Kas nužudė geležinį vilką?
2015-11-03 Kristina Steiblytė
Spalio 3 ir 4 dienomis tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ klube parodytas bendras lenkų, lietuvių ir estų projektas „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“. Projektas sukurtas lenkų menininkų grupės „Koncentrat“, kurios pagrindiniai nariai šiuo metu yra šokėjas, aktorius, choreografas Rafałas Dziemidokas ir šviesų dailininkė Ewa Garniec. Jų sugalvotas projektas, spalį pristatytas Vilniuje ir Tartu, anksčiau jau buvo rodytas Varšuvoje ir Bilbao su kitais šokėjais ir kiek kitaip interpretuotu judesiu.
Pavadinime esantis žodis „reinterpretacija“ reiškia ne tai, kad spektaklyje iš naujo pateikiama ir taip jau daugybę kartų įvairiomis priemonėmis perinterpretuota Sergėjaus Prokofjevo pasaka. Reinterpretuojamas čia R. Dziemidoko sukurtas šokio spektaklis naudojantis Oliverio Schnellerio muzikine interpretacija. Ir daroma tai vis kitoje šalyje, vis kitokioje erdvėje su vis kitais šokėjais, permąstant savo kūrybos principus.
Tai, ką matėme prie Žaliojo tilto su šiai konkrečiai reinterpretacijai parinktais šokėjais (Žana Gončiar, Vilma Pitrinaite, Paulium Markevičium iš Lietuvos bei Linda Vaher, Barbara Lehtna, Jaanu Ulstu iš Estijos), buvo sukurta per penkias dienas. Todėl kalbėti apie šį spektaklį kaip apie šokio kūrinį vargu ar yra prasmės: per tokį trumpą laiką šokėjų išmoktos/sukurtos kombinacijos neatrodė nei itin kūrybingos, nei labai profesionaliai atliktos. O spalio 3 d. pasitaikęs geras oras ir vis dar praskrendantys drugeliai atlikėjams visai nepadėjo susikaupti ir visą pusvalandį išžaisti savo vaidinamą pasaką.
Net ir mąstant apie R. Dziemidoko išsikeltą tikslą šituo projektu vis kitoje vietoje su vis kitais žmonėmis tyrinėti klasikos ir modernumo sąveikos viename kūrinyje galimybes, projektas vis tiek neatrodo labai jaudinantis. Juo labiau, kad klausimas, ar gali viename kūrinyje egzistuoti klasika ir šiuolaikiškumas, harmonija ir rizika, jau atsakytas tokių kūrėjų kaip Matsas Ekas ar Janas Fabre. O manipuliavimas tuo, kas jau sukurta, kitoje vietoje su kitais žmonėmis taip pat nebėra naujiena. Tiesa, tokius sprendimus kol kas buvo tekę matyti tik su masinėse scenose veikiančiais statistais, pavyzdžiui Romeo Castelluccio „Pragare“. Tai kodėl man vis dėlto atrodo, kad apie „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“ yra ką pasakyti dabar?
Ogi todėl, kad neseniai teko perskaityti Arūno Streikaus tekstą „Ar mums vis dar reikia tautos poetų“ (Naujasis židinys–Aidai, 2015 nr. 6), kuris priminė diskusiją ne tik apie Justino Marcinkevičiaus vaidmens kultūroje vertinimą, bet ir apskritai apie tai, ką mes laikome savo tautos ir kultūros simboliais, ką norime įpaminklinti, o kas atrodo nevertinga, kritikuotina ir gal net naikintina. R. Dziemidoko spektaklis čia, tyčia ar ne, turėjo ką pasakyti.
Visų pirma „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“ Vilniuje, priešingai nei, pavyzdžiui, Ispanijoje, visai aiškiai užsiminė apie sovietmetį. Be to, kad pagrindas spektakliui yra S. Prokofjevo kompozicija „Petia ir vilkas“, parašyta sovietų jaunimui 1936 m., galvodami apie Žaliojo tilto kontekstą kūrėjai į spektaklį įtraukė Alos Pugačiovos dainą „Milijonas raudonų rožių“ (1982 m.) bei rožinio audinio (tarsi nublukusios apdainuotų rožių raudonos) foną. Kadaise buvęs raudonas šio spektaklio (ir jo dalimi tapusio Žaliojo tilto) fonas per laiką, nepraktikuojant „raudonumo“ politikoje ir kultūroje, nubluko. O šiuolaikinis jaunimas, t.y. atlikėjai, jau nebėra pionieriai – jie net ir rusų kalbos nebemoka. Todėl iš finale nuskambėjusios A. Pugačiovos dainos garsiausiai ir aiškiausiai visi traukė „milijon, milijon, milijon alych roz“ visus kitus teksto gabaliukus neaiškiai ir lyg tarp kitko slebizavodami į mikrofoną. Tačiau jei spektaklyje tebūtų tiek kritikos seniems stabams, prie jo grįžti tikrai nebūtų verta.
Kalbant apie savivoką ir ją palaikančius ar perkuriančius mitus, „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“ labai įdomiai pasielgė su Vilniaus įkūrimo legenda savotiškai sunaikindamas geležinį vilką. Čia savo vaidmenį atliko šokėjų kostiumai – patogios kelnės ir balti marškinėliai su juodais S. Prokofjevo pasakos veikėjais: Petia, paukščiu, antimi, kate, seneliu, vilku ir medžiotojais. Visuose spektaklio variantuose veikėjus reprezentuojantys piešiniai buvo tokie pat juodi siluetai. Įdomu tai, kad marškinėliuose pavaizduotas vilkas itin panašus į tai, kaip mes vaizduojame geležinį vilką. Tad spektaklio scena, kur medžiotojai pagauna vilką ir jį (t.y. vilko partiją atliekančią merginą) išrengia, pasirodė itin įdomi. Kas šiuo atveju galėtų būti geležinio vilko praryta antis ir jį nugalabijantys medžiotojai? O gal svarbu, ne kas jie visi yra, bet tai, kodėl mums patiems turėtų (ne)reikėti geležinio vilko?
Apskritai tokie kūriniai, jei matomi platesnės auditorijos, gali paskatinti atviresnę diskusiją apie mūsų kultūrinę atmintį ir manipuliaciją vertingais (kokiu būdu ta vertė bebūtų įgyta) pasakojimais, objektais, subjektais. Ypač pastaruoju metu gyvenant tiek realios, tiek neretai ir išgalvotos įtampos sąlygomis, kai vėl stiprėja romantinis tautos suvokimas, nors priklausymas sąjungoms ir aljansams verčia įgyvendinti politiką, artimesnę Gedimino siekiams paversti Lietuvą modernia valstybe. Tad man šis lenkiškas, lietuviškas ir estiškas pasakojimas buvo apie tai, kaip nacionalizmas tampa dominuojančia tautos savivoka, nugalinčia visus kitus ne mažiau legitimius tautos ir valstybės apibrėžimo variantus. Tačiau apie šį teatrinį veiksmą viešai nelabai kalbama, o gaila, nes tai reiškia, kad net ir tyčia būdamas provokatyvus teatras eilinį kartą nėra pajėgus išprovokuoti platesnės diskusijos. Bet ko gi norėti iš tokio mažo spektaklėlio, jei net mūsų didieji atvirais politiniais pareiškimais neįžiebia realios diskusijos visuomenėje.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos