Iš spektaklio „Išėjau pieno“ (chor. Ieva Kuniskis). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
„7+“: Ieva Kuniskis
2014-03-24 Justina Brazaitė
Lietuvos šokio informacijos centras pradeda interviu ciklą „7+“ su Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, šiuo metu gyvenančiais ir kuriančiais svečiose šalyse.
Pirmoji į „7+“ klausimus atsakė choreografė Ieva Kuniskis, kurios debiutinis spektaklis „Išėjau pieno“ praeitų metų pavasarį buvo pristatytas tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.
Ieva Kuniskis pradėjo šokti būdama šešiolikos metų Jekaterinos Deineko studijoje „Kinesfera“, vėliau išvyko į Londoną studijuoti grafinio dizaino ir fotografijos, tačiau pasuko šokio link. 2011m. baigė šokio bakalauro studijas Middlesex universite. Dabar choreografė gyvena ir kuria Londone, dalyvauja specifinių vietovių projektuose ir kitų choreografų pastatymuose. Jos požiūrį į šokį formavo Lietuvos teatro tradicija ir tautosaka. Pastaruoju metu kurdama šokio spektaklius ir šokio filmus choreografė koncentruojasi į buitines ir socialinių santykių temas, pasitelkia asmeninę patirtį, kad pasiektų autentišką ryšį su kūrinio turiniu, užkoduotu formoje.
1. Kaip pradėjai kurti?
Mane visada traukė labiau traukė kūrybinis procesas nei scena. Procesai, vykstantys stebint aplinką, plėtojant idėją, dirbant studijoje su šokėjais, – tai tokie momentai, kai idėjos tampa judesio dalelėmis, o šios dalelės sulimpa i choreografinę nuotrupą ir tuomet apima nuojauta, kad įvyksta kažkas teisingo ir unikalaus. Turbūt tokie momentai mane ir patraukė.
Dirbant su kitais choreografais man įdomiausia dalyvauti jų kūrybiniame procese, būti dalele to, kas vėliau virsta jų vizijos išsipildymu.
2. Ties kuo dirbi šiuo metu?
Tik ką baigiau kurti spektaklį „Moterų pasakos“ („Women’s Tales“) apie keturias moteris ir jų asmenines istorijas. Spektaklis dabar iš lėto ieško kelio į įvairias scenas.
Šiemet taip pat bręsta du gan lietuviški projektai. Vienas susijęs su lietuvių folkloru, prie šio projekto su manimi dirba ir talentingas smuikininkas Abe McWilliamsas iš Amerikos. Antrajam šokio projektui visai neplanuotai susibūrė labai lietuviška kūrėjų ir šokėjų komanda. Bet kol dar nepradėjau dirbti studijoje, kažkaip nedrąsu plačiau apie visa tai pasakoti. Gal kitąkart…
Ievos Kuniskis spektaklis „Moterų pasakos“ („Women’s Tales“)
3. Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje ir ką (nu)veikei?
Lietuvoje paskutinį kartą buvau pernai metų gegužę. Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ rodėme spektaklį „Išėjau pieno“ („Gone To Get Milk“). Tai buvo darbinis vizitas, bet nepaprastai įspūdingas, nes tai buvo tarsi pirma tikra pažintis su Lietuvos šokio scena. Iki tol labai mažai žinojau, kas kuria Lietuvoje, kokios čia vyrauja šokio tendencijos. To vizito metu užmezgiau įdomių pažinčių. Pajutau, kad Lietuvoje yra vietos ir mano kūrybai. Visa tai man buvo gan nauja, nes prieš išvykdama turėjau mažai ką bendro su šokio pasauliu.
Taigi apsilankymo metu šokome Vilniuje ir Palangoje. Mano šokėjai (Helena Aschauer, Charlie‘s Cooperis Fordas – LŠIC), vaikščiodami naktį kopomis, tiesiog įsimylėjo Lietuvą. Tuo metu spėjau apsilankyti ir savo kaime Puvočiuose – miegojau ant šieno, gaminau šaltibarščius ir, žinoma, kiek įmanoma daugiau bendravau su šeima ir draugais.
//Lithuanian Dance Scene 2013// Išėjau pieno | Gone to Get Milk // Ieva Kuniskis
4. Kuo skiriasi kūrybinė aplinka ir gyvenimas Lietuvoje nuo kūrybos ir gyvenimo Didžiojoje Britanijoje? Kas įkvepia? O kas kelia sunkumų?
Į šokį kaip į profesiją įsisukau tik gyvendama Anglijoje, tad lyginti Lietuvos šokio pasaulį su Anglijos negaliu. Esu tikra, kad kiekvienoje šalyje yra savų sunkumų ir savų privalumų. Čia, Londone, tokių kaip aš – daugybė, tad prasimušti, įrodyti, o kartais ir pačiai patikėti, kad tai, ką aš darau, iš tiesų yra verta dėmesio, yra nelengva. Kaip ir visoje Europoje finansinė padėtis sunki ir parama menams yra labai apkarpyta. Antra vertus, kiek žinau, Lietuvoje bendra šokio infrastruktūra vis dar yra nepakankamai išvystyta, tad ypač jauniesiems choreografams yra nelengva žengti pirmuosius žingsnius.
O įkvėpimo semiuosi iš visur – iš aplinkos, gatvės, kultūrų maišymosi… Taigi gyvenimas Londone dėl kultūrinių renginių įvairovės ir gausos yra nenuginčijamas privalumas. Pritrūkus įkvėpimo tereikia išeiti iš namų. Čia organizuojama tiek įvairių seminarų, jog galėtumei į juos eiti kas dieną.
5. Papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atrodo tavo darbo diena/savaitė?
Nei mano savaitėje, nei darbo dienoje nėra jokio pastovumo. Vieną dieną praleidžiu šokių studioje, kitą dieną – foto studijoje (kur dirbu fotografo asistente), vieną rytą sėdžiu prie darbo stalo ir atsakinėju į kalną elektroninių laiškų, kitą – dalyvauju seminare ar šokio pamokoje; popietes praleidžiu kavinėse, bibliotekose, parkuose arba tiesiog sėdžiu bet kokioje viešoje erdvėje ir dirbu, kad nebūčiau pernelyg užsidariusi namuose. Rinkdama medžiagą projektams leidžiu laiką susitikimuose su įvairių sričių kūrėjais ar teatrų atstovais ir deruosi dėl ateities projektų. Visas šis chaosas man yra labai tinkanti kasdienybė, net neabejoju, kad turėtų arba galėtų būti kitaip. Tik kartais, kai prasilenkiu su „rimtais“ suaugusiais, prisimenu, kad mano kasdienybė tikrai nėra įprasta!
6. Kokie šokio kūrėjai tave labiausiai įkvepia?
Mane traukia žmogiškumas, atviras nuoširdumas scenoje ir istorijos, kurios kalba žiūrovui. Galėčiau pateikti ilgiausią sąrašą kūrėjų, kurie įkvepia dėl įvairiausių priežasčių, bet paminėsiu tik kelis be jokio eiliškumo.
Mane žavi Pinos Bausch požiūris į žmones ir į pasaulį, žavi, kaip įžvalgiai ji kalbėjo apie santykius tarp lyčių ir apie stereotipus.
Patinka Vincent Dance Theatre – tai atviras, paprastas ir tiesmukas šokio teatras, kuris be jokių pamokslavimų liečia aštrias ir aktualias visuomenės temas. Jų paskutinį spektaklį „Gimtinė“ („Motherland“) praeitą savaitę mačiau jau antrą kartą ir mielai eičiau žiūrėti dar kartą! Manau, būtų labai įdomu jį parodyti ir Lietuvos žiūrovams.
Žavi Izraelio choreografo Ohado Naharino, Batshevos trupės meno vadovo, darbai, jo unikalus požiūris į kūną ir judesį. Nors jo spektakliai gan abstraktūs, juose visgi šoka „tikri“, atviri žmonės (o ne treniruoti kūnai). Žiūrėdama šokio trupės „Batsheva“ pasirodymus taip įsijaučiu, kad net pamirštu kvėpuoti!
Privalau paminėti ir švedų choreografą Matsą Eką. Jo darbų estetika visiškai kitokia nei kitų. mano minėtų. Mane keri jo gebėjimas pasakoti istorijas, sukurti personažus. Žaviuosi jo darbo su baleto šokėjais rezultatais.
7. Kokių pokyčių linkėtumei Lietuvos šiuolaikiniam šokiui?
Linkėčiau, kad kuo sparčiau plėtotųsi paramos sistemos ir choreografai turėtų geras sąlygas kurti, rizikuoti, daryti klaidas ir tapti dar išradingesniais ir drąsesniais. Linkėčiau, kad ir toliau tirptų stereotipai apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis ir kam jis skirtas. Kad būtų galimybių pamatyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių šokio spektaklių.
***
„7+“ – tai Lietuvos šokio informacijos centro interviu ciklas su Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, šiuo metu gyvenančiais ir kuriančiais svečiose šalyse.
Kiti „7+“ ciklo interviu: