„7+“: Andrius Mulokas
2014-05-07 Justina Brazaitė
Artėjant festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“ nutarėme „7+“ klausimus užduoti vienam iš jo dalyvių – choreografui, šokėjui, performeriui Andriui Mulokui (30 metų). Andriaus kelias į šiuolaikinį šokį prasidėjo prieš beveik dešimtį metų, kai jis bestudijuodamas architektūrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsilankė Loretos Juodkaitės šokio pamokose, vestose akademijos studentams. Po to Andriaus šokio keliai driekėsi per Suomiją ir Graikiją link Amsterdamo, Olandijos, kur jis dabar ir gyvena.
1. Kaip pradėjai kurti?
Kiek pamenu, kūriau visą savo gyvenimą pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir būdais. Studijuodamas architektūrą VDA, sutikau Loretą Juodkaitę, kuri tuo metu ten dėstė šokio teatrą. Ją laikau viena svarbiausių savo mokytojų. Tiesą sakant, tuomet ir pamečiau galvą dėl šokio. Nors man jau buvo 22-eji, tačiau Loreta patikino, kad pradėti šokti dar nėra vėlu ir kad sunkiai dirbant galima labai daug pasiekti. Supratęs, kad nėra ko laukti, nutraukiau studijas VDA ir išvažiavau į Suomiją studijuoti šiuolaikinio šokio. Ten studijuojant aistra šokiui vis augo, o paskaitų ir užsiėmimų kiekis mažėjo. Prabėgus vos trims studijų mėnesiams, prabudau vieną ankstų gruodžio rytą, susikroviau lagaminą, sėdau į traukinį ir po poros dienų jau buvau Graikijoje. Iš čia išsiunčiau atsisveikinimo atviruką savo dėstytojams ir bendrakursiams. Kadangi Atėnuose šilta, mano kūnas dar labiau „prašė“ fizinio krūvio. Iškart pradėjau lankyti šokio pamokas, kuriose susipažinau su naujais žmonėmis ir įvairiomis šokio technikomis. Nauji šokio draugai patarė stoti studijuoti choreografijos Amsterdame (SNDO). Anot jų, šios studijos bene labiausiai turėjo atitikti mano poreikius. Prabėgus vos šešiems mėnesiams aš jau vėl studijavau. Vėliau kartu su bendrakursiais pradėjome kurti šokio projektus, su kuriais dabar esame kviečiami pasirodyti įvairiuose šokio festivaliuose visame pasaulyje.
2. Ties kuo dirbi šiuo metu?
Šiuo metu esu kūrybinio proceso įkarštyje: ruošiuosi pristatyti savo naująjį darbą „Criseless“ „Naujajame Baltijos šokyje“. Pirmą kartą rodysiu savo kūrybą Lietuvoje, tad, atvirai kalbant, labai nekantrauju susitikti su vietine publika. Savo performansų metu, siekdamas atrasti naujas bendravimo formas, dažnai bandau užmegzti tiesioginį ryšį su žiūrovais. To tikiuosi ir Vilniuje.
3. Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje ir ką (nu)veikei?
Kaip tik dabar lankausi Lietuvoje. Jaučiu, kad grįžus tenka adaptuotis: viskas lyg ir pažįstama, tačiau jaučiuosi gerokai nuo viso to atitolęs. Prieš pristatydamas savo darbą festivalyje, noriu iš arčiau susipažinti su šiandienos Lietuvos aktualijomis. Manau, jas geriausiai atspindi žmonės, tad labai mėgstu juos stebėti, klausytis, kaip jie bendrauja, kokiomis temomis kalba, kuo džiaugiasi ar kokių rūpesčių yra kamuojami. Netgi pradėjau žiūrėti lietuvišką televiziją, o ten tikrai netrūksta klaikių faktų.
4. Kuo skiriasi kūrybinė aplinka ir gyvenimas Lietuvoje nuo kūrybos ir gyvenimo Amsterdame? Kas įkvepia? O kas kelia sunkumų?
Esu įsikūręs Amsterdame – ten likau gyventi po studijų. Tiesa, dažnai tenka keliauti su šokio spektakliais ar kūrybos metu kuriam laikui apsistoti įvairiose užsienio šalyje. Šiuo metu trijuose šokio projektuose esu atlikėjas, tačiau stengiuosi vis daugiau laiko skirti ir asmeninei kūrybai. Žinoma, nutinka ir taip, kad pasirodymai „sukrenta“ vienu metu ir tada jau prasideda tikras „šokio maratonas“. Yra buvę, kad vakare turėjom šokio premjerą Vokietijoje, tada anksti ryte išskridau į Braziliją, kur laukė trys pasirodymai su kitu šokio projektu, o po kelių dienų laukė dar keturi pasirodymai Europoje. Viskam pasibaigus pakirto gripas – akivaizdus persidirbimo rezultatas.
Darbo aplinkos Lietuvoje negaliu vertinti, nes kol kas nėra tekę čia statyti spektaklio. Nebent grįžęs atostogoms sukuriu kokį eskizą, nufilmuoju keletą video, kas yra vienas svarbiausių mano kūrybos komponentų.
5. Papasakok apie savo kūrybinį procesą. Kaip atrodo tavo darbo diena/savaitė?
Kurdamas nesilaikau jokio režimo, neturiu susikūręs sistemos. Viską darau labai spontaniškai: valgau, ilsiuosi, dirbu, rašau, stebiu, peržiūriu vaizdo medžiagą, improvizuoju, įrašinėju valandų valandas trunkančius monologus, kuriu įsivaizduojamas situacijas su įsivaizduojama publika. Labai daug laiko skiriu eksperimentams, bandymams, įvairiems ieškojimams, kol galiausiai „prisikasu“ prie to, kas man atrodo tikra. Jaučiu savotišką priklausomybę visam šiam paieškos procesui, galiu begales laiko praleisti improvizuodamas ir ieškodamas tinkamo judesio, tikslios fizinės formos norimai idėjai išreikšti. Štai ir šiandien pirštas aprištas, nes besisukdamas kambaryje skausmingai užkliudžiau durų staktą. Pradėjęs kurti judesį namų erdvėje, dažniausiai jį užbaigiu užrašuose ir vėliau išbandau didelėje erdvėje kaip, pavyzdžiui, ŠMC. Galiu pasakyti, kad tokios patalpos puikiai tinkamos prasišokti. Juk bilietas į muziejų kainuoja mažiau nei išsinuomoti repeticijų salę. Žinoma geriau rinktis laiką, kai yra mažiau lankytojų, o kūryba juk nelaukia, idėjos prašosi išbandomos. Jei neturiu salės repeticijoms tiesiog dirbu namuose. Man kūryba – neatidėliotinas reikalas.
6. Kokie šokio kūrėjai tave labiausiai įkvepia?
Mane labiausiai žavi tokie šokio/ performanso meno kūrėjai kaip Ivo Dimchevas, Ann Liv Young, Florentina Holzinger, Xavieras Le Roy‘us, Meg Stuart. Tačiau įkvėpimo esu linkęs semtis iš kitų menų: multimedijų meno, instaliacijos, skulptūros arba tiesiog iš bulvarinės spaudos, internetinių pažinčių portalų. Be abejonės, dievinu gamtą.
7. Kokių pokyčių linkėtumei Lietuvos šiuolaikiniam šokiui?
Lietuvos šiuolaikiniam šokiui palinkėčiau visko, ko jam labiausiai trūksta. Aš nenoriu kritikuoti ar užtarti, ar teigti žinąs, ko jam iš tikrųjų reikia, bet įvairovė nepakenktų.
Andriaus Muloko nuotraukos.
***
„7+“ – tai Lietuvos šokio informacijos centro interviu ciklas su Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjais, šiuo metu gyvenančiais ir kuriančiais svečiose šalyse.
Kiti „7+“ ciklo interviu: