Lapkričio 28–29 dienomis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio salėje (Olandų g. 21A, Vilnius) bus pristatytas naujausias šiuolaikinio šokio kūrėjo Vyčio Jankausko spektaklis „(Su)kvėpuoti“. Artėjant premjerai susitikome su choreografu pasišnekėti apie būsimą premjerą, kurios tema, rodos, paprasta, bet pažvelgus iš arčiau, ypač plati ir unikali – oras. Apie tai kas yra ekologiniai santykiai, kokios netikėtos mintys kilo kūrybiniame kelyje, kas įkvėpė idėjų vystymo proceso metu ir ką apie orą gali kalbėti spektaklio muzika – skaitykite interviu.
Kalbino Aistė Šivytė
Spektaklio aprašyme santykį su oru pateikiate, kaip vieną iš ekologinių santykių pavyzdžių. Kas yra ekologiniai santykiai? Ar galėtumėte pateikti daugiau tokių santykių pavyzdžių?
Pirmiausia, ekologiją suvokiu ne vien kaip gamtos apsaugą, bet kaip gyvybės, negyvosios materijos, technologijų, socialinių struktūrų, kultūrinių praktikų ir politinių jėgų tarpusavio santykių tinklą. Visi šie dalykai neegzistuoja izoliuotai – jie nuolat sąveikauja, veikia vieni kitus ir kartu formuoja bendras egzistavimo sąlygas. Šie procesai ir yra ekologiniai santykiai. Tačiau jie nebūtinai reiškia harmoniją. Tai nuolatinis tarpusavio priklausomybių, mainų, prieštaravimų ir įtampų procesas, kuriame žmogus nėra centras, o tik vienas iš daugelio dalyvių – ir veikiantis, ir pats veikiamas. Manau, kad ekologinius santykius šiandien verta tyrinėti ne vien dėl klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ar kitų ekologinių krizių. Toks požiūris skatina iš esmės permąstyti mūsų supratimą apie žmogų, pasaulį ir patį egzistavimą. Man atrodo, kad šiandien tai ypač svarbu.
Kas nulėmė, kad galvoti šokiu pasirinkote būtent apie orą?
Vienas akivaizdžiausių ekologinio susietumo ir tarpusavio priklausomybės pavyzdžių – oras, kuriuo visi kvėpuojame. Įkvėpdamas žmogus įsileidžia į save tai, kas buvo išorėje, o iškvėpdamas dalį savęs atiduoda aplinkai. Susidaro paradoksali situacija: kad išlikčiau „aš“, turiu nuolat įsileisti tai, kas yra „ne aš“. Taigi kvėpavimas meta iššūkį mūsų supratimui apie individualumą ir autonomiją, kartu keldamas klausimą, kur prasideda ir kur baigiasi mūsų kūnas. Be to, oras puikiai atskleidžia ekologinių santykių daugialypiškumą. Juk kvėpavimas susijęs ne tik su biologiniais, bet ir su materialiais, socialiniais, technologiniais, politiniais bei afektiniais procesais. Šokis leidžia šį ekologinį susietumą ne tik intelektualiai apmąstyti, bet ir praktiškai tyrinėti per kūnišką patirtį, judesį, medžiagiškumą ir įvairias sąveikas, kartu atverdamas galimybes naujai suprasti mūsų santykius su pasauliu.
Dainiaus Putino nuotr.
Spektaklyje remiatės ne tik šokėjų kūnais, bet ir rekvizitu – popieriniais maišeliais ir dujokaukėmis. Kodėl renkatės į sceną atsinešti šiuos daiktus?
Prikvėpuoti arba suspausti popieriniai maišeliai suteikia galimybę nematomą orą padaryti regimą ir net girdimą. Jų forma tiesiogiai priklauso nuo to, kiek juose yra oro, o pačiais maišeliais galime įvairiai manipuliuoti – tiek individualiai, tiek kolektyviai. Dujokaukės atskleidžia kitą ekologinių santykių aspektą. Kvėpavimas su dujokauke įkūnija savotišką oro cenzūrą: tai, ką įkvepiu iš aplinkos ir įsileidžiu į save, kontroliuoju perleisdamas per filtrus. Apskritai technologijos, pirmiausia vaizdo ir garso, spektaklyje „(Su)kvėpuoti“ vaidina svarbų vaidmenį. Pasitelkdami jas galime matyti ir girdėti kvėpuojančią pelkę, tyrinėti dirvožemio mikropasaulį, susidurti su išnykusių gyvūnų rūšių vaizdais. Kitaip tariant, technologijos leidžia patirti tai, kas paprastai neprieinama mūsų tiesioginiam jusliniam suvokimui.
Galvojant apie orą, neišvengiamai kyla mintis apie smogą, išmetamąsias dujas, ozono sluoksnio plonėjimą. Apskritai, kalbant apie bet kokį gamtos pasaulio aspektą, neišvengiamai prieinama ir prie gamtos saugojimo, tausojimo temų. Ar jos iškilo jūsų kūrybiniame procese? Priimate jas ar stengiatės apeiti?
Taip, suprantu, tačiau sąmoningai stengiuosi išvengti bet kokių apokaliptinių ar didaktinių konotacijų. Man svarbu ne gąsdinti, moralizuoti ar pateikti iš anksto suformuluotas išvadas, bet kurti erdvę, kurioje žiūrovas galėtų savaip patirti ir apmąstyti sudėtingus ekologinius santykius, mūsų visų tarpusavio priklausomybę ir ryšius.
Ar kūrybinio proceso metu iškilo konkrečių minčių ar suvokimų apie orą, kurių nesitikėjote?
Kūrybinis procesas vyko kaip meninis tyrimas, lydimas daugybės atradimų. Pirmiausia supratau, kad anksčiau orą ir kvėpavimą suvokiau gana individualistiškai. Daugiausia dėmesio skyriau tam, kaip taisyklingai kvėpuoti, ką oras ar kvėpavimas man suteikia, kaip veikia mano kūną ir savijautą. Suvokimas, kad oras yra bendra terpė, kurioje egzistuoja ir sąveikauja daugybė labai skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių organizmų, man buvo vienas svarbiausių atradimų. Kitas svarbus atradimas – oro materialumas. Šokio ir judesio praktikos leido orą patirti ne tik kaip abstrakčią, nematomą substanciją, bet ir kaip fiziškai juntamą materiją. Oras cirkuliuoja mūsų kūnuose ir aplink juos. Galėjome jausti jo judėjimą, jėgą, kryptį, pasipriešinimą, temperatūrą, kvapą. Kiekvienas mūsų judesys jį judina, stumdo, virpina, vibruoja. Supratau, kad oras, kaip materija, gali būti ir labai nuolankus, ir itin nuožmus veikėjas. Kūrybinis procesas taip pat atvėrė daugybę kitų su oru ir kvėpavimu susijusių klausimų. Juk kvėpavimas yra ne tik biologinis procesas – jis susijęs su oro materialumu ir judėjimu, tarša, technologijomis, socialine nelygybe, politiniais sprendimais, mūsų emocinėmis būsenomis ir net klausimu, kas ir kokiomis sąlygomis gali kvėpuoti švariu oru.
Ar galite daugiau papasakoti apie idėjos vystymo procesą? Kokie kūrėjai ir reiškiniai jam darė įtaką?
Dar gerokai prieš pradėdamas kurti spektaklį „(Su)kvėpuoti“, tyrinėjau šokį antropoceno epochoje. Šie tyrinėjimai paskatino vis kritiškiau vertinti antropocentrinį pasaulio suvokimą ir suvokti jo ribotumą. Kaip rūšis esame labai infantilūs. Gebame jautriai reaguoti į neteisybę žmonių tarpusavio santykiuose, tačiau dažnai liekame beveik nejautrūs pasauliui, nuo kurio patys esame priklausomi. Taigi ilgainiui priėjau prie išvados, kad antropocentrizmas nėra vien ribota pasaulėžiūra – jis taip pat yra viena iš esminių šiandien pasaulį krečiančių ekologinių ir kitų krizių prielaidų. Kėliau klausimą, kaip choreografija galėtų padėti permąstyti žmogaus vietą pasaulyje ir jo santykius su daugiau nei žmogiškąja aplinka. Šioje vietoje verta paminėti, kad amerikiečių teatro tyrėja Una Chaudhuri antropocentrizmą įvardija kaip penktąją teatro sieną, kurią šiandienos scenos menai siekia įveikti. Ši metafora man atrodo labai taikli, nes kalbama ne tik apie naujas temas ar nežmogiškų būtybių vaizdavimą scenoje, bet ir apie bandymą iš esmės permąstyti žmogaus vietą pasaulyje bei jo santykius su kitomis gyvybės formomis ir materialia aplinka. Todėl ėmiau gilintis į teorijas ir menines praktikas, kritiškai permąstančias antropoceną ir su juo susijusį antropocentrinį pasaulio suvokimą. Teorinėje plotmėje didžiausią įtaką man darė fenomenologija, naujieji materializmai ir posthumanistinė filosofija. Iš meninių praktikų labiausiai sudomino biomenas, kuriame, mano manymu, vieni nuosekliausių bandymų peržengti antropocentrinę perspektyvą ir pripažinti nežmogiškų gyvybės formų bei materialių procesų veikmę. Tačiau man vis labiau rūpėjo klausimas: o ar apskritai įmanoma šokyje įkūnyti neantropocentrinę perspektyvą? Ir jeigu taip – kaip? Juk šokis tradiciškai suvokiamas kaip itin žmogiškas menas, kurio centre yra žmogaus kūnas, jo judėjimas ir vidinės patirtys.
Esate sakęs, kad svarbu ne tik suvokti ekologinius santykius, bet ir jausti atsakomybę, kaip juose dalyvaujame. Ar tikite, kad individas gali daryti įtaką pasaulio būklei rinkdamasis tvaresnį santykį su jį supančios gamtos elementais? Gyvenant gamtos resursus įspūdingomis apimtimis besisavinančių ir orą teršiančių, korporacijų apsuptyje sunku tikėti, kad individas gali kažką keisti…
Artimoje aplinkoje nuolat esame veikiami kitų ir kartu patys juos veikiame. Esame susiję daugybe įvairių, dažnai net nepastebimų ryšių. Pavyzdžiui, jeigu važinėdamas senu, taršiu automobiliu nuodiju kieme žaidžiančius kaimynų vaikus arba labai garsiai leidžiu kvailą muziką, taip trikdydamas aplinkinių ramybę, manau, kad bent jau tokiais atvejais turiu realių galimybių keisti savo elgesį ir mažinti kitiems daromą žalą. Žvelgiant globaliai, šiandienos pasaulis iš tiesų kartais atrodo beveik beviltiškas. Vis dėlto noriu tikėti, kad pavienių žmonių pastangos gali kauptis ir ilgainiui lemti reikšmingus pokyčius. Juk ir antropocenas tam tikra prasme yra kumuliatyvus procesas. Vienas išmestas plastikinis butelis, antras, trečias, milijonas – ir galiausiai susiduriame su globalia ekologine problema. Tačiau nemanau, kad atsakomybę už ekologines krizes galima suversti vien individams. Sutinku, kad korporacijų, politinių institucijų ir ekonominių sistemų destruktyvi įtaka nepalyginamai didesnė. Todėl individuali atsakomybė man pirmiausia reiškia ne tik tvaresnius kasdienius pasirinkimus, bet ir suvokimą, kad esame platesnių ekologinių, socialinių ir politinių santykių dalis, o mūsų veiksmai vienaip ar kitaip prisideda prie jų formavimo.
Kaip šiam darbui pasirinkote Povilo ir Dominykos kūrybinį duetą?
Dominyka ir Povilas tapo mano meninių tyrimų partneriais dar gerokai prieš prasidedant spektaklio „(Su)kvėpuoti“ kūrybiniam procesui. Kadangi būtent šių tyrimų pagrindu ir gimė spektaklis, buvo visiškai natūralu ir nuoseklu pasiūlyti jiems tapti pagrindiniais jo atlikėjais. Be to, jie yra puikūs jauni ir labai kūrybingi šokėjai.
Dominyka ir Povilas, Dainiaus Putino nuotr.
Spektaklio muzikai pasirinkote Liudo Mockūno – moderniojo džiazo ir laisvosios avangardinės muzikos kūrėją. Ką toks muzikos stilius duoda šokio spektakliui apie orą? Kokias prasmes sąveikoje su choreografija kuria ar išryškina?
Liudą Mockūną scenoje suvokiu ne kaip akomponiatorių, o kaip visavertį performatyvų spektaklio dalyvį. Jis groja įvairiais saksofonais, o grojimas pučiamuoju instrumentu savaime yra savita kvėpavimo forma, tiesiogiai susijusi su spektaklio tematika. Be to, Liudas yra išskirtinis kūrėjas ir improvizatorius, sukaupęs didžiulę sceninę patirtį. Visa tai ir lėmė mano pasirinkimą pakviesti būtent jį dalyvauti šiame kūrybiniame procese.
Norėčiau paminėti ir kitą, ne mažiau svarbų, nors fiziškai scenoje nedalyvaujantį spektaklio kūrėją – Audrių Šimkūną. Jis jau daugiau nei penkiolika metų dirba garso meno srityje, tyrinėdamas aplinkos garsus, kurių žmogaus ausis įprastomis sąlygomis negirdi arba beveik nepastebi. Šiuos garsus jis fiksuoja pasitelkdamas netradicines priemones – povandeninius ir kontaktinius mikrofonus, seisminius daviklius bei elektromagnetinių laukų antenas. Spektaklyje naudojami jo specialiai Utenos rajone užfiksuoti pelkės gelmių garsai ir vaizdai, taip pat dirvožemio pasaulio, jo gyventojų ir jame vykstančių procesų įrašai. Visa tai leidžia atverti mums įprastai neprieinamą garsinį ir vizualinį pasaulį, kuris tampa aktyvia spektaklio dalimi ir sąveikauja su scenoje esančiais atlikėjais.
Daug menininkų pasižyminčių įdomiu kūrybiniu keliu per savo karjerą keičiasi – muzikantai keičia muzikos stilius, dailininkai – tapybos techniką. Gal kiek supaprastintai pažvelgsiu į jūsų kūrybinį kelią, bet jame esama didelio lūžio – žinoma, ne per vieną spektaklį, bet nuo ypač estetiškų, vietomis, rodos, patį grožį nagrinėjančių darbų, perėjote link konceptualumo ir filosofiškų temų analizės. Kas nulėmė, kad ėmėte šokį naudoti, kaip įrankį mąstyti ir tyrinėti?
Sudėtingas klausimas. Norint į jį atsakyti, reikėtų tam tikros distancijos. Laikas bėga, keičiasi pasaulis, keičiuosi ir aš. Ankstyvajame kūrybos etape iš tiesų gerokai romantiškiau žvelgiau į pasaulį, save ir meną. Tačiau mano ankstyvieji darbai nebuvo vien apie grožį – juose taip pat atsiskleidė įvairūs konfliktai ir disonansai, tik išreiškiami kiek kitokiomis meninėmis priemonėmis. Ilgainiui man tapo svarbu ne tik tai, apie ką kalbu ar ką reprezentuoju savo spektakliuose, bet ir fundamentalesni klausimai: kaip apskritai suprantame žmogų, kultūrą, meną, choreografiją? Kokia jų prasmė ir vaidmuo šiandienos pasaulyje? Kokiomis prielaidomis grindžiamas mūsų mąstymas ir kūryba, kokias pasekmes tos prielaidos sukelia? Taip pamažu choreografija man tapo ne tik meninės raiškos, bet ir pasaulio pažinimo, kritinio mąstymo bei tyrinėjimo praktika. Juokais galėčiau pasakyti, kad galbūt visa tai tėra amžėjimo požymiai.
Šokio spektaklio premjera (Su)kvėpuoti vyks lapkričio 28 ir 29 dienomis, LMTA studentų miestelyje (Olandų g. 21A, Vilnius), Šokio salėje. Šokio spektaklio sukūrimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.