Gretos Vilnelės tekstas
2026 m. festivalio „New Baltic Dance“ programa, kaip ir kasmet, pasiūlė ryškių šiuolaikinio šokio vardų ir skirtingų estetinių krypčių spektrą, atvežtą iš svarbiausių pasaulio scenų. Šiame tekste aptariami du spektakliai, leidžiantys pažvelgti į šios meno srities amplitudę – nuo distopinės australų fantasmagorijos „U>N>I>T>E>D“ iki minimalistinio „My Fierce Ignorant Step“, kuriame atsiveria pasididžiavimas ir besąlygiškas džiaugsmas būnant žmogumi.
Australų šiuolaikinio šokio trupės „Chunky Move“ spektaklis „U>N>I>T>E>D“ iš pradžių atrodo kaip dar viena technologinės ateities vizija. Tačiau netrukus paaiškėja, kad scenoje gimsta ne ateitis, o kažkas senesnio už žmogų.
Australų šiuolaikinio šokio trupė „Chunky Move“ tarptautinėje šokio srityje išsiskiria gebėjimu jungti choreografiją, technologijas ir vizualųjį meną į atpažįstamą, nuolat kintančią sceninę kalbą. Europinė spektaklio „U>N>I>T>E>D“ premjera įvyko Venecijos šokio bienalėje, o festivalio „New Baltic Dance“ metu jis pristatytas ir Lietuvoje.
„Chunky Move“ spektaklis „U>N>I>T>E>D“, Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Skambant futuristinei elektroninei muzikai, į sceną įsiveržia šeši ryškiai veidus išsidažę karingos laikysenos šokėjai, prie kūnų prisitvirtinę mokslinę fantastiką primenančias papildomas kūno dalis – tarsi transformerius. Jų kitoniškumas bauginantis, mistiškas ir kartu viliojantis – kaip ir žmonijos santykis su industrine ateitimi. „Dūmų fabriko“, kadaise veikusio kaip dalgių gamykla, erdvė spektakliui suteikia papildomą kontekstinį sluoksnį – industrinė architektūra čia tampa ne fonu, o kūrinio logiką pratęsiančia aplinka. Šiame distopiniame robotiškų žingsnių ir žvilgsnių pasirodyme sužimba kažkas labai žmogiška: bendrumas, ritualas, galiausiai – išsilaisvinimas ir tikėjimas.
Pagrindinė spektaklio ašis – techniniai sprendimai: iš lopų sudėlioti daugiasluoksniai šokėjų kostiumai ir surinkimo robotus primenančios plastikinės kūno konstrukcijos. Jos pailgina galūnes, keičia kūno proporcijas, o kartu sukausto judesius – sujungia ranką su koja, apriboja laisvę ir verčia ieškoti naujų judėjimo būdų. Šie priedai kuria žmonių-robotų įspūdį, tačiau ilgiau stebint ima priminti ne mašinas, o atpažįstamas gyvybės formas – nariuotakojus. Tai atrodo natūralu: net ir bandydamas kurti antžmogišką kūną, žmogus remiasi jau egzistuojančiomis gyvybės formomis – augalais ar gyvūnais.
Grupėje judantys kūnai primena vieną koloniją, veikiančią bendros naudos principu. Dėl to scenoje nyksta individualumas – šokėjas čia nebe asmuo, o didesnio organizmo dalis, veikianti pagal bendrą ritmą. Ši kolektyvinė logika primena ne tik biologines struktūras, bet ir šiuolaikinės visuomenės modelius, kai individas vis dažniau funkcionuoja kaip sistemos dalis, priklausanti ne vien politinėms ar religinėms bendruomenėms, bet ir įvairiems interesų pagrindu susiformavusiems kolektyvams.
Ši kolektyvinė logika atsiskleidžia ir choreografijoje. Judesio kalba apima ribotą, tačiau stebėtinai tolygų ir laisvą šiuolaikinio šokio judėjimą, papildytą gatvės šokių ir senųjų kovos menų motyvais. Galiausiai vienas iš šokėjų, Jaydenas Wallas, ištrūksta iš kolektyvinio transo ir, spurdėdamas tarsi paukštis, kupinas gaivališkos energijos, ima chaotiškai judėti erdvėje. Šis epizodas tarsi sutelkia visą spektaklio kryptį – primena, kad net ir kolektyvinėje sistemoje visuomet atsiranda vietos individualiai laisvei.
Po „U>N>I>T>E>D“ kuriamos tankios, beveik agresyvios kolektyvinės energijos graikų choreografo Christoso Papadopoulos spektaklis veikia kaip sąmoningas sulėtėjimas. Kūrėjas šiame festivalyje pristatė naujausią savo darbą „My Fierce Ignorant Step“. Praėjusiais metais čia rodęs spektaklį „Larsen C“, kūrėjas sugrįžta su pasirodymu, dar labiau pabrėžiančiu bendrumo idėją.
Christoso Papadopouloso spektaklis „My Fierce Ignorant Step“, Donato Ališausko nuotr.
Ieškant atspirties taško šio spektaklio formai, natūraliai prisimenama Maurice’o Ravelio kompozicija „Bolero“. Ravelis sukūrė vieną temą, kuri, pristatyta fleitos paprasto ritminio motyvo fone, kartojama vėl ir vėl, vis keičiant instrumentuotę ir per visą kūrinį laipsniškai auginant dinamiką nuo pianissimo iki fortissimo. Panašiu principu Papadopoulas savo spektaklyje nuosekliai plečia judesį – nuo minimalių impulsų iki vis didesnės šokėjų grupės judėjimo amplitudės ir intensyvumo.
Spektaklio scenovaizdis apnuogintas. Nors veiksmas vyksta Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje, ši dekoruota itin minimaliai. Per visą sceną ištiesta didžiulė šokio danga, nuo užkulisių šokėjus atskiria juodos plokštės-barjerai, o už jų nugaros tolumoje matomos kopėčios ir kiti scenos technikų įrankiai. Tai ypač krinta į akis, nes ši scena retai atrodo tokia nuoga ir primenanti repeticijų salę – net tuomet, kai joje vyksta ne teatro renginiai, pavyzdžiui, kino premjeros.
Kostiumai taip pat nėra išskirtiniai – šokėjai vilki paprastas palaidines, kelnes ar kitus drabužius, su kuriais, regis, galėtų ateiti tiesiai į repeticiją. Niekas nesiekia jų suvienodinti estetiškai. Svarbiausia, kad apranga būtų patogi ir leistų kūnui laisvai veikti erdvėje. Todėl toks scenovaizdis atrodo kaip sąmoningas sprendimas atsisakyti bet kokio pertekliaus ir visą dėmesį sutelkti į choreografiją.
Spektaklyje skambanti Kornilioso Selamsio muzika palaiko augimo principą – ji ne tiek iliustruoja judesį, kiek kuria lėtai besikaupiantį intensyvumą, primenantį „Bolero“ dramaturgiją, ir užduoda ritmą, kuris analogiškai vystosi nuo minimalistinės instrumentuotės iki kulminacijos. Pirmieji kūrinio taktai net primena metronomą, o tai leidžia spektaklį suvokti ir kaip refleksiją apie patį šokį. Juk nors žiūrovas scenoje mato vientisą choreografiją, per repeticijas judesių kompozicijos dažniausiai konstruojamos skaičiais, ritminiais intervalais ir nuolat kartojamomis sekų kombinacijomis.
Muzikos diktuojamas ritmas persikelia ir į patį judesį. Papadopoulas choreografiją suvokia kaip visą pasaulį siejančią sistemą. Viename interviu jis pateikia paprastą pavyzdį: kai grupė žmonių važiuoja traukiniu ar autobusu ir transporto priemonė staigiai stabdoma, visus vienu metu paliečiantis judesys jau yra choreografija. Būtent tokiais bendrais, pasikartojančiais impulsais, veikiančiais visus šokėjus, kuriama jo choreografinė vizija.
Christoso Papadopouloso spektaklis „My Fierce Ignorant Step“, Donato Ališausko nuotr.
Šis metodas iš dalies primena Marthos Graham išplėtotą contract and release techniką: staigus, visa apimantis judesys Papadopoulo kūriniuose galėtų būti suvokiamas kaip contraction, o jį lydintis lėtesnis, išlaisvinantis atsakas – kaip release. Tačiau Papadopoulas palieka erdvės individualumui – šokėjams leidžiama judesius interpretuoti savaip. Todėl, nors scenoje dešimt atlikėjų juda pagal tą patį choreografinį paveikslą ir ritmą, kiekvieno jų judesys išlieka savitas.
Scenoje atliekamus judesius galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas – staigesnius, primenančius konvulsijas ar nervinį tiką, ir plastiškus, ištęstus. Iš pradžių šokėjai juda beveik vienodai. Ilgainiui vieni apsikeičia vietomis, kiti trumpam stabteli praleisdami šalia judantį kūną, ir taip kuriamas nuolat kintantis choreografinis paveikslas.
Susiejant šį darbą su „U>N>I>T>E>D“, šokėjų trajektorijos galėtų priminti paukščių būrių ar vabzdžių kolonijų judėjimo schemas. Tačiau nesinori šiam spektakliui dirbtinai klijuoti perteklinių prasmių. Jo esmė slypi kitur – tai paprastas kolektyvinis orumas ir vidinis džiaugsmas, labiausiai atsiskleidžiantis tada, kai judesys tampa laisvesnis, o kiekvienas šokėjas į bendrą choreografinį ritmą įneša individualios interpretacijos.
Nors „U>N>I>T>E>D“ ir „My Fierce Ignorant Step“ estetiškai labai skirtingi, abu spektakliai kalba apie žmogaus buvimą tarp kitų. Viename kūnas rodomas kaip beveik mechaninės sistemos dalis, kitame bendrumas kuriamas pasitelkiant ritmą, pasikartojimą ir laipsnišką judėjimą kulminacijos link. Tačiau abiem atvejais svarbiausias išlieka žmogiškumu apibūdinamas dualumas – noras priklausyti grupei ir tuo pačiu metu neprarasti savęs.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Tekstas publikuotas „7md“ 2026 m. gegužės 15 d. Tekstą galite rasti čia.