Benamystė ir gatvės chaosas, nesuvaržytas buvimas ir siekis išjudinti žiūrovus. Tokius kampus siūlo 2026 m. šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ įvykę spektakliai „In A Corner The Sky Surrenders – Unplugging Archival Journeys… # 3 (For Volmir <3)…“ („Menų spaustuvė“, balandžio 15, 16 d.) ir „Street“ (Nacionalinė dailės galerija, balandžio 17, 18 d.). Pirmajame iš Brazilijos kilęs ir Prancūzijoje kuriantis Volomiras Cordeiro tapo choreografės Robyn Orlin idėjos atlikėju, antrajame įgalino savo paties kūrybą.
Spektaklis „In A Corner The Sky Surrenders – Unplugging Archival Journeys… # 3 (For Volmir <3), Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Įdomu, kad choreografė Robyn Orlin turi lietuviškų šaknų: jos tėvas – litvakas iš gausios žydų šeimos, mama – lietuvių ir lenkų kilmės. Šeima dėl žydams kilusios grėsmės dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Pietų Afriką, kur vėliau gimė Orlin. Tik lietuvybė šiuo atveju tėra šalutinis akcentas. Orlin apie Lietuvą žino nedaug, jos kūryboje ši detalė nefigūruoja, todėl tai ne daugiau nei genealoginės ištakos. Ir vis dėlto apie stiprios kūrėjos sąsajas su Lietuva išgirsti malonu.
Iš Pietų Afrikos į Niujorką atvykusią Orlin sukrečia benamystės mastas. Stebėdama gatves nuklojusius žmones, ji nusprendžia prisijungti, taip tikėdamasi susikurti neribotą kūrybinę erdvę. Susipažinusi su vienu benamiu, Orlin surado jam didelę kartoninę šaldytuvo dėžę. Nesitikėjo, kad nuvilkti ją per miestą bus ne taip jau paprasta – kiti bandė kartoną atimti. Nutikimas Orlin nesutrikdė, net priešingai – susižavėjimą kėlė išlikimo instinktas, budrus reagavimas į vyksmą aplinkoje. Taip 1994-aisiais gimė Orlin solo šokio spektaklis „In a Corner The Sky Surrenders“, kurį po kelių dešimtmečių ji nusprendė prikelti. Tik jau ne sau, o kitiems šokėjams. 2022 m. spektaklį atnaujino Nadiai Beugré, 2024 m. – Martai Izquierdo Munoz, o 2025 m. – Vilniuje pasirodžiusiam Volomirui Cordeiro. 1994 m. sukurtas ir baigiamuoju magistro darbu tapęs spektaklis išryškina, kad visą kūrybinį kelią Orlin žengia nuosekliai laikydamasi principinės nuostatos kurti apie į paraštes nustumtus reiškinius, žmones, nepatogią istorinę praeitį.
Benamystės simboliu spektaklyje tampa didelė dėžė. Lyg iš skeldėjančio lukšto, iš jos kyšo ranka, miegmaišio kraštelis. Spektaklio interpretacijose, skirtose kitoms atlikėjoms, buvo naudojama šaldytuvo pakuotė – rudo kartono dėžė su buitinės technikos informacija. Tačiau ji susidėvėjo, tad Vilniuje dėžė jau kita, balta, sumeistrauta rankomis. Dėl to atrodo kaip poetinė abstrakcija, nebe reali nuoroda, stiprus socialinis ženklas. Savadarbę atmosferą pastiprina apšvietimui naudojamos stalinės skaitymo lemputės, o elektroninė muzika garso pultais kuriama čia pat, scenos šone.
„In a Corner The Sky Surrenders“ veikia kaip konceptas, įpareigojantis atlikėją palikti esminius kirčius, bet teikiantis laisvę interpretuoti savaip. Čia sužaidžia Cordeiro savastis – jo aukštaūgė psichofizika, sambos judesiai, iš spalvingo miegmaišio į karnavalinį kostiumą virstantis rūbas. Brazilijoje kalbama braziliškai, ne portugališkai, primena Cordeiro, nediduku sakiniu lyg tarp kitko užmetantis milžinišką kolonializmo svorį. Nors atsispiriama nuo opios benamystės temos, spektaklis, paradoksalu, suveikia kaip kūrybos, identiteto, saviraiškos, kūno išsilaisvinimas. Nesivaržoma nuogumo, erotikos. Spektakliui įpusėjus Cordeiro sustoja, sako „pavargau“ ir kviečia kurį nors iš žiūrovų atlikti masažo. Į sceną ateina labai šauniai su situacija susitvarkanti mergina, į spektaklį įnešdama savitumo, kuris jau niekad nebepasikartos.
Nepaisant šmaikščių intarpų, lengvabūdiškumo, viską lydi liūdesio atspalviai, išskirtinai brazilų ir portugalų perteikiamas saudade – gilios melancholijos būsena. Viso spektaklio metu scenos priekyje pastatytais plastikiniais bėgiais zuja žaislinis traukinys. Cordeiro atsigula šalia ir užmiega.
Spektaklis „Street“, Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Volmiro Cordeiro darbe „Street“ galima atpažinti jo kaip šokėjo braižą, matytą „In a Corner The Sky Surrenders“. Valandai tapęs Nacionalinės dailės galerijos pirmo aukšto erdvės šeimininku, jis su muzikantu iš Brazilijos Washingtonu Timbó kuria būgno ritmais kurstomą šiuolaikinio šokio ir performanso hibridą su užuominomis į protestą. Prieš ką? Patogumą, tykų auditorijos stebėjimą, nuolat kariaujantį pasaulį. Valstybinės meno institucijos erdvę jis taikosi trumpam paversti netikėtumų kupina metropolio gatve, gaivališkos energijos sambūriu. Čia erdvę, laiką ir žiūrovų-dalyvių vietas valdo jis. Suvokdamas: kad ir kaip kukliai ar aistringai publika įsijaus, aktyviau ar pasyviau ji vis tiek leisis žaisti jo diktuojamo žaidimo. Įterpdamas paskiras Bertolto Brechto karo poezijos eilutes, pašiepiančias imperinį siekį užgrobti, Cordeiro pats tai įkūnija žaismingu publikos vaikymu. Užsiimti saugų žiūrėjimo kampą ir likti nepajudintam viso spektaklio metu nepavyks. Valdydamas publiką, Cordeiro palaipsniui „gazuoja“. Iš pradžių prieidamas prie vieno kito žiūrovo, pasiūlo pašokti, įsidrąsinęs iš vieno nugvelbia kepuraitę, šaliką, tuomet įsijautęs taikosi į rankinę. Bet čia ir atsiskleidžia netikėtumo, interakcijos su publika žavesys – moteris nepasiduoda, įsilieja su juo į šokį, laikydamasi savo aksesuaro.
Tipendamas kaip Arlekinas, šokėjas be fizinio kontakto vis pakreipia publiką iš šono į šoną. Cordeiro telkiasi į ritmingą žingsniavimą, išraiškingais klubų judesiais pasižyminčią sambą, ant rankų lyg pūstas šokėjų rankoves užsitempęs krūvą plaukų gumelių. Įpina ir kapueiros elementų – braziliško kovos meno, maskuojamo šokiu. Akys išdažytos raudonai kaip ryškus karnavalo akcentas, bet tuo pačiu metu primenantis kovingą protesto akcentą. Pagriebęs megafoną ragina žiūrovus skanduoti / dainuoti kartu. Kaip galima tikėtis iš viso spektaklio, tiesiog užbaigti ir nusilenkti Cordeiro neketina. Išsivedęs žiūrovus į lauką, šokėjas pabėga policijos sirenų fone. Palieka perkusininką Timbó afrikietiško būgno ritmais užimti žiūrovus.
Visuomet smagu ir vertinga festivalyje pamatyti daugiau kaip vieną kūrėjo darbą, nes taip gali susidaryti bent kiek aiškesnį vaizdą, koks tai kūrėjas, kas jam rūpi, apie ką jis nori kalbėti, kokias menines išraiškas renkasi. Braziliško spalvingumo Cordeiro įliejo ne materija, bet kūnu perteikiamais kultūriniais kodais. Tai lyg brazilo kova, per meninius susitikimus stengiantis budinti europiečius iš patogių formų, išbandant publikos paslankumą.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Tekstas publikuotas „7md“ 2026 m. gegužės 8 d. Tekstą galite rasti čia.