Ugnė Dievaitytė. Pablo Seoane nuotr.
„7+“: Ugnė Dievaitytė
2014-03-31 Justina Brazaitė
Pristatome choreografę ir šokėją Ugnę Dievaitytę, jau trejus metus gyvenančią Ispanijos sostinėje Madride. Ji čia kuria šokio spektaklius, šoka kitų choreografų pastatymuose, taip pat veda šiuolaikinio šokio technikos pamokas ir kūrybines šokio dirbtuves, kartu su trupe „Babirusa Danza“ dalyvauja „.M.R.U.M.?“ kūrybinėje šokio laboratorijoje, kurios pagrindą sudaro gatvės praeivių judesiai. Pernai pavasarį tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę susipažinti su Ugnės kūryba. Tuomet Vilniuje buvo parodytos dvi jos miniatiūros: solo darbas „Nekviesta būtybė“ ir kartu su iš Brazilijos kilusia Poliana Lima sukurtas ir atliekamas duetas „It stebėtum debesis“. Šių metų gegužę kūrėja ir vėl lankysis „Naujajame Baltijos šokyje“, kuriame pristatys naujausią savo darbą „Flesh“ (chor. Ugnė Dievaitytė ir Poliana Lima).
„Flesh“
1. Kaip pradėjai kurti?
Norą kurti pajutau atradusi improvizacines šokio technikas. Jos suteikė daug erdvės kūrybai. Erdvės, apibrėžtos ribomis, leidžiančiomis tyrinėti, atrasti kažką naujo ir nepatirto judant vienam ar drauge su kitu. Todėl kūryba man prasideda nuo judesio studijos, tęsiasi kaip galvosūkis ir baigiasi paslankia dinamiška struktūra, kuri vystosi net ir jau turint „produktą“. Manau, savo pačios rimtas kūrybines paieškas pradėjau gyvendama Madride. Susipažinus su šiuolaikiniu šokiu, kurio nevaržo taisyklės ir šablonai, kilo noras, smalsumas bei iššūkis kurti. Žinoma, turėjau tam galimybių: galėjau nemokamai naudotis repeticijų salėmis, galėjau rodyti savo darbus, jutau postūmį iš aplinkos. Taip ir pradėjau. Nors iš tiesų kartais pats šokis-judesys tampa kūrėju. Nežinai, kaip pasikeičia rolės, tačiau pajunti, kad vyksta kažkas neįprasto, ko dar nedarei, ko net neketinai daryti. Peržiūri repeticijų įrašus ir pamatai, kad gimė kažkas naujo. Tai patys įdomiausi ir smagiausi kūrybos momentai, kai judesys nustebina pats savaime be sąmoningo tavo įsiterpimo.
2. Ties kuo dirbi šiuo metu?
Šiuo metu mano rankose pora projektų. Vienas jų – dar tik gimstantis balso-garso ir judesio-šokio projektas „Alkis“. Su Esther Vieito, vokalo soliste iš Ispanijos, laisvai improvizuodamos, ji – balsu, aš – kūnu, judesiu, tyrinėjame, kaip tam tikri garsai paveikia judesį, kokią įtaką mano judėjimas daro jos kuriamiems garsams ir pan. Tai tarsi betarpiškas bendravimas skirtingomis kalbomis. Nors turime išgryninę pagrindinę temą, esame išvystę aiškią spektaklio struktūrą, tačiau viskas dar tėra pirminiame kūrybos procese.
Kitas projektas, jau turintis labai aiškų pavidalą, yra bendras darbas su Poliana Lima „Flesh“, kurį pristatysime šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Spektaklis išsivystė iš mūsų pirmojo darbo „It stebėtum debesis“.
//Lithuanian Dance Scene 2013// It stebėtum debesis | Its’s Like Watching Clouds // Ugnė Dievaitytė, Poliana Lima
Balandžio mėnesį mudvi su Poliana taip pat pradėsime bendradarbiauti su choreografe Camille Hanson. Šis projektas – mokslinės nykstančių jūros gyvūnų išsaugojimo konferencijos dalis.
3. Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje ir ką (nu)veikei?
Paskutinį kartą Lietuvoje buvau per Kalėdas. Visų pirma gerai pailsėjau ir pasidžiaugiau nuėjusi į porą spektaklių Menų spaustuvėje. Taip pat vedžiau porą šokio seminarų (šiuolaikinio šokio technikos ir kūrybines šokio dirbtuves).
4. Kuo skiriasi kūrybinė aplinka ir gyvenimas Lietuvoje nuo kūrybos ir gyvenimo Madride? Kas įkvepia? O kas kelia sunkumų?
Visų pirma čia, Madride, labai didelė šokio technikų įvairovė – nuo pačių pirminių modernaus šokio krypčių iki postmodernaus ir eksperimentinio šokio. Lietuvoje pasirinkimas kur kas siauresnis. Taip pat Madride gyvena daug šokio kūrėjų, turinčių labai įvairų šokio išsilavinimą, skirtingus požiūrius į kūrybą, nemažai jų atvykę iš skirtingų šalių – šokio laukui tai suteikia įvairiapusiškumo. Ir, žinoma, čia nemažai skirtingų erdvių (teatrų ir t.t.), kur galima išvysti šokį: vienos jų labai mažos, kitos – didelės ir didingos. Erdvės ir jų ypatybės taip pat apibrėžia šokio kūrinius. Beje, didelis Madrido privalumas yra tas, kad čia egzistuoja nemažai institucijų, kultūros centrų, teatrų ir pan., kuriuose galima dalyvauti rezidencijų programose ir įgyvendinti šokio projektus. Kai kur patekti sunkiau, kai kur lengviau, bet galiausiai visada rasi, kur repetuoti ir vystyti projektus. Labiausiai mane įkvepia kūrybinėje aplinkoje jaučiamas entuziazmas ir bendradarbiavimas. Nors kūrėjai ir išsibarstę, trūksta vienos visus juos vienijančios organizacijos, jaučiamas kolegiškumas: visi dalinasi informacija, vieni kitiems padeda ir palaiko kūrybiniame procese.
Sunkiau Ispanijoje turbūt tai, kad svarbiausia yra pažintys – reikia turėti tinkamų pažinčių tinkamose vietose. Kuo daugiau žmonių pažįsti pats ir kuo geriau tave pažįsta kiti ir žino tavo darbus bei pasiekimus, tuo paprasčiau ir lengviau judėti kūrybinėje erdvėje. Tad iš pradžių gali būti nelengva. Reikia būti itin socialiai aktyviam.
5. Papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atrodo tavo darbo diena/savaitė?
Vienas pagrindinių mano kasdienybės bruožų – nepastovumas, nes projektai prasideda ir baigiasi. Prieš premjerą viskas būna itin intensyvu, po jos atslūgsta. Jei dalyvauji kokiuose nors kursuose ar kūrybinėse laboratorijose, jos irgi turi pradžią ir pabaigą. Dabartinė mano darbo savaitė atrodytų taip: porą kartų per savaitę lankau improvizacinių technikų pamokas, kartą per savaitę einu į Butoh šokio pamokas, 4-5 kartus per savaitę repetuoju, 3-4 kartus vedu kūrybines šokio dirbtuves aktoriams, mėgėjams, šokėjams, savaitgaliais apsilankau kontaktinės improvizacijos „džiamuose“, kartą per mėnesį dalyvauju „MOVLAB“ judesio laboratorijoje. Ir, žinoma, kartais publikai pristatau kurį nors iš savo spektaklių. Artimiausi pasirodymai numatyti tarptautiniame festivalyje FEEDBACK kovo pabaigoje („Nekviesta būtybė“ ir „Flesh“) ir choreografijos konkurse „Certamen Coreográfico del distrito de Tetuán“ balandžio pabaigoje („Nekviesta būtybė“).
6. Kokie šokio kūrėjai tave labiausiai įkvepia?
Mane įkvepia tokie kūrėjai kaip Akramas Khanas, Meg Stuart, Pierre‘as Rigalis, Danielis Abreu bei trupė „Peeping Tom“.
7. Kokių pokyčių linkėtumei Lietuvos šiuolaikiniam šokiui?
Tiesą sakant, nesijaučiu galinti daug pasakyti apie Lietuvos šiuolaikinį šokį, tačiau manau, kad geriausi pokyčiai jau vyksta Lietuvos šokio informacijos centro bei Menų spaustuvės vykdomos veiklos dėka. Tad reikėtų tiesiog tęsti ir vystyti tai, kas pradėta, nes būtina, kad atsirastų vis daugiau galimybių kūrėjams kurti ir parodyti savo darbus bei ugdyti ir auginti savą šiuolaikinio šokio publiką.
Ugnė Dievaitytė. Pablo Seoane nuotr.
Ugnė Dievaitytė. Pablo Seoane nuotr.
***
„7+“ – tai Lietuvos šokio informacijos centro interviu ciklas su Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, šiuo metu gyvenančiais ir kuriančiais svečiose šalyse.
Kiti „7+“ ciklo interviu: