartojame, bet aš nenoriu sekti ta pačia tikslia kryptimi.
Man tai taip pat susiję su kontekstu, kuriame gyvename šiandien, ir su pasauliu, kuriame esame. Vis dar girdžiu daug taisyklių, pavyzdžiui: „Šiandien negalime liesti studentų; turime būti labai atsargūs, kitaip tėvai ir studentai supyks.“ Šios taisyklės kyla iš patirties, kai Baltijos šalyse dažnai buvo elgiamasi ne visai gerai – ne su visais, žinoma, bet istorija suformavo šias baimes.
Dabar kai kurie žmonės gali manyti, kad mes per daug apie tai galvojame. Aš nesutinku. Kaip mokytoja, visada klausiu savo studentų – kartais net tris kartus: „Ar galiu paliesti, kad parodyčiau ką nors?“ Noriu įsitikinti, kad jie jaučiasi saugūs ir kad niekas, ką darau, jų fiziškai ar emociškai nepažeistų. Manau, kad geriau mokyti tokiu būdu, užuot kartojus praeities klaidas.
Jūs abi keliaujate po Baltijos šalis. Kokius šalių panašumus ir skirtumus paminėtumėte?
Rūta Pūce: Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, bet sakyčiau, kad latviai yra drovūs, tylūs ir labai individualūs. Vis dėlto manau, kad tai keičiasi, nes vis dažniau dirbame kartu. Kalbant apie lietuvius, visada juos suvokiau kaip „tiesiog padarykime darbą“ – toks įspūdis susidarė lankantis M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir stebint juos dirbant. Taip pat jaučiu, kad Lietuvoje yra šiuolaikinio šokio technikų, kurių mes nemokome Rygos baleto mokykloje, kurioje dirbu. Be to, lietuviai daug daugiau keliavo, o tai suteikia kitokią perspektyvą į šokį ir menines praktikas. Galvodama apie estus pastebiu, kad jie kuria meną taip lyg pats šokis kartais tarsi išnyksta, tačiau kūnas išlieka centre. Yra darbų, kurie visai neprimena tradicinių šokio spektaklių, tačiau kūnas juose naudojamas intensyviai.
Rūta Ronja Pakalne: Viena yra tai, kas vyksta pačioje srityje, o kita – kaip apibrėžti ar įvardyti tam tikras savybes, kurios išskiria skirtingų šalių šokio scenas. Aš asmeniškai matau ryškius pokyčiai Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke. Anksčiau pagal techninį pasirengimą šalis būčiau rikiavusi tokia tvarka: Ryga, Talinas, Vilnius, o dabar labiau Vilnius, Talinas, Ryga – kad ir ką tai reikštų.
Taip pat, mano požiūriu, Estija labiau linksta į konceptualius sprendimus, Latvija – į modernų šokį, o Lietuva šiuo metu juda šiuolaikinio šokio „reivo“ estetikos kryptimi.
Vis dėlto manau, kad svarbiau sutelkti dėmesį į bendradarbiavimą ir skirtumus – tikrai yra dar daug niuansų, kuriuos verta tyrinėti.
Rūta Pūce and Rūta Ronja Pakalne, Rebecca Green nuotr.
Jei galėtumėte įsivaizduoti Baltijos šalių šiuolaikinį šokį be jokių stereotipų ar išankstinių nuostatų, kaip norėtumėte, kad jis būtų suvokiamas?
Rūta Pūce: Norėčiau, kad menininkai iš Baltijos šalių būtų suvokiami kaip laisvi. Manau, laisvė yra esminis žodis.
Rūta Ronja Pakalne: Visų pirma norėčiau, kad žmonės apskritai žinotų, kur tai yra. Taip pat manau, kad esame pajėgūs pasiekti — pavadinkime tai — „didįjį tvenkinį“ arba didesnę rinką su savo darbais. Kai lankausi dideliuose festivaliuose ir žiūriu pasirodymus, galvoju, kad kai kurie Baltijos šalių menininkai taip pat galėtų ten būti. Tačiau kažkodėl mes vis dar esame nepakankamai atstovaujami. Lietuva tarptautiniu mastu yra gana matoma — Prancūzijoje ir kitur — ir norėčiau, kad Baltijos šalys žinią apie save ir savo energiją skleistų plačiau.
—
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Projektas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijos šokio informacijos centras, Choreografų asociacija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.