Šiuolaikinio operos festivalio „NOA“ (Naujosios operos akcija) rėmuose įvyko spektaklio „LLLLOVE“ premjera, nagrinėjanti meilę be istorijos. Jo režisierė ir choreografė Erika Vizbaraitė sako, kad tai buvo pirmas kartas kai ji ėmėsi režisuoti darbą, apimantį šokį, muziką ir operą. Interviu Erika pasakoja apie kūrybinį spektaklio procesą, kuris jai padovanojo naują perspektyvą ir požiūrį į meilę.
Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Nuo ko prasidėjo „LLLLOVE“ istorija?
Opera yra įkvėpta Karen Reimer romano „Legendary Lexical Loquacious Love“, kuriame meilės romano tekstas išardomas ir iš naujo sudėliojamas griežta abėcėlės tvarka. Įdomu tai, kad pati autorė neatskleidžia pirminio romano. Nors ji leido naudoti kūrinį ir po premjeros parašė bei pasveikino.
Prie šio projekto mane pakvietė prisijungti „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, kuriai apie šią knygos idėją papasakojo spektaklio kompozitorius Jonas Jurkūnas.
Pradėjusi skaityti šią knygą nustebau, nes ji neturėjo jokio siužeto, tačiau skaitant vis dėlto aiškiai jutau, kad tai knyga apie meilę. Skaityti buvo nelengva, nes tekstą sudaro pavieniai ar besikartojantys, tarpusavyje visai nesusiję žodžiai, taip pat begalę kartų pasikartojantys jungtukai, ištiktukai ir panašūs elementai. Tačiau kartu suvokiau, jog tai puiki medžiaga kūrybai — tai galėtų būti nesibaigiantis gyvenimo darbas, su ja būtų galima dirbti, konstruoti kūrinius iš daugybės perspektyvų. Taip pat tapo aišku, kad meilės romano teksto alfabetizavimas nepanaikina galimybės romano reikšmėms gyvuoti įvairiuose lygmenyse.
Spektaklis „LLLLOVE“, Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Kas tapo operos kūrimo atspirties tašku? Kaip atrodė kūrybos procesas?
Kurdama stengiausi laikytis konceptualios knygos trajektorijos kaip kelrodžio – nieko per daug nepridėti ir judėti palaipsniui nuo A iki Z. Viso ko esmė buvo abėcėlė, žodžiai ir jų seka. Žodžių seką bei subjektyviai suvokiamas reikšmes naudojau kaip pagrindinę atspirtį – informacinę ir jutiminę medžiagą judesio paieškoms bei choreografijos kūrimui.
Kartu su kūrybine komanda atlikome išsamų analitinį alfabeto tyrimą. Jo metu įvairiuose archyviniuose šaltiniuose ieškojome raidžių, žodžių kilmių, reikšmių, asociacijų ir sąsajų, o savo interpretacijas bei sukurtas naujas reikšmes įgalinome kūrinyje jungtis į vis naujas konsteliacijas.
Knyga, jos medžiagiškumas ir tekstas tapo ir spektaklio scenografijos dalimi – panaudojome juos kaip vizualų, grafinį ir skulptūrišką elementą, scenografiją spektakliui kūrė Ona Juciutė.
Be abejo, kadangi tai šiuolaikinė opera, kūrybinio proceso metu prisijungė operos solistai ir muzikantai. Dirbti su jais buvo nepaprastai malonu – man pasisekė susipažinti ir kartu kurti su šiais nuostabiais muzikos pasaulio žmonėmis. Nuo pat pradžių norėjau, kad muzikantai būtų ne tik atlikėjai, bet ir lygiaverčiai spektaklio dalyviai. Jų entuziastingas įsitraukimas į procesą leido šią idėją įgyvendinti. Spektaklyje jie nebuvo izoliuoti savo „muzikiniuose taškuose“ – priešingai, jie aktyviai judėjo erdvėje, šoko, jungėsi į šokėjų trajektorijas ir tapo ne tik garsiniais, bet ir pilnavertiškais kūniškais spektaklio veikėjais.
Man atrodo, kad didžiausias šio projekto džiaugsmas ir buvo būtent jame dirbę ir kartu kūrę žmonės. Kartais procesas buvo itin chaotiškas, bet jaučiau didelį komandos palaikymą, kuris vedė į priekį.
Kaip spektaklyje atsirado beždžionių motyvas?
Beždžionių įvaizdį į spektaklį įvedė skulptorius Donatas Jankauskas – Duonis. Kūrybinio proceso metu kartu su kūrybine komanda nuvykome į jo įkurtą „Beždžionių muziejų“ pasisemti įkvėpimo.
Man taip pat buvo įdomu spektaklyje mąstyti apie esmines jungtis ir skirtumus tarp kūrinyje veikiančių „beždžionžmogių“ ir „žmogbeždžionių“. Iš pradžių siekiau atskleisti primityvią, gyvūnišką, instinktyvią meilę, o vėliau, vystantis spektakliui, transformuoti ją ir prisiliesti prie šiuolaikinės romantiškos meilės aspektų, pavyzdžiui, speed-dating ar kitų panašių praktikų.
Manau, kad daugeliu aspektų mes vis dar esame labai artimi savo pirmykštei prigimčiai ir ne tiek jau daug pasikeitę nuo beždžionių. Nors dabar gyvename apsupti daugybės socialinių ir technologinių stimulų, mūsų esminiai jausmai, instinktai ir santykiai iš esmės išliko tie patys.
Spektaklis „LLLLOVE“, Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Kaip tau pavyko laviruoti tarp skirtingų sričių ir vienu metu dirbti su operos solistais, muzikantais ir šokėjais?
Iš esmės, lygiagrečiai šiam projektui kūriau ir dirbau su dar dviem sceniniais pastatymais: LNDT – spektaklį „Ronja plėšiko duktė“ ir Šiaulių dramos teatre – „Anonimiški šokiai“. Be to, įstojau į doktorantūrą ir lankiau paskaitas, tad krūvis išties buvo labai didelis. Gan greitai supratau, kad visko aprėpti ir sukontroliuoti fiziškai tiesiog neįmanoma. Todėl stengiausi paleisti kontrolę ir leisti dalykams vykti natūraliai, neperspaudžiant. Nors prisipažinsiu, tai nebuvo lengva, nes mes, šokėjai, įpratę repetuoti iki „negaliu“. Tačiau šiuo atveju procesas vyko kitaip: iš lengvumo, o ne iš kančios. Man atrodo, taip ir turėtų būti – tai buvo svarbus atradimas man.
Įdomu ir tai, kad spektaklio apie meilę – jausmą, kuris nepasiduoda kontrolei, – kūrimas pats tapo lengvu procesu būtent paleidus kontrolę. Būna, kad ji ateina ir viską „išdaužo“, išeina ir vėl sugrįžta – kartais pasilieka, kartais ne. Tikiu, kad meilė turi savybę keisti formas ir nebūtinai ji gali pasirodyti romantišku meilės pavidalu. Todėl manau, kad labai svarbu tas skirtingas jos formas pasitikti ir leisti joms būti.
Ką norėjai apie meilę papasakoti žiūrovams?
Pradžioje tikslas buvo išsiaiškinti, ar meilė išlieka tuomet, kai išardoma istorija, struktūra ir naratyvas. Šiame kūrinyje ji tikrai lieka. Po spektaklio premjeros gavau daug žinučių, kuriose žmonės rašė, kad nieko nesuprato, bet buvo paliesti, išėjo su meilės jausmu, galvojo apie meilę – ir to pakanka. Tai išties džiugina.
Manau, kad šis darbas nėra apie meilės supratimą, o labiau apie jos pojūtį. Nors kūrinyje judesys turėjo savo tiesiogines ar metaforines reikšmes, paradoksalu tai, kad būtent primityvus priėjimas prie meilės temų, jų nesureikšminimas ir nesiekimas „gylių“, tapo raktu, atrakinusiu daugelio žiūrovų širdis. Nes manau ir tikiu, kad meilė išties yra labai paprasta.
Spektaklis „LLLLOVE“, Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Ką tu naujo sužinojai apie meilę?
Kai pradėjau šį projektą, mano požiūris į meilę buvo gana sarkastiškas. Ši tema man buvo įdomesnė iš analitinės ir pragmatinės pusės nei iš jausminės. Tačiau, kaip nekeista, šiame procese gavau jos labai daug. Atėjau beveik tuščia, o išėjau pripildyta.
Supratau, kad meilės formos yra labai įvairios: tai gali būti sutikto žmogaus šypsena, maistas, muzika, ar akys pakeltos į dangų. Man atrodo, šiais laikais ypač svarbu tai pastebėti – leisti, imti, duoti. Taip pat tikiu, kad meilės daugėja, kai ja daliniesi.
Kodėl, tavo nuomone, meilės dalinimasis ją sustiprina? Gal pateiktum pavyzdžių?
Esu tikra, kad meilė – visomis savo formomis – stiprėja tik per patirtį ir dalijimąsi ja. Kuo dažniau ją įveikliname, tuo labiau ji veikia kaip užkrečiamas reiškinys, ir taip jos daugėja – tokia paprasta magija. Manau, labai svarbu suvokti meilę kaip veiksmą, kurio kiekvienas galime turėti daugiau savo kasdienybėje tik per jos praktikavimą.