Festivalio „New Baltic Dance“ Baltijos šokio platforma.
Nuo 2019 m. organizuojama 4-oji Baltijos šokio platforma šiemet įsiliejo į festivalio „New Baltic Dance“ programą ir užkūrė tikrą pasiutpolkę. Be atrinktų šokio spektaklių, svečiai ir dalyviai sausakimšose auditorijose stebėjo idėjų ir projektų pristatymo sesijas, pokalbius su spektaklių kūrėjais, ruošiamų ir jau baigtų kūrinių pristatymus atvirose studijose, aktualias kongreso diskusijas bei kitas veiklas, numatytas „šalia“ programos. Sklandi logistika teoriškai leido patirti visą keturių dienų renginį, bet kūnui tai pasirodė sizifiškai neįmanoma. Programos turtingumas žadino jausmą, kad esame persisotinimo ir intensyvumo eroje – gal dėl noro prisivalgyti vaisių, kurie tiek metų buvo draudžiami ir sunkiai prieinami, o gal dėl maksimalistinio noro suspindėti taip, kaip dar niekas nespindėjo. Baltijos šiuolaikiniam šokiui suspindėti, o svečiams iš Europos, Azijos ir Australijos prisisotinti tikrai pavyko.
Baltijos šokio identiteto paieškos: vejamės ar kuriame savo? Konkuruojame ar bendradarbiaujame?
Baltijos šokio platforma prasidėjo kongresu, kuriame nuo pat trečiadienio popietės kunkuliavo diskusijos apie trijų tautų bendrą identitetą, skirtumus ir šių temų atspindžius bei iššūkius šiuolaikinio šokio praktikose. Tai buvo vienos iš kongreso temų – tapatybės paieška pokyčių akivaizdoje – startiniai akordai. Nors pokalbiuose dalyvavo daugiausia šokio srities profesionalai, pirmi kongreso žingsniai šokio temą sėkmingai apėjo ratu, visų pirma nušviesdami politinio konteksto svarbą.
Klausantis Kristės Savės moderuojamos diskusijos ryškėjo šalių atstovų ir auditorijoje pasisakiusiųjų poreikis sudėlioti pamatus ir pateikti supaprastintą Baltijos šalių tapatybės formulę: nuo 2022 m. stiprėjančio nacionalistinio pasididžiavimo, prisiminto poreikio būti politiškai radikaliems, atskirti priešą ir melą nuo tiesos. Vėliau, platformos metu, šiuos aštrius kampus apšlifavo jautresnės diskusijos, niuansuotos pozicijos ir, žinoma, daugiasluoksniai kūrybiniai sprendimai.
Vėlesnė Laimos Jaunzemos ir Maciejaus Sado performatyvi paskaita ir diskusija gilino identiteto paieškos temą ir kėlė klausimą, kiek mes, kaip posovietinės šalys, imituojame Vakaruose įsitvirtinusius modelius ir kiek erdvės paliekame unikaliems savikūros būdams. Diskusija neatsakė į klausimą, prie kurio mintyse norėjosi grįžti visos platformos metu: ar Baltijos šiuolaikinis šokis subrendo ir kūrėjai užaugino profesinę savivertę autentiškai raiškai, ar ir toliau keliaujama iš nevisavertiškumo kylančiais hierarchiniais, į konkurenciją, o ne bendradarbiavimą orientuotais keliais ir takeliais?
Laima Jaunzema, Ievos Jūros nuotr.
Politinis kūnas, besiilgintis šaknų
Vieną iš galimų atsakymų pateikė Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugaleevo duetas „Clap & Slap“. Spektaklis, kurio tikslinė auditorija – Vakarų Europos šalys, geografiškai labiau nutolusios nuo karo zonos nei Lietuva ir galbūt jaučiančios mažiau grėsmės. Kūrėjų darbo sėkmė, kvietimai aktyvių gastrolių, atranka į „Spring Forward“ festivalį demonstruoja temos aktualumą bei kūrybinių sprendimų paveikumą. „Clap & Slap“ – juoda–balta mąstymo antipodas, bendradarbiavimo, nuolankumo, pažeidžiamumo, kaltės ir nežinojimo zonoje plaukiojantis darbas, choreografiniais sprendimais kertantis kaip skausmingų pasirinkimų ir kolektyvinės atsakomybės rykštė.
Nors atrinkti darbai tikrai neaprėpia viso šalies šiuolaikinio šokio konteksto, išskleisdami tik kelių choreografų kūrybines keliones, sunku nepastebėti patriotinių tendencijų ir protesto nuotaikų visuose trijuose lietuvių rodytuose darbuose. Jūratės ir Kastyčio legendos interpretacijoje Lukas Karvelis su kūriniu „She Dreamt of Being Washed Away to the Coast“ pašalina Kastytį iš paveikslo ir suteikia erdvę Jūratės emancipacijos šokiui, kvestionuodamas tradicinius meilės istorijos kanonus. Kūrinys įtvirtina Baltijos mitologijos, kaip būdo apmąstyti praeities ir dabarties ryšį, svarbą. Vilmos Pitrinaitės „When You’re Alone in Your Forest Always Remember You’re not Alone“ leidžia kūniškai pajausti protesto prisodrintus staigius, brutalius judesius, susisiejančius su partizanų dainomis, sutartinių motyvais, tautinio kostiumo užuominomis ant šokėjos Marijos Ivaškevičiūtės virpančio kūno. Jau minėtas „Clap & Slap“ baigiasi Lietuvos ir neoficialaus Baltarusijos himno eilutėmis, atlikėjų siluetams išnykstant tamsoje.
Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugaleevo duetas „Clap & Slap“, Ievos Jūros nuotr.
Tai, kas šokio kongreso pirmojoje diskusijoje skleidėsi kaip baltiškojo identiteto pamatas, platformos metu daugiausia išryškėjo būtent lietuvių darbuose. Įdomu, kad patys kūrėjai (išskyrus Lisičkinaitę) Lietuvoje negyvena – tai kviečia svarstyti apie tautinio identiteto svarbą ir unikalumo pojūtį, patiriamą esant svetur. Simboliška, kad aptariant paskutinius tris platformoje rodytus darbus per pravirus langus girdėjome patriotines skanduotes, ataidinčias iš Katedros aikštėje tuo metu vykusio protesto.
Tarp masinės ir matematinės kontrolės
Latviai šiemet platformoje pristatė tris labai skirtingus kūrinius, kuriuose tikrai nelengva rasti juos siejančią giją. Platforma gudriai atidaryta Lauros Gorodko ir Rūtos Ronjos Pakalnės „Freedom to Lose Control Together with the Many“ performatyvia diskoteka, įtraukusia dalyvius į bendrą šokio sūkurį. Nors kūrėjos, pasitikdamos žiūrovus, bando legalizuoti įvairius buvimo erdvėje būdus, netrukus visus panardina į tamsos ir aktyvios, ritmingos šokių muzikos pasaulį, kuriame pasirinkimai susitraukia beveik iki vieno – šokti drauge. Kaip ir suponuoja pavadinimas, prarandame kontrolę. Kontrolę rinktis. Iš pažiūros šviesus, lengvas ir neįpareigojantis pasirodymas kelia temas apie žodžių įtaigumą, poreikį pritapti, asmenines ribas, (ne)priklausymą. Šis spektaklis – puikus decentralizuotų šokio praktikų pavyzdys, ištrinantis ribas ne tik tarp scenos ir amfiteatro, atlikėjų ir žiūrovų, bet ir tarp sukurtos bei procese kuriamos choreografijos.
Vladimiro Goršantovo ir šokių kompanijos „Sixth“ darbas „Voluntary Servitude“ – ritminės gimnastikos estetikos ir blizgumo prisotintas kūrinys, kuriame metaforos pasitelkiamos kiek per tiesmukai, nepaliekant žiūrovams erdvės mąstyti ir fantazuoti. Matematinis tikslumas neleidžia atsiskleisti šokėjų savitumui ir palieka žiūrovus grožėtis tvarkinga choreografija ir dar tvarkingesniu jos atlikimu. Priešingai nei Gorodko ir Pakalnės darbe, kontakto su publika čia nėra. Šaltumo, nejaukumo ir distancijos neištrina nei garsus juokas, nei kačių kovas ir flirtą imituojančios atlikėjos.
Vladimiro Goršantovo ir šokių kompanijos „Sixth“ darbas „Voluntary Servitude“, Ievos Jūros nuotr.
Matematiško preciziškumo netrūko ir kitame latvių darbe „Oblicus“, kurį pristatė „Tuvumi“ ir artistų duetas „IevaKrish“. Pasitelkę sutartinių struktūrą, judėdami ratu, pora scenoje ir gyvenime Ieva Gaurilčikaitė-Sants ir Krišjānis Santas raudonų šviesų fone pina meilės giją, keldami egzistencinius klausimus apie tobulos meilės ribas, judėjimą savo laiko juostomis veikiant išvien. Ne mažiau nei pats darbas įspūdį daro ir kūrėjų etiniai pasirinkimai – plėtoti savo profesinę karjerą, atsižvelgiant į mažamečio vaiko poreikius, lokalizuojant kūrybą ir ieškant tinkamesnių būdų pristatyti darbus vietinėms auditorijoms. Taip, pavyzdžiui, atsirado ir „Oblicus“ pradžioje nuskambėję poros laiškai vienas kitam, sklandžiai įvedę žiūrovą į kūrinio naratyvą. Tai geras pavyzdys, grąžinantis prie pirmą dieną vykusios šokio kongreso diskusijos ir leidžiantis pafantazuoti apie Baltijos šokio tapatybės savikūros būdus, atsisakant imitavimo ir (pa)sąmoninio prisitaikymo prie diktuojamų kūrybos sklaidos modelių.
Daugybė būdų šokti ir dekonstruoti šokį
2024 m. Rygoje vykusioje Baltijos šokio platformoje savo darbą „The Myth: Last Day“ pristačiusi ir atmintin giliai įsirėžusi šokio „pankė“ Netti Nüganen šiemet Vilniuje pristatė naują kūrinį „Ash, Horizon, Riding a House“, kurį atliko kartu su Pire Sova ir „Kisling“. „Menų spaustuvėje“ reguliariai besilankantys žiūrovai turbūt dar nėra matę tokių spektaklio padarinių: tirpstančio ledo ir dažų mišiniu padengtų scenos grindų ir ką tik užgesusio lauželio liekanų. Šis chaotiškas finalas kelia rūpestį ir drauge išlaisvina. Į šokio spektaklio stalčiuką sunkiai telpantys arba šokio sąvoką plečiantys Nüganen sprendimai žavi, juokina, stebina ir nepaleidžia nė vieną iš 90-ies minučių. Kartu šie sprendimai tęsia estų eksperimentavimo tradicijas, apie kurias užsiminta kongreso pirmojoje diskusijoje, bandant nusakyti plataus Baltijos šiuolaikinio šokio tendencijas keliais apibendrinamaisiais žodžiais.
Netti Nüganen kūrinys „Ash, Horizon, Riding a House“, Ievos Jūros nuotr.
„Ash, Horizon, Riding a House“ – pasakojimo meno, vizualiųjų menų, šokio, muzikos, šiuolaikinio cirko kokteilis, kuriame apeinamos nepatogios, sunkios temos ir savitu būdu vis tiek pasiekiama gelmė, pasitelkiant natūralų, nepretenzingą atlikėjų ryšį erdvėje, DIY („pasidaryk pats“) principus, smulkias, sentimentalias detales (pvz., per žiūrovų rankas leidžiamas ledo skulptūras su įšaldytais gintariniais karoliais ar magnetais su Vilniaus simbolika) ir, rodos, čia pat kuriamą procesą, vidury spektaklio į mikrofoną švokščiant: „Kas čia už viską atsakingas? O ne, negi tai aš?“ Sunku būti atsakingam už nekontroliuojamai tirpstantį ledą, bet pasitikėti procesu ir atsiduoti nuolatinei kaitai Nüganen ir jos scenos partnerėms pasirodė įkandama užduotis.
Baltijos šokio platformą vainikavo kitos estės Nele Tiidelepp spektaklis „10 Ways to Dance“. Kūrėja šiuo darbu pasakoja apie savo netikėtą atsidūrimą choreografijos ir šokio pasaulyje, o spektakliu atskleidžia, kaip randa išeitį iš šios absurdiškos situacijos. Nors scenografijos atžvilgiu šis darbas yra absoliuti priešingybė „Ash, Horizon, Riding a House“ (Tiidelepp kūrinyje vieninteliai matomi rekvizitai – kaklaraištis, klouno nosis ir kraujo kapsulės), abu darbus sieja sumani dramaturgija, taiklus humoras, poetiškumas ir naratyvų dekonstravimas. Užuot tiesiog papasakojusios istoriją, abi kūrėjos išverčia kūrimo proceso „vidurius“ tiesiai mums prieš nosį, sugriaudamos ne tik ketvirtąją sieną, bet ir visas juosiančias sienas.
Nele Tiidelepp spektaklis „10 Ways to Dance“, Ievos Jūros nuotr.
Rodyti Tiidelepp kūrinį paskutinę platformos dieną – turbūt geriausias renginio organizatorių sprendimas. Po keturių dienų maratono „10 Ways to Dance“ tapo tarsi apvalymu. Aštrioms briaunoms apsišlifavus galėjome drauge dalyvauti atvirumo ir artumo choreografijoje, į kurią buvome neįkyriai įtraukti. Be to, kad pačiame darbe reflektuojamas klausimas, kas yra šokis ir choreografija, kuris vienaip ar kitaip aktualus kiekvienam platformos dalyviui, galiausiai Tiidelepp mus sukviečia į ratą – formą, kurioje visi matome vieni kitus ir kuriame nėra vienos svarbiausios figūros. Simboliška, kad tiek platformos pirmasis kūrinys „Freedom to Lose Control Together with the Many“, tiek paskutinis „10 Ways to Dance“ savais būdais išcentravo tai, ką esame įpratę matyti centre – atlikėjus, abu suteikdami bendruomeniškumo aspektą ir leisdami mums, su šokiu skirtingą sąlytį turintiesiems, patirti savo būdą šokti esamos akimirkos šokį. Ir po keturių dienų skvarbaus tyrinėjimo, diskutavimo ir analizavimo pasijusti labiau panašiems nei skirtingiems.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Tekstas publikuotas „7md“ 2026 m. gegužės 22 d. Tekstą galite rasti čia.