Lietuvos šokio menininkė Agnietė Lisičkinaitė protesto kultūrą pradėjo tyrinėti prieš šešerius metus. Netrukus ji pristatė šokio spektaklį „Hands Up“, kuriame fizinis gestas tampa pasipriešinimo forma, atminties ženklu ir solidarumo išraiška. Šių metų vasario 24 d. Paryžiuje kūrėja surengė naujausią meninę akciją „Tai ne tik skaičiai“, skirtą karo Ukrainoje aukoms pagerbti. Interviu Agnietė pasakoja apie akciją, apie tai, kaip ją paveikė praėjusių metų rudenį Lietuvoje kilę protesto judėjimai, ir apie pelnytą tarptautinį pripažinimą už naujausią spektaklį „Clap & Slap“.
„Hands Up“, Jussi Virkkumaa nuotr.
Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Agniete, vasario 24 d. surengei meninę akciją Paryžiuje, kurios metu, laikydama virš galvos iškeltas rankas, skaičiavai iki 1460 – tiek dienų trunka Rusijos karas prieš Ukrainą. Kaip gimė ši idėja?
Idėja gimė dar 2022 metų kovą, iš paralyžiuojančios baimės ir nevilties, suvokiant, kad nieko negaliu pakeisti ir padėti Ukrainai. Tais metais atlikau akciją Vilniuje, per Meninių akcijų savaitę, tą kartą skaičiavau tą dieną Ukrainoje jau žuvusius civilius – 2435. Akciją truko dvi valandas. Šį kartą Paryžiuje skaičius buvo mažesnis, tad trukau tik valandą. Tai didelis iššūkis kūnui, nėra lengva, tačiau Ukrainai yra milijoną kartų sunkiau. Garsus skaičiavimas ir nepasidavimas, neleidimas sau nuleisti rankų, tai padėka Ukrainai, kovojančiai už mūsų VISŲ laisvę.
Kai prieš 5–6 metus pradėjai tyrinėti protesto kultūrą, ar galvojai, kad protestai ateis ir į Lietuvą?
Iš tikrųjų tą tyrimą pradėjau dėl to, kad iš tėvų ir senelių buvau girdėjusi įvairiausių istorijų apie Sąjūdį, kurias romantizavau. Pati tuo metu, būdama trisdešimties, nebuvau patyrusi jokio protesto. Dėl to norėjau jį išanalizuoti ir geriau suprasti. Ir iš tikrųjų visiškai nesitikėjau, kad Lietuvoje prasidės tokie įvykiai ir kad teks pačiai stovėti protestuose.
Mano pirmieji išėjimai į viešą erdvę buvo meninė akcija prie Baltarusijos ambasados, paskui – Ukrainos palaikymo akcijos, o dabar protestai Lietuvoje. Taigi per šešerius metus teko pereiti nuo labai teorinės, romantizuotos perspektyvos prie labai praktinės patirties.
Rudenį kilę Kultūros bendruomenės protestai prieš esamą politinę situaciją tapo iki šiol nematytu įvykiu. Pati aktyviai įsitraukei į judėjimą, buvai viena iš akcijos „AŠ (AT)STOVĖSIU IKI GALO. O TU?“ organizatorių. Kaip šią patirtį vertini šiandien?
Atsimenu, kad tuo metu latviai taip pat protestavo prieš Stambulo konvencijos panaikinimą. Nusiunčiau Latvijos menininkei palaikančią žinutę ir gavau jos atsakymą, kad jūs, lietuviai, esate didelė mūsų inspiracija. Buvo gera sulaukti tokio palaikymo. Ir iš tikrųjų jaučiau, kad mes mokame protestuoti. Geriau ar blogiau, bet iš esmės turime tą geną, kurį paveldėjome iš tėvų. Mums nėra sunku pakilti nuo sofų ir išeiti į Daukanto aikštę, nes mums rūpi.
Kaip manai, už kokias vertybes yra itin svarbu stovėti šiandien?
Manau, kad šiandien ypač svarbu tvirtai stovėti už žmogiškumą. Mūsų visuomenė vis labiau skaldoma, kai bandoma brėžti griežtas ribas tarp „jų“ ir „mūsų“, tarp kažkokios „kitokios“ ir šitos Lietuvos. Tokie skirstymai kuria baimę, nesantaiką ir neleidžia mums matyti vieniems kitų kaip žmonių. Todėl turime sąmoningai klausytis vieni kitų, puoselėti empatiją ir išlikti žmogiški – nes tik taip galime kurti tikrą, vieningą ir teisingą bendruomenę.
Agnietė Lisičkinaitė, Martyno Norvaišos nuotr.
Kas tave džiugina šiame pasipriešinimo judėjime?
Mane asmeniškai džiugina, kad pradedame permąstyti ir auginti savyje pilietiškumo sąvoką. Matau, kad žmonės pradeda suprasti, jog šalį statome visi kartu ir kad pilietiškumas yra svarbi mūsų pareiga.
Skaičiau vieną tyrimą, kuriame rašoma, kad kai išsikovojome nepriklausomybę, visos žmogaus teisių organizacijos buvo „importinės“. Tai reiškia, kad mes patys iš esmės dar neturėjome tokių organizacijų savo viduje.
Pastaraisiais metais labai stipriai pradėjo veikti nevyriausybinės organizacijos – „Kultūros asamblėja“, „Ribologija“ ir daugybė kitų. Kai žmonės iš vidaus pradeda sąmoningai suvokti žmogaus teises kaip vieną kertinių demokratinės valstybės vertybių, vyksta pokytis, kurį dabar ir matome.
O kas vis dar liūdina?
Socialinėje erdvėje matant milžinišką botų kiekį, negaliu suprasti, ar tai yra realybė, ar socialinių medijų fikcija, Rusijos propaganda. Mane gąsdina tai, kad nesuprantu, kiek realių žmonių iš tikrųjų yra pikti ir nepatenkinti, kokiame socialiniame „burbule“ gyvenu. Iš kitos pusės, kai ateinu į protestą ir ten stovi 40 tūkst. žmonių, galvoju, kad tai jau nėra toks mažas „burbulas“.
Žinau, kad viso proceso metu sulaukei daug skambučių iš žmonių, kurie klausė tavęs patarimo apie protestų organizavimą. Ar jautiesi tam tikra protesto ambasadore Lietuvoje? Ar jauti atsakomybę dėl to?
Jaučiu tam tikrą etiketę, bet ji manęs nevargina – priešingai, džiaugiuosi ja ir mielai dalinuosi žiniomis. Man ši etiketė patinka, todėl noriu ir toliau tęsti savo tyrimus.
Vis dėlto tikrai nesu pradininkė ir nesijaučiu žinove – šia tema domiuosi natūraliai. Mano įgūdžiai labiau susiję ne tiek su protestais, kiek su meninėmis akcijomis viešojoje erdvėje. Apie tai yra ir mano tyrimai, ir mūsų su Greta Grinevičiūte organizuojama „Meninių akcijų savaitė“.
Tiesa, žmonių, tyrinėjančių šią sritį, nėra daug. Lina Michelkevičė yra parašiusi knygą apie kultūros kūrėjus ir protestą. Protestų įkarštyje rudenį tris kartus buvome pakviestos į tą patį interviu.
Pavasarį įvyko spektaklio „Clap & Slap“ premjera, su kuriuo jūs su Igoriu buvote įtraukti į perspektyviausių „Aerowaves“ Europos choreografų dvidešimtuką. Ką šokio pasaulyje reiškia būti įtrauktiems į šį sąrašą?
Be abejo, tai yra labai reikšminga. Daug kartų bandžiau patekti į „Aerowaves“ programą su įvairiais kūriniais, tačiau vis nepavykdavo, todėl šis pasiekimas man reiškia tikrai daug. Esu dėkinga visai kūrybinei komandai – tai tikrai nėra vien mano ar Igorio darbas.
Šiuo metu esu Prancūzijoje, šalyje, kur šiuolaikinio šokio infrastruktūra itin stipri, o galimybių daug. Čia yra daugybė programų ir talentingų menininkų, kurie į jas nepatenka, tad suvokiu, kad mūsų sėkmė yra vertinga, bet ne vienintelė.
Žinoma, džiaugiuosi ir stengiuosi maksimaliai pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis, tačiau kartu stengiuosi išlikti kritiška. Tokie ar kitokie laimėjimai nėra viskas, dėl ko kuriu, jie manęs neapibrėžia. Tai skatina mane nesustoti, toliau kurti ir ieškoti naujų iššūkių.
„Clap & Slap“ premjera festivalyje „New Baltic Dance“, Donato Ališausko nuotr.
Kas pasikeitė po to, kai patekote į programą? Kaip atrodo Jūsų su Igoriu grafikas artimiausiu metu?
Be abejonės, įtaka yra didžiulė. Galbūt kūrinys būtų pastebėtas ir be patekimo į programą, bet be jos jis nebūtų peržiūrėtas. Iš tiesų mums labai pasisekė – dar iki „Aerowaves“ festivalio Portugalijoje, kur susirenka 20 geriausių kūrėjų ir pristato savo darbus, mes jau turime praktiškai suplanuotą šių metų turą. Spektaklį pristatysime geriausiuose Europos festivaliuose Šveicarijoje, Austrijoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Čekijoje, ir sąrašas tuo nesibaigia.
Man ypač džiugu, kad juose dalyvausime su spektakliu, kuris kalba apie Rytų Europą ir čia vyraujančias temas. Man svarbu savo kūryboje kalbėti ir atstovauti šį regioną. Jaučiu, kad ilgą laiką buvome tarsi egzotika ir realaus susidomėjimo mūsų regionu šokio pasaulyje vis dar trūksta.
Minėjai, kad šiuo metu esi rezidencijoje Prancūzijoje ir atlieki naują tyrimą. Kokios temos tave domina šiandien?
Taip, tai iš tikrųjų prasidėjus karui Ukrainoje ir vykstant politiniams neramumams Lietuvoje, pajutau, kad noriu aiškiai suvokti savo šaknis ir pasimokyti iš istorijos. Tad dabar analizuoju vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės atkūrimo pradžios laikotarpiu egzistavusią prievartos, ypač seksualinės prievartos, kultūrą. Atspirties taškas man yra mano mama ir jos patirtys. Tad viena linija yra asmeninė, o platesne prasme prievartą suprantu, kaip sistemą, kuri veikia ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europą.
Prievarta vyko ir vyksta visais laikais, ji perduodama iš kartos į kartą, todėl man įdomu analizuoti jos šaknis. Dabar skaitydama ir gilindamasi suprantu, kad ne pati Sovietų Sąjunga prievartavo moteris, bet buvo sukurta tyla – gyvenimas ir veiksmai vyko už uždarų durų, buvo sunku ar net neįmanoma apie tai kalbėti. Apskritai buvo kultivuojama prievartos kultūra, silpnesniojo žeminimas, žmogaus teisės nebuvo gerbiamos. Tai yra palankiausia terpė seksualinei prievartai vystytis ir plisti.
Kovo mėnesį pas mane atvyksta komanda – prancūzė šokėja, dvi lietuvės šokėjos ir kompozitorė. Su jomis turėsime vienos savaitės rezidenciją Nacionaliniame šokio centre Paryžiuje ir ieškosime temos įkūnijimų. Norėčiau kūrinį pristatyti 2027 metais.
„Hands Up“, Jussi Virkkumaa nuotr.
Agniete, be to, kad pati esi šokėja ir choreografė, esi ir dėstytoja, prodiuserė. Kaip apibūdintum Lietuvos šiuolaikinį šokį šiandien?
Daugybė žmonių intensyviai dirbo daug metų, kad šiuolaikinis šokis būtų reikšmingas. Manau, kad dabar pagaliau jam atsirado erdvė ir terpė būti matomam.
Šiuolaikinio šokio menininkai šiandien jau yra pastebimi ne tik šokio, bet teatro lauke. Ir nors instituciniu bei nacionaliniu lygmeniu jis dar nėra pilna pripažintas, kūrybiniu lygmeniu jis jau žengia koja kojon su kitomis meno šakomis.
Šokio menininkai dabar turi daugiau erdvės ir galimybių kurti tai, ką iš tikrųjų nori. Dėl to atsiranda daug įdomių darbų. Tai matau ir iš mūsų „Be kompanijos“ produkcijų – spektras menininkų, su kuriais dirbame, ir kūrinių, kuriuos prodiusuojame, yra labai įvairus, ir, man atrodo, tai yra stiprybė.
Ar yra kažkokių bendrų bruožų, kurias galėtume vardinti, ar nelabai?
Manau, kad visus Lietuvos kūrėjus jungia bendras vardiklis – „sunkiadarbystė“ (juokiasi). Matau, kad lietuviai yra atsidavę ir daug dirba, kad jų kūriniai būtų įgyvendinti. Tikrai nenoriu mūsų išaukštinti ar teigti, kad mes esame vieninteliai tokie. Tačiau, tarkime, Prancūzijoje ar Belgijoje egzistuoja tokia teisinė bazė, kurioje šokio menininkams daug lengviau egzistuoti. Tikiuosi, kad vieną dieną tokią teisinę bazę turėsime ir mes.
Kas tau pačiai yra šiuolaikinis šokis ir kodėl esi šioje srityje?
Šiuolaikiniame šokyje esu nuo šešerių metų, ir šiandien mane supa profesionali, kūrybiškai turtinga terpė – kitur savęs neįsivaizduoju. Šiuolaikinis šokis man yra ypatingas tuo, kad jis nuolat permąsto savo formas ir praktiką. Mane įkvepia jo daugialypiškumas – įvairios atmainos, žanrai ir stilistikos, kurios leidžia kūrėjui nuolat eksperimentuoti. Šiandien kuriu vienokį kūrinį, po penkerių metų galiu vėl žengti visiškai radikalų posūkį, o vėliau – sugrįžti prie ankstesnių idėjų. Būtent ši dinamika ir kintamumas, kartu su stipriu kūniškumu – juk kūnas saugo ir perteikia patirtis – formuoja mano aistrą šokio praktikai.