Rugpjūčio 24–28 d. edukacinio renginio „Summer Dance Intensive Vilnius“ metu šokio seminarus ves Angoloje gimęs, Portugalijoje gyvenantis žinomas šokėjas ir choreografas Fábio Krayze. Į Vilnių jis atvyksta supažindinti dalyvius su kuduro – šokio stiliumi, kurį pažino dar vaikystėje, šokdamas Angolos gatvėse. Fábio pasakoja, kaip ilgai bandė atsiriboti nuo savo šaknų, tačiau galiausiai vis tiek sugrįžo prie to, kas, jo paties žodžiais, yra įrašyta jo kūne. Šiandien jis yra vienas žinomiausių kuduro mokytojų Europoje. Vilniuje choreografas ves seminarus tiek profesionaliems šokėjams, tiek žmonėms, neturintiems jokios šokio patirties.
„CARCACA“ spektaklis festivalyje „New Baltic Dance“, D. Matvejevo nuotr.
Į Portugaliją iš Angolos persikėlėte būdamas 13-os metų. Ką prisimenate iš gyvenimo Afrikoje?
Iš to laikotarpio išliko nemažai prisiminimų, tačiau ne visi jie yra malonūs. Tuo metu šalyje vyko pilietinis karas, todėl gyvenome nuolatinio nesaugumo būsenoje – dažnai kraustėmės ir nežinojome, kada vėl gali tekti palikti namus. Galiausiai ilgesniam laikui apsistojome priemiestyje. Ten susiradau draugų – nuolat žaisdavome gatvėse ir šokdavome. Tad, nepaisant visų sunkumų, prisimenu ir daug gražių akimirkų. Man pasisekė, nes mano tėvai darė viską, kad net ir tokiomis aplinkybėmis galėčiau išlikti vaiku ir mokytis.
Kaip atsidūrėte Portugalijoje?
Atėjo metas, kai mano tėtis pavargo nuo nuolatinio nesaugumo ir nusprendė, kad man reikia išvykti į Portugaliją. Jis tikėjo, kad ten turėsiu daugiau galimybių susikurti geresnį gyvenimą. Pasinaudojęs tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis šalyje, pilietinio karo pabaigoje, jis išsiuntė mane į Portugaliją. Palydėjo mane, o pats grįžo atgal į Angolą.
Kaip prisimenate gyvenimo Portugalijoje pradžią? Kaip sekėsi prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos?
Iš pradžių gyvenau pas tetą. Be jos ten nieko nepažinojau, todėl, žinoma, buvo nelengva. Tačiau dar gyvendamas Angoloje tėtis mane ruošė gyvenimui Portugalijoje – daug pasakojo apie šią šalį ir jos kultūrą. Jis pats dirbo „Angola Airlines“ pilotu ir daug keliavo, todėl Portugaliją gerai pažinojo.
Prisitaikyti man nebuvo labai sunku – kalba buvo ta pati, o pradėjęs lankyti mokyklą gana greitai perpratau naują aplinką ir susiradau draugų. Žinoma, ilgėjausi šeimos ir draugų, likusių Angoloje. Tačiau dabar, žvelgdamas atgal, manau, kad tėtis priėmė teisingą sprendimą.
Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime? Kada nusprendėte pasirinkti profesionalaus šokėjo kelią?
Iš tikrųjų mano tėtis norėjo, kad tapčiau programinės įrangos inžinieriumi – toks iš pradžių buvo ir mano paties planas. Tačiau mokydamasis Portugalijoje pradėjau lankyti pramoginių šokių pamokas, o mokytoja nuolat kartodavo: „Tau gerai sekasi, turėtum tuo rimtai užsiimti.“ Tačiau aš tik numodavau ranka, sakydamas, kad man tiesiog patinka šokti kuduro.
Vis dėlto jos padrąsintas ir toliau lankiau šokių pamokas. Galiausiai jas taip pamėgau, kad nusprendžiau pasukti šiuo keliu. Pateikiau paraišką į universiteto šokio studijų programą ir šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Nors tuo metu net nenutuokiau, ką iš tikrųjų reiškia būti profesionaliu šokėju.
Kas jus labiausiai žavėjo šokyje?
Visada mėgau mokytis ir atrasti naujus dalykus. Ritmas, šokis ir muzika nuo pat vaikystės buvo neatsiejama mano kasdienybės dalis, todėl kiekvieną kartą susipažinęs su nauju šokio stiliumi ar judesio forma norėdavau ją perprasti. Būtent tas smalsumas ir nuolatinis noras atrasti naują judesio kalbą paskatino mane tapti šokėju.
Žinau, kad esate susipažinęs su daugybe šokio stilių. Gal papasakotumėte, kokių stilių esate mokęsis?
Dažnai sakau, kad galiu šokti beveik viską, nors, žinoma, tikrai ne viską moku. Turiu tvirtą pramoginių šokių pagrindą – dalyvavau Portugalijos projekte „So You Think You Can Dance“, kuris žinomas visame pasaulyje. Ši patirtis suteikė galimybę susipažinti su daugybe skirtingų šokio stilių – nuo šiuolaikinio iki pramoginių šokių.
Visus šiuos stilius matau kaip priemones, praturtinančias mano judesio kalbą. Iš kiekvieno pasiimu tai, kas mane labiausiai įkvepia, ir integruoju į kuduro ar šiuolaikinį šokį, taip kurdamas kažką naujo.
Mokydamas mėgstu ieškoti sąsajų tarp skirtingų šokio stilių. Nesiekiu perteikti tik vieno stiliaus grynosios formos. Žinoma, galiu mokyti kuduro pagrindų ir autentiškų šio šokio elementų, tačiau kartu noriu pasidalyti visa per daugelį metų sukaupta patirtimi ir parodyti, kaip skirtingos praktikos bei įtakos suformavo mano požiūrį į šokį.
Kokie šokio stiliai jums patinka labiausiai?
Mane labai žavi džaivas ir salsa, taip pat mėgstu baletą, nors labiau jį patinka stebėti nei šokti (juokiasi). Žinoma, man artimas ir šiuolaikinis šokis, tačiau tai nėra mano pagrindinis stilius. Man ypač artimi hiphopas, urban ir gatvės šokiai – būtent iš šios aplinkos atėjau – tai kultūra, su kuria užaugau.
Viename interviu esate minėjęs, kad išvykdamas iš Angolos norėjote atsiriboti nuo patirčių ir tos savo tapatybės dalies. Tačiau, nepaisant to, šiandien mokote kuduro – šokio, kilusio jūsų gimtinėje, Angoloje. Kas paskatino vėl atsigręžti į savo šaknis?
Iš tiesų norėjau visa tai palikti praeityje ir, kaip jau sakiau, mokytis naujų dalykų, sutelkti dėmesį į studijas ir augti kitomis kryptimis. Tačiau kai kažkas yra įsirėžę tavo kūne, nuo to atsiriboti ar tai pamiršti labai sunku.
Mano pusbrolis, gyvenęs Portugalijoje, mokykloje šoko kuduro. Mokėmės toje pačioje gimnazijoje, todėl po truputį ir aš pradėjau domėtis šiuo stiliumi, nors viduje vis dar dvejojau, ar turėčiau tai daryti.
Laikui bėgant ėmiau jausti, kad mano šokyje kažko trūksta. Mokiausi įvairių stilių, tačiau vis dažniau savęs klausdavau: „Kas aš esu? Kaip noriu save pristatyti pasauliui kaip šokėjas? Kuo mano šokis išsiskiria?“
Tuo metu Portugalijoje išpopuliarėjo šokio grupė, kuri padėjo kuduro stiliui sulaukti didelio dėmesio. Staiga visi pradėjo ieškoti kuduro pamokų, o žmonės ėmė prašyti, kad jo mokyčiau. Atsakydavau: „Gerai, bet nežinau… Gal verčiau mokyčiau hiphopo ar ko nors kito.“ O jie sakydavo: „Bet juk tu moki kuduro, tiesa? Tai ir mokyk kuduro.“
Taip pradėjau vis daugiau dėstyti, kol galiausiai supratau: „Gerai, nuo to nepabėgsiu. Tai yra mano tapatybės dalis.“
Kuduro šaknys siejamos su karo laikotarpiu. Kaip jis evoliucionavo, prisitaikydamas prie šiandienos realijų?
Žinoma, šis stilius per laiką stipriai pasikeitė. Vis dėlto Angoloje iki šiol galima pamatyti autentiškas kuduro šaknis – kaip žmonės jį kuria, vysto ir šoka taip, kaip buvo šokama pačioje jo atsiradimo pradžioje.
Portugalijoje susiformavo kitokia kuduro raiška. Ji atspindi imigrantų patirtis, todėl šis šokis natūraliai transformavosi. Šie žmonės puikiai pažįsta muziką, judesius ir kultūrą, tačiau jų gyvenimo realybė yra kitokia. Vis dėlto nemanau, kad dėl to portugališkas kuduro tampa mažiau autentiškas – tai vis dar yra kuduro. Išlieka jo esmė, muzika ir ryšys su šio šokio kultūra.
Žinoma, mokydamasis kuduro Angoloje geriau supranti jo istoriją, jame slypintį skausmą ir sudėtingą realybę, kurioje šis stilius gimė. Iki šiol yra vietų Angoloje, kur kuduro išlieka pasipriešinimo forma – jaunų žmonių balsu. Jis neša stiprią energiją, skubos jausmą ir poreikį kalbėti apie tai, kas žmonėms iš tiesų svarbu.
„CARCACA“ spektaklis festivalyje „New Baltic Dance“, D. Matvejevo nuotr.
Vilniuje taip pat vesite kuduro seminarus. Ką norėtumėte, kad dalyviai pajustų ir suprastų apie kuduro? Kas, jūsų požiūriu, yra šio šokio stiliaus esmė?
Manau, kad esmė slypi supratime, iš kur kyla judesys ir kokią istoriją jis neša. Žinoma, svarbu išmokti žingsnius, tačiau man kur kas svarbiau perteikti, kodėl šie judesiai atsirado ir ką jie išreiškia.
Judesiai kyla iš kasdienio gyvenimo stebėjimo – iš žmonių, aplinkos ir mus supančių patirčių. Kuduro gimsta būtent tokiu būdu: pamatau žmogų, suprantu, kad jis išgyvena sunkumus, tačiau sukuriu šokį, kuris atliepia jo patirtį pozityvia ir džiaugsminga forma, kartu išsaugodamas tai, ką jis išgyveno. Tuomet tas žmogus gali pagalvoti: „Gerai, jis sukūrė šokį apie mane. Tai, ką patyriau, buvo skaudu, bet dabar galiu tuo mėgautis.“ Tam tikra prasme kuduro taip padėjo ir man pačiam.
Tai nėra vien tik džiaugsmo išraiška, nes kuduro gimė iš sudėtingų ir skaudžių aplinkybių, tačiau jo grožis slypi gebėjime šias patirtis paversti pozityvia išraiška.
Prieš dvejus metus lankėtės festivalyje „New Baltic Dance“ su spektakliu „CARCASA“. Kokie įspūdžiai ir prisiminimai išliko iš šio apsilankymo Vilniuje?
Tai buvo mano pirmas apsilankymas Lietuvoje. Kai atvykau, pamenu, pagalvojau: „Oho, kaip čia gražu.“ Nors lijo, bet buvo šilta. Pasirodymai buvo nuostabūs. Prisimenu ir vietą, kurioje jie vyko – ji buvo labai jauki, o visa patirtis paliko puikų įspūdį, buvome labai dėkingi publikai.
Taip pat turėjau progą šiek tiek pažinti miestą. Pasivaikščiojau po senamiestį, aplankiau vieną iš bažnyčių. Buvo ypač įdomu, nes tuo metu vyko „Eurovizija“. Grįždami į viešbutį su draugu užsukome į barą, kuriame visi buvo susirinkę kartu žiūrėti konkurso.
Esu miestų žmogus, nes mane labai domina istorija, o Vilniuje radau tai, kas man patinka miestuose. Kaip jau minėjau, mokymasis man yra labai svarbus. Mane žavi miesto pažinimas – suprasti jo architektūrą, istoriją ir tai, kaip jis formavosi bei keitėsi.
Pažadėjau sau, kad sugrįžęs į Vilnių skirsiu daugiau laiko jį pažinti – sužinoti daugiau apie miesto istoriją ir jo raidą. Per savaitę, kurią čia praleisiu, noriu kuo daugiau vaikščioti po miestą, jį tyrinėti ir atrasti naujų dalykų. Praėjęs apsilankymas buvo tiesiog – smagumėlis (juokiasi). Todėl labai džiaugiuosi galėdamas sugrįžti.
„Summer Dance Intensive Vilnius“ vyks rugpjūčio 17-28 d. Vilniuje. Programą rasite čia.