2013 m. vasaros viduryje Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) sausakimšai pripildė žiūrovai, sugužėję pamatyti bene didžiausios tuometės vokiečių choreografijos žvaigždės – antrąja Pina Bausch vadinamos Sashos Waltz – šokio spektaklio „Kūnai“. Nors spektaklis originaliai pastatytas 2000-aisiais, dešimtmečio atotrūkio jame ne tik nesijautė, priešingai – tuomet tai buvo gaivaus oro gurkšnis, kvietęs permąstyti ir mūsiškio šokio kompasą.
Tą vasaros vakarą į sapnišką, beveik Alejandro Jodorowskio kino kalbai būdingą nutikimą kvietė trylika šokėjų, kai kuriose scenose temūvinčių vien kūno spalvos apatines kelnaites. Kai kur ir jų neliko. Nors nuogybė scenoje pati savaime nebuvo naujiena, būtent šis patyrimas leido artikuliuotai įsisavinti masinių scenų bei kolektyvinio kūno kompozicijos paveikumą: šie apnuoginti kūnai užėmė tiek vietos scenoje, kad jų ne tik negalėjai užmiršti; jie kiekvieną sekundę transliavo kūno kaip įrankio idėją, žiūrovui kone afekto būseną sukeliančią būtent visišku savo betarpiškumu, – kūnas už nieko nesislėpė, jis veikė kaip pirmapradė kuriančioji ir griaunančioji jėga.
Žiūrėdama Waltz „Kūnus“ jų duotybę ir nuogybę regėjau kaip lėtai, subtiliai ir išmaniai kintančią spektaklyje pasirinktą aukščiausio intymumo tarp kūrėjo ir žiūrovo išraišką. Vienose scenose kūnai veikė beveik antžmogiškai tiksliai ir apatiškai, kitose atsiskleidė visas jų emocinis spektras. Čia fiziškumas buvo sujungtas su stipriu poetiniu-vizualiniu scenų matymu. Gerai prisimenu vaizdą, kai kūnai skersai scenos lėtai ritasi vienas per kitą, gulasi vienas ant kito ir šitaip juda scena toliau. Šiam spektakliui prireikė ypač daug atlikėjų ištvermės.
Kai prieš keturiolika metų (2012) Vokietijos kaimynėje Prancūzijoje Olivier Dubois pastatė „Tragédie“, jo šalyje tai buvo daugiau nei skandalingas įvykis: choreografas ne tik apkaltintas pornografija – jį lydėjo ir keli faktiniai sulaikymai. Enfant terrible pramintas choreografas savo kaip šokėjo karjeros etape bendradarbiavo būtent su Sasha Waltz. Šiame kontekste Waltz „Kūnai“ iškyla neatsitiktinai: norint apčiuopti Dubois „Tragédie“, jie tampa šio kūrinio fundamentu, savotišku tapytojo drobės fonu, be kurio Dubois sceniniai potėpiai nebūtų tokie ryškūs. Šis biografinis ir kūrybinis susidūrimas lėmė, kad Dubois brendo patirdamas šios menininkės vizijos įtaką. Prabėgus trylikai metų nuo pamatytų Waltz „Kūnų“, į tą pačią LNDT Didžiąją salę žengia šešiolika atlikėjų kūnų, dalyvaujančių atnaujintame Dubois „Tragédie“. Šis spektaklis atidarė trisdešimtąjį „New Baltic Dance“ festivalį.
Spektaklis „Tragédie“, François Stemmer nuotr.
Dubois „Tragédie“ kūnai tikriau už bet kokį dokumentą tiesėmis išprojektuoja pasaulio tvarką. Šią, be abejonės, lydi griūtis. Žiūrėdama „Tragédie“ pernelyg dažnai prisimindavau Waltz „Kūnus“. Susidaro įspūdis, kad Dubois, stipriai paveiktas šio kūrinio, nusprendė sukurti savo versiją, kurioje Waltz scenų fragmentai atsiranda kaip nuorodos, – tai sąmoningas meninis pokalbis, skirtas kitam kūrėjui. „Tragédie“ yra viena mizanscena, kai kūnai taip pat skersai scenos ritasi vienas per kitą.
Waltz „Kūnuose“ visa kūrinio poetika gimsta iš paveikaus fizinio ir estetinio vaizdo, o Dubois poetika kyla iš kūnų pačių savaime: jis žiūrovą pasitinka brutaliu atvirumu ir sceniniu minimalizmu. Dubois sceną apvalo nuo bet kokių bereikalingų detalių: be juodų scenos gale nuleistų stambių siūlų gijų (užuolaidų) ir monotoniško industrinio François Caffenne’o muzikos pulso (kuris antroje dalyje pereina į industrinį techno), veikia vien kūnai. Dubois savo darbuose bando fizinio kūno ribas tiek ištverme, tiek psichologiniu stumtelėjimu: kiek dar toli šis kūnas gali eiti? Šią temą aiškiai plėtoja ir Caffenne’o garso takelis, išryškinantis šiurpią neišvengiamos baigties nuojautą.
Scenoje grubiai išreikštas kūnas atveria egzistencines perspektyvas: pradžioje, ilgose ir nuosekliai kartojamose scenose, šie gyvi kūnai žiūrovui sugeba atskleisti, atrodytų, visą žmonijos istoriją – ir ne tik ją, bet ir pačią žmonijos esmę. O balta spalva (apšvietimas – Patrick Riou) paverčia juos scenovaizdžiu, į kurį žiūrint vis neatsikratai minties, kad regi ne tikrus, nuogus kūnus, o tik jų imitaciją. Tačiau Dubois neužsiima imitacija: čia kūnai prakaituoja, dreba, rausta. Choreografas griebia už gerklės tikrovę ir kviečia ją atidžiai apžiūrėti. Pagaliau nebenusukant akių.
Iš tamsos išnirę visi šešiolika kūnų išliks nuogi pusantros valandos. Choreografas palieka daugiau nei pakankamai erdvės juos gerai apžiūrėti: gal pusę spektaklio aiškia struktūra, vertikaliomis tiesėmis vykstantis (kaip pats choreografas sako – 12 žingsnių į priekį, 12 žingsnių atgal) vaikščiojimas šiuos kūnus atveria savo skirtingomis duotybėmis. Ir nors šešiolika „Tragédie“ kūnų esti arčiausiai spartietiško idealo, kiekvienas į sceną atneša vis kitą faktūriškumą: strazdanotas, tamsus ar paženklintas rando. Aukštas, smulkus ar ypač raumeningas; brandus čia pat keičia jauną. Nuo vešlių garbanų iki pliko kūno ar barzdelės. Tokie ir mes. Įvairių formų ir visai ne nefertitiškų veido bruožų, arčiau ar kaip tik ypač nutolę nuo spartietiškų standartų. Ir nors choreografas pirmoje dalyje visus atlikėjus bando suvienodinti, iš smulkių detalių išnyra ryškūs portretai: vienas žengia drąsiai, kitas – sutrikęs, o trečias tarsi bandydamas kažką nuslėpti.
Kuo paremtas ypač ilgas, iš proto vedantis kartotės laikas? Kaip jį išbūti ir persikelti į fazę, kai atsiskleis, kaip pasaulio tieses – vertikales ir horizontales – braižo šie nuogi organizmai? Dubois žiūrovą kviečia į lėtą, tačiau tiesų pokalbį, kartojamą tol, kol sutinki būti jo dalimi. Ir net priekyje sėdintis žiūrovas, pusę spektaklio besiskundęs, kad nemato čia šokio, pamažu nuščiūva. Tokia kūrinio dramaturgija: iš pradžių kartotė sujaukia budrumą, žiūrovą nujautrina, o išbuvus šią dalį Dubois traukia savo ginklus – tikrumu spinduliuojančius kūnus, kurie iš išvaikščiotų tiesių vis dėlto mokės užmegzti kontaktą, krypti, kristi ar tiesiog ristis.
Tokie mes. Pernelyg ilgai žingsniuojantys pagal kažkieno sumanytą pasaulio tvarką. Pernelyg ilgai ją toleruojantys. Ypač kai ji nenumaldomai gręžiasi savinaikos link. Anksčiau ar vėliau jai ėmus krikti, mūsų kūnai pradeda veikti prieš save. Ši kūnų disfunkcija atsiranda nepastebimai: mikrodetalės išduoda, kad vientisas ėjimas krinka. Po minutės kitos kūnas kratosi. Iš šito nebepatrauklaus, visuotinio pakrikimo laikui bėgant randasi autentiškas buvimas. Nieko nebesiekiant atkartoti, tiesiog būti taip, kaip būnasi. O tuomet, kažkada, kursis nauja pasaulio tvarka, kuri galbūt aprėps visai ne žmonijos vertikales ar horizontales, bet kokius nors vingiuotus sukinius su salelėmis, į kurias bus galima saugiai užsukti. Galbūt. Nors pasaulio istorijoje tai vadinama utopija.
Tekstas publikuotas „7md“ 2026 m. kovo 13 d. Tekstą galite rasti čia.