Pradžioje buvo garsas. Stiprūs dūžiai, gyvybę iššaukiantis ritmas, ne atkartojantis, o skatinantis širdies plakimą. Buvo prietema, o joje – iš tamsos po vieną išnyrantys kūnai, kol kas „apsirengę“ blausios šviesos kuriama perregima skraiste. Ir jau labai greitai sceną užpildys šviesa ir žmonės, vilkintys savo kūnais ant Dievo podiumo.
Stebėdama Olivier Dubois „Tragédie“, atidariusį 2026-ųjų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ programą, nemažai galvojau apie Dievą, kaip mąstymo struktūrą; Dievą, kaip įprotį turėti sykiu ir pateisinimą, ir moralinį vedlį. Dievą, kaip nežinomybę, kurioje kadaise susikūrė Žemė ir išsivystė žmogus, iki šiandien žingsniuojantis jos paviršiumi.
Grožiuosi kūnu. Artimu ir subtiliu, kiekvienu žingsniu užburiančiu, ir, kaip sakė Adolpheʼas Appia, judesiu kuriančiu erdvę aplink save. Juk daugiau nieko nėra, tik žmonių „nešami“ kūnai, kiekvienu nauju pasirodymu auginantys savąją odą, lyg šarvą. Kiekvienas žingsnis verčia visus mus salėje, kartu su tais, esančiais scenoje, vis tvirčiau įtempti raumenis, vis ryškiau justi bendrą ritmą, kurį toliau muša François Caffenneʼės garso kompozicija.
Spektaklis „Tragédie“, Francois Stemmerio nuotr.
Scenos gilumoje pakabinta juodų virvių siena trumpam „pagauna“ kelis šokėjus – lyg dieviškoji ranka, primindama jų marionetišką prigimtį. Kūnai, nors ir nuogi, ritmiški, nėra laisvi, kol kas jie nėra individualūs ar netgi sąmoningi. Juose žymiai daugiau mechaniškumo, mažai pasirinkimo. Jie keliauja Dievo ar evoliucijos nutiestais takais, kol pagaliau vienas išdrįsta stabtelti ir trumpam šelmiškai žvilgtelėti į mus per petį. Žmogiškai, lyg savo noru.
Ir jau čia viskas pradeda byrėti, nors mums dar taip neatrodo. Ilgą laiką tik priekiu ir nugara matyti kūnai įgyja galutinį trimatį tūrį, formuodami tai, kas tarytum atkartoja antikines figūras. Prisijungia ir Patricko Riou šviesos. Iki tol daugiausiai fokusuotos iš viršaus, jos jau siekia kūnus ir iš šoninių pozicijų, dar pridėdamos šiltų tonų. Paradoksalu, nes tūrį įgyjančios figūros primena piešinius ant amforų ir pirmą kartą iki šiol vienakryptę kūnų masę perskelia į dvi stovyklas.
Kol šis, pirmasis, konfliktas atrodo tolimas ir poetiškas, choreografas jau ruošiasi kitam ėjimui ir kažkur už scenos žudo Dievą. Jau labai greitai, nors kūnai vėl atgims ir iš naujo ims demonstruoti savo žmogiškuosius kostiumus ant matyto podiumo, ši dieviškoji tvarka grius vis dažniau ir greičiau. Maža to, čia nebereikės nė dviejų stovyklų, – žmogiškoji (pa)klaida tampa individuali ir lemia masinį chaosą.
Nors istoriškai mes atkeliaujame į būtį po Nietzscheʼės, nenuilstantis įvykių pasikartojimas veda ieškoti vis kitų atsakymų, grįžti ar net suktis laiko ratu. Ir čia veikia paties spektaklio istoriškumas, mąstant apie tai, kaip jis buvo priimtas 2012 metais: kaip tuomet žvelgėme į nuogą kūną scenoje, kiek tuomet save, „aukštesnį“ už gyvulius, buvome linkę kritikuoti, kaip sunku ar lengva tą buvo daryti buvusioms imperijoms? Juk viskas įvyko vėliau: dauguma šiandienos žiūros tašką formuojančių judėjimų, karų ir net pandemija skiria mus, 2026 m. vasarį žvelgusius į „Tragediją“, nuo tos 2012-ųjų Avinjono publikos.
Spektaklis „Tragédie“, Francois Stemmerio nuotr.
Čia atsiskleidžia poetiškos spektaklio prigimties impresijos galia, kurioje prasmės savaime nekisdamos, gali būti performuluojamos paties žiūrovo. Pirmiausia, reikia liūdnai pripažinti, kad tarp nepakitusių išliko matantieji kūną, kaip seksualinių aistrų ir vertinimo objektą. Šiandien, viešumoje matomi ne tik nuo realaus kūno nutolę kosmetiniai objektai, jau, regis, pildosi praeities etape pasilikusiais „grožio“ badu užsiimančiais kūnais. Tokiame fone skirtingo sudėjimo, proporcijų figūros scenoje tampa lengvu priminimu apie tai, koks individualus ir iš tiesų ištvermingas yra žmogaus kūnas.
Kalbėdami apie kūno įvairovę šiandien žengiame į kiek kitokią kasdienybę. Kaip sakė pats choreografas, atnaujinant spektaklį, trupę pakeitė ir dalis šokėjų, siekiant matyti dabarties kūną scenoje. Nicholas Baffoni, Taos Bertrand, Camerone Bida, Eve Bouchelot, Steven Bruneau, Jacquelyn Elder, Steven Hervouet, Aimée Lagrange, Sophie Lèbre, Sebastien Ledig, Matteo Lochu, Nicola Manzoni, Thierry Micouin, Aurélie Mouilhade, Mateusz Piekarski, Elsa Tagawa, Emiko Tamura – kiekvienas jų yra labai savitas ir ryškus, atrodo tik Dubois kartotės valdžioje galintis tapti šio mechanizmo sraigteliu.
Galvodama apie reprezentaciją scenoje, priartėju prie kitos minties: kiek šis kūrinys yra europocentristinis, o kiek tą europocentrizmą jis kritikuoja? Net nesu iki galo įsitikinusi, kiek ši mintis egzistavo kuriant spektaklį. Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.
Spektaklis „Tragédie“, Francois Stemmerio nuotr.
Vis dėlto tai nereiškia, kad garso, šviesos ir kūnų intensyvumui pasiekiant aukščiausius spektaklio įtampos taškus, jis neveikia. Anaiptol. Šiandienos fone tragišką suvokimą apie žmogaus nebuvimą žmogišku pralenkia žmogaus universalios kaltės liudijimas. Tam tikru požiūriu, šiedu dalykai, žinoma, yra susiję, tačiau formuluotės labai keičia suvokimo poveikį. Kai vertybė, kurios siekiama, įvardijama savuoju vardu – „žmogiškumas“, mąstome apie save kaip siekiamybės, net abstraktaus tobulumo išraišką. O jei tiesiog sakytume, kad dėl visko visgi kaltas žmogus?
Dubois scena tėra juoda erdvė, kurioje egzistuojantys kūnai patys sau kuria tragedijas. Mes nežinome, iš kur jie ateina ir kur būna, kai jų nematome, tačiau savo grožiu mus nuolat stebina jų atsiradimo ir pranykimo procesas. Su ar be Dievo, mes nežinome, kas yra tame daugiaprasmiame „anapus“, juo žavimės ir bijome, bet, matyt, dėl jo vienintelio sutariame. Viskas, kas egzistuoja tarp įėjimo ir išėjimo, su dievybės esatimi ar be jos, vyksta tik su mumis ir mūsų kūnais, kyla iš jų. Tik mes vis atskiriame savo mintis nuo kūno, dažnai naudodami daugiausiai nesusipratimų keliantį verbalinės kalbos įrankį. Mūsų kūną paliekantys žodžiai tarsi leidžia atsiriboti, keisti istorijas, neigti veiksmų autentiškumą. Žodžiais brėžiame skirtį tarp dvasinio ir kūniško, protinio-fizinio, kaip ir žmogaus-žmogiškumo, ar net kultūrinio ir politinio.
Jei kliautumėmės Dubois choreografija, skirtis apsigyvena žmoguje, o ne tarp žmonių. Matyt, vienintelė viltis lieka kartojime, išėjime į tamsą tam, kad vėl bandytume sugrąžinti šviesą, nes jei tik mes galime kurti tragediją, juk turi būti ir atvirkščio veiksmo galimybė?..
Tekstas publikuotas „Menų faktūroje“ 202š m. kovo 3 d. Tekstą galite rasti čia.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.