„7+“: Vilma Pitrinaitė
2014-05-09 Justina Brazaitė
Vilma Pitrinaitė (28 m.) šiuo metu gyvena Briuselyje, kur dirba Françoisas Verretas ir Karine‘os Ponties trupėje „Dame de Pic“. Jos šokio kelias prasidėjo Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau, beveik prieš dešimtmetį, Vilma išvyko į Prancūziją studijuoti šokio Choreografijos plėtros centre Tulūzoje ir Mathilde‘os Monnier vadovaujamame Nacionaliniame choreografijos centre Monpeljė. Vėliau studijavo Nacionalinėje Strasbūro teatro mokykloje, kur susipažino su dramaturgu Thomu Pondevie, spektaklio „Mis pasaulis“, bendraautoriumi. Šį drauge su Tomu kurtą Vilmos solo darbą „Naujojo Baltijos šokio‘14“ žiūrovai turės galimybę išvysti rytoj, gegužės 10 d.
Vilma Ptrinaitė. Nuotr. Geerto van der Halleno.
Vilma Ptrinaitė. Nuotr. Geerto van der Halleno.
1. Kaip pradėjai kurti?
Savo pačios judesius ėmiau kurti vos pradėjusi šokti. Iš pradžių, tik atėjus į „Aurą“ (Kauno šokio teatras „Aura“), man parodydavo judesius, o aš juos atkartodavau. Šiuo principu buvo pastatytas spektaklis „Extremum mobile“. Tačiau netrukus dėl sveikatos problemų nebegalėjau tiksliai atkartoti judesių ir jų kombinacijų. Todėl pradėjau improvizuoti, vėliau sutikau Darių Algį Stankevičių, kuris iš mūsų improvizacijų pastatė „Vagies dienoraštį“. Toks kūrybos būdas man pasirodė šauniausias. Vėliau, jau išvažiavusi į Prancūziją, nusprendžiau, kad gerai atlikti tai, ką parodo kiti, nėra mano kelias. Nors kartais ir tai gali būti smagu – labai mėgstu šokio pamokas.
2. Ties kuo dirbi šiuo metu?
Dabar daugiausiai dirbu su spektakliu „Mis Pasaulis 2014 Lietuva“.
3. Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje ir ką (nu)veikei?
Buvau grįžusi lapkritį, tada kartu su „chebra“ dirbom prie „Dariaus ir Girėno“ ( LŠIC – spektaklis „ID: nr-688e“, chor. Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas), lankiausi pas mamą ir močiutę, susitikau su draugais, užsukau į „Aurą“.
4. Kuo skiriasi kūrybinė aplinka ir gyvenimas Lietuvoje nuo kūrybos ir gyvenimo svetur? Kas įkvepia? O kas kelia sunkumų?
Skiriasi viskas. Lietuvoje studijavau ekonomiką, o Prancūzijoje studijavau šokį ir jau 9-erius metus dirbu tik šokio ir teatro srityse. Taip pat geros ekonominė sąlygos padeda kūrybai. Kai mane nustojo žavėti Prancūzijos šokis, pradėjau mokytis teatro. Dabar įkvėpimo ir paskatinimo semiuosi iš savo kūrybinė komandos. Mane ypač skatina aktoriai, su kuriais dirbu, didelis jų įsitraukimas ir kiekvieno išskirtinumas. Energijos suteikia ir tai, kad grįžau į Lietuvą parodyti savo pirmojo solo gyvenime ir to labai bijau.
Dabar gyvenu Briuselyje, Belgijoje. Atvažiavau čia dirbti su Karine Ponties ir pasilikau. Tik neseniai pradėjau kurti „savo“ spektaklius, tad ateityje matysime, kaip man toliau seksis kūryba. Nors Briuselyje per daug šokėjų, man čia patinka: vyksta daug gerų koncertų, kai nedirbu, galiu lankyti nuostabias šokio pamokas. O kas sunku? Čia visada jaučiu atstumą tarp savęs ir aplinkinių. Gal čia esantiems jaučiu mažiau meilės. Prancūzijoje ir Belgijoje esu užsienietė ir visada ja liksiu. Nors visgi Briuselyje tai nesijaučia taip labai stipriai. Bet, tiesą sakant, man niekada ir nerūpėjo, ką apie mane galvoja Prancūzijoj ar Belgijoj. Taip daugiau laisvės, man patinka kad manęs niekas nepažįsta. Gali būti, kad Lietuvoje jausčiausi keistai gyvendama taip, kaip dabar gyvenu.
5. Papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atrodo tavo darbo diena/savaitė?
Kai dirbau su choreografe Karine Ponties, mano diena atrodė taip: atsikeliu, einu į darbą, padarom apšilimą. Tada kalbamės ir bandau suprasti, ko iš manęs nori. Vėliau improvizuojam arba mokomės iš vaizdo įrašų (mėginam suprasti anksčiau užfiksuotus judesius, būsenas ir mintis), tada bandom iš to lipdyti spektaklį. Kai nedirbu, lankau šokio pamokas, rašau, peržiūriu vaizdo įrašus ar montuoju juos savo trupei, ką visada darau pati, ieškau rezidencijų, siunčiu elektroninius laiškus, dažnai vaikštau į spektaklius. Vasarą, kai nebenusėdžiu prie kompiuterio, einu pabėgioti. O tais kartais, kai būna visai bloga, groju kartu su savo vaikinu, einu „baliavot“ arba žaidžiu krepšinį. Viena iš geriausių darbo savaičių buvo CDC menininkų rezidencija Tulūzoje (Prancūzjjoje). Tada per visą rezidencijos laiką iš pastato, kuriame gyvenau ir kuriame buvo šokio studija, išėjau 3 kartus – nusipirkti pavalgyt. Jei kuriam laikui užsidarai studijoje ar namuose, vėliau išėjus į lauką pasaulis ima atrodyti toks atviras ir šviesus, o kartais – juokingas arba kvailas
6. Kokie šokio kūrėjai tave labiausiai įkvepia?
Man labai patinka gatvės šokiai, taip pat mėgstu tradicinius šokius.
Šiuo metu labai patinka trupė iš Belgijos – „Ultima Vez“. (LŠIC – per „Naująjį Baltijos šokį‘14“, gegužės 9 d. 18 val. Lietuvos nacionaliniam dramos teatre bus parodytas „Ultima Vez“ spektaklis „What the Body Does Not Remember”. Taip pat žaviuosi ispanų choreografu ir flamenko šokėju Israeliu Galvanu. Bet mano pačios kuriami judesiai dažnai yra susiję su tekstu ir personažais.
7. Kokių pokyčių linkėtumei Lietuvos šiuolaikiniam šokiui?
Lietuvos šokiui linkėčiau, kad visi kūrėjai pasitikėtų savimi ir kad visuomenė suvoktų, jog šokis yra profesija, o ne (tik) hobis.
+
Man „Lithuanian Dance Scene“ DVD – kaip kitiems naujas Jameso Bondo filmas. Dažnai dalyvauju Vasaros šokio mokykloje. O dabar be galo džiaugiuosiu, kad su savo projektu atvažiuoju į festivalį!
***
„7+“ – tai Lietuvos šokio informacijos centro interviu ciklas su Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, šiuo metu gyvenančiais ir kuriančiais svečiose šalyse.
Kiti „7+“ ciklo interviu: