Nesikartoti, nenuobodžiauti
2015-01-05 Kristina Steiblytė
Rūta Butkus – šokėja, choreografė, šokio mokytoja. 2013 m. įsteigė savo teatrą „Comma8“, bet dirba ir su kitais choreografais. Apie šokį ir kūrybą kalbamės artėjant dviems premjeroms, vienoje Rūta yra šokėja, kitą – kuria pati.
– Pokalbį pradėkime nuo Tavo teatro. Ar lengviau dirbti įsteigus teatrą?
Rūta Butkus: Ir lengviau, ir sunkiau. Lengviau, nes institucijai lengviau gauti finansavimą, veikla atrodo patikimesnė, paprasčiau bendrauti su žmonėmis: turim tinklapį, todėl nereikia daug aiškinti, pasakoti, pasižiūrėję jie patys gali nuspręsti, ar nori dirbti kartu ar ne. O sunkiau yra todėl, kad turint instituciją atsiranda daugiau atsakomybių.
– Be kūrybos užsiimi ir mokymu.
R.B.: Taip, mokau šokti. Dirbu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso studentais aktoriais (kurso vadovas Oskaras Koršunovas), su Vilniaus universiteto Andriaus Puklauninko „Kinetine trupe“ – aktoriais mėgėjais, su kuriais labai smagu, ir vedu pamokas Vyčio Jankausko studijoje. Nors turiu tik tris pamokas per savaitę, bet daugiau nespėju, nes turiu ruoštis, galvoti, ko ir kaip mokyti, o laiko reikia ir repeticijoms. Mokyti labai įdomu, ypač aktorius: nežinodami, kaip teisingai atlikti judesius, mėgindami jie sukuria labai įdomių dalykų. Man įdomu išmokyti ne kombinacijų, bet kūno valdymo. O kaip jie vėliau tai naudos – tai jau jų pačių reikalas.
– Ne tik šoki, pati kuri choreografiją, mokai šokti, bet esi sukūrusi ir šokio filmą. Nuveikta, regis, labai nemažai.
R.B.: Nesakyčiau, kad daug. Viskas, ką darau, iš tiesų yra susiję, nes nesu grynojo šokio atstovė. Man įdomus šokio teatras, performansas. Įdomu išmėginti vis kitus dalykus, ieškoti savo kalbos. Visi dalykai, kuriuos darau pinasi, susisieja. Mokydama šokti mokausi ir pati: aiškindama kitiems suprantu tai, ko anksčiau nebuvau iki galo suvokusi, įsivardinusi. Filmo statymas man atvėrė kai kuriuos niuansus, kurių dirbdama su spektakliais ar kažkur kitur nebuvau atradusi.
Be to, man sunku būti vienoje erdvėje, vienoje veikloje ilgesnį laiką. Man patinka ieškojimas, gyvas veiksmas. Kai tai baigiasi – nuobodu. Kiekvienas turi savo kelią, bet man kuriant, ieškant prasiplečia didesnės erdvės, atsiranda gilesnis suvokimas. Man svarbu, kad būtų alternatyvų. Tiek mano pačios darbe, tiek ir mene. Gerai, kad yra pop menas ir avangardas. Visada reikia skirtingų krypčių, nes tik taip palaikoma gyvybė, kvėpavimas. Kažkas turi patikti, kažkas ne, kažkas sunervinti, nuliūdinti, pradžiuginti. Tai ir yra gyvenimas, kvėpavimas.
– Minėjai, kad Tau įdomus fizinis teatras ir performansas. Papasakok plačiau, kokį šokį, kokį teatrą nori kurti?
R.B.: Mane labai įkvepia Mathew Barney‘aus kūryba. Jo filme „Cremaster“ sukurtas tobulas šokis. Ir aš norėčiau taip kurti, tik ne tomis pačiomis priemonėmis, nes tai būtų nebeįdomu. Ten šoka nebe žmonės, o daiktai. Žmonės tampa scenografija. Tai yra kažkokia kitokia raiška, kurios aš dar negaliu įvardinti, bet tradiciškai suprantamo šokio ten beveik nebėra.Kita vertus – kas yra šokis? Man šokis yra kvėpavimas: jeigu žmogus giliai, ramiai kvėpuoja, tai ir yra šokis. Šokis gali būti teatras, performansas, net ir paveikslas. Svarbiausia gyvybingumas, kvėpavimas.
Mane dar įkvepia Pinos Bausch spektakliai, Federico Felinio, Bélos Tarro, Jeano-Luco Godardo filmai. Iš tikrųjų yra daug menininkų, kūrinių, kurie įkvepia ieškoti naujų, savų formų. Sako, vieni savo gyvenimus šoka, kiti dirba. Aš už šokį.
– Kuo skiriasi darbas su savimi ir šokis kitų spektakliuose?
R.B.: Skiriasi tuo, kad su savimi susikalbėti lengviau. Kad perteiktum kitam, ko nori, turi jį ar ją perprasti. Dirbant su režisieriais, choreografais man taip pat svarbu suprasti, ką ir kaip jie nori pasakyti. Sakydami žodžius ne visada suprantame, ką vieni kitiems sakome: tie patys žodžiai, bet jiems galime suteikti visiškai skirtingą prasmę. Kuriant su kitais svarbu susikalbėti.
– Kokios temos Tau įdomios šokant?
R.B.: Paprasčiau pasakyti, kokia man yra neįdomi tema. Man neįdomu iš žmogaus pozicijos žiūrėti į žmogų, į buitį. Man įdomu žmogų atitraukti nuo savęs, nuo savo kūno ir žiūrėti iš tolo, į mažyčius žmogeliukus, kuriančius kažkokias formas. Tada, žinoma, nebegaliu žiūrėti rimtai – taip atsiranda ironija. Tai saviironija – kalbu visų pirma apie save, juokiuos iš savęs. Gali būti, kad mano ironiją supranta ne visi.
– Bet ar ironija, kurią minėjai, nėra atsiribojimas nuo savęs, nuo šokio meno kūrimui reikalingo jautrumo?
R.B.: Ne. Man ironija atsiranda tada, kai per tam tikrą atstumą pradedu žvelgti į save. Taip žiūrint visi skaudūs dalykai, dėl kurių verkei ir jaudinaisi, tampa labai juokingi. Būna paviršutiniškos ironijos, kai juokiamasi iš kito. Tai vadinčiau šaržu. Manau, kad ironija gali būti tik apie save, t.y. saviironija – juoktis gali tik iš savęs. Iš kito juoktis, jį „sudirbti“ yra labai lengva, bet tai neįdomu. Man labai patinka, kai galima ir juoktis, ir verkti vienu metu. Viskas juk taip trapu ir laikina, o mes sureikšminame tai, kas šiame gyvenime iš tiesų yra niekas.
– Kaip manai, ar egzistuoja lietuvių, lietuviška choreografija su savitais bruožais?
R.B.: Užsienyje didžiuojamasi, pabrėžiama, jei egzistuoja mokyklos, šalies braižas. O mes dažnai laikome neigiamybe, jei galime atpažinti, kad tai lietuvių darbas. Kai visi sukasi viename rate, spektakliai supanašėja, nori ar nenori taip nutinka, ir ne tik Lietuvoje. Bet jei gerai įsižiūri, pamatai, jog nėra nė vieno tokio paties spektaklio.
Man atrodo, kad lietuviai nuo Vakarų skiriasi atlikimu. Bet turime ir puikių gerai šokančių šokėjų, nors ir neturime aiškio krypties mokyklos. Šiuolaikinio šokio kokybė kiek neramina. Ne baleto ar modernaus šokio, bet būtent šiuolaikinio. Man pačiai labai patinka toks šiuolaikiniam šokiui būdingas kūno valdymas, kuriame šalia didelių judesių yra daug mažų, smulkių. Dirbu, kad mano šokyje tai būtų labiau artikuliuota.
– O ką manai apie jaunus Lietuvoje šokančius žmones?
R.B.: Linkėčiau, kad neprarastume kokybės. Jauni žmonės kartais dar negali visko padaryti tobulai, bet žiūrint spektaklį matosi, ar siekiama kokybės, ko norima, ieškoma.
– Gal gali pateikti kokybiškai, Tavo manymu, dirbančių šokio kūrėjų pavyzdžių?
R.B.: Manau, kad labai gražiai dirba choreografas Andrius Katinas. Iš grynojo šokio atstovų labai palaikau Vytį Jankauską. Tai gal ir nėra mano stilius, bet pasiekti kokybę, kokios jie nori, Lietuvoje nėra paprasta. Ir Aira Naginevičiūtė dirba įdomiai, savaip. Nepasakyčiau, kad Benas Šarka kuria šokį, visgi jis turi įdomių judesio darbų.
– 2012 m. dalyvavai Lietuvos šokio informacijos centro rengiamame projekte „Kritikai vs choreografai“. Neseniai kalbėjausi su jame dalyvaujančiomis šokio kritikėmis, įdomu, kokia Tavo bendradarbiavimo patirtis.
R.B.: Visada gerai, kai yra žmonių komanda, su kuria galima kalbėtis, kai žmonės eina kartu, dirba su vienu kūriniu. Man patinka kūryba, kai kyla konfliktų, diskutuojama, kai galime nesutikti vieni su kitais ir iš to sukurti visiškai netikėtų sprendimų.
Gerai, kai žmogus, dirbantis kartu yra profesionalas. Bet tai neprivalo būti šokio srities profesionalas. Iš kito kampo žiūrintys žmonės gali pasakyti įvairių dalykų, kurių pats nematai. Matyt, viskas priklauso nuo situacijos: kartais šokio profesionalas gali ne padėti, o tiesiog pasukti vistą, kaip „turi būti“. O žmogus iš šono, nežinantis, kaip „turi būti“, gali pasiūlyti daug įdomesnių dalykų. Tad viskas priklauso nuo situacijos ir nuo konkrečių žmonių.
Man kūrybos esmė yra ieškojimai. Kartais žinau, kurie sprendimai žiūrovams patiks, bet tyčia to nebedarau, nes man neįdomu kartoti. Daug įdomiau ieškoti sprendimų, į kuriuos reakcijos dar nežinau.
– Po mūsų pokalbio bėgsi į repeticiją. Ką šiuo metu repetuoji?
R.B.: Šiuo metu dirbu su choreografe Aira Naginevičiūtė – statome naują spektaklį „Stiklo sodai“, kurių premjera bus sausio 7 ir 8 dienomis. Man patinka, kad Airos spektakliui galiu kurti vaidmenį, o ne gauti sustatytą choreografiją. Šiame spektaklyje kuriu savo kelionę, o choreografė mano ieškojimus arbe palaimina, arba ne.
– Apie ką bus šis spektaklis?
R.B.: Konkrečiau pasakytų pati Aira, manau, kad kalbama apie gyvenimo trapumą. Stiklas gali būti įvairių pavidalų: kietas, minkštas (kai karštas), aštrus, pjaunantis, stiprus, trapus. Kaip ir gyvenimas – visoks. Mano personažas yra verkiančioji. Kuriu jos kelionę, kuri nėra labai liūdna ar niūri, nes ašaros nėra vien tamsa ar skausmas. Mano personažas perteikia jautrumą, trapumą. Kad galėčiau tai sukurti, negaliu į verkimą žiūrėti paviršutiniškai, privalau kalbėti asmeniškai.
– Ką dar kuri šiuo metu?
R.B.: Kuriu ir savo spektaklį „Šeštas pirštas“, kurio premjera numatyta sausio 31 d. Jis bus apie krikšto sakramentą. Mano santykis su religija skleidžiasi per kritišką, todėl man labai įdomu nagrinėti šią temą. Manau, kad tikėjimas yra puikus dalykas, o religijos – tai tik politika. Apie tai ir mėginu kalbėti.
– Ačiū už pokalbį.
Beno Šarkos nuotrauka