Išgirdus žodį žala, mintyse pasirodo skausmo ir vienatvės vaizdiniai. Nesvarbu, ar žala būtų asmeninė, ar kolektyvinė, ji visados turi dvasinį sunkumą ir mes privalome išmokti su juo susigyventi. Pastebiu, kad šį sunkumą gali palengvinti ryšys, bendravimas su kitais žmonėmis, kurie taip pat bando užgydyti savo vidines žaizdas. Kyla klausimas, ar tas ryšys svarbus tik man? Galbūt aš ieškau kito žmogaus vien tam, kad jis padėtų man pagyti? Gal todėl vis sugrįžtama į tą pačią dvasinę ir emocinę duobę, nes tik joje gali jaustis saugus? Su tokiais apmąstymais žengiu į Gilo Kererio ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektaklio „Žala“ premjerą. Spektaklio kūrėjų tikslas yra atskleisti asmeninio ir kolektyvinio žalojimo modelius, tyrinėjama, kaip jie kuriami ir sąmoningai ar nesąmoningai įskiepijami. Skatinama klausti savęs, kokią prasmę žala turi mums kaip individams ir bendruomenei? Kokiu principu esame priklausomi vieni nuo kitų: ar mes vieni kitus palaikome, bandome kartu išgyventi ir pagyti, ar visi gyvename atskiruose pasauliuose, kurie priklauso vienai kolektyvinių patyrimų visatai?
Nuotraukos: Laura Vansevičienė
Kreminės dulksnos fone analizuojamas būvimas visuomenėje, kurioje kiekvienas individas bando išgyventi ieškodamas atramos į kitą kūną. Choreografas nekuria nereikalingo dramatizmo, vidinių žmogaus išgyvenimų ir kovų nepateikia pernelyg tragiškai ar melodramiškai. Priešingai, jis naudoja tokias aiškias choreografines kompozicijas kaip ratą, liniją, masę ar šokėjų išsibarstymą erdvėje, kaip dialogą tarp vidinių išgyvenimų ir žmonių tarpusavio ryšių. Publika į spektaklio veiksmą reaguoja gan pasyviai, manau, tai skirtingų požiūrių susikirtimas. Dažniausiai tokios temos kaip žala, kurią mes keliame sau ir su kurios pasekmėmis turime gyventi tokioje pat pažeistoje bendruomenėje, atvaizduojamos daug dramatiškiau. Tačiau ramus, tikslus choreografo G. Kererio kūrybinis braižas suteikia šiai sudėtingai ir skausmingai temai elegancijos ir racionalumo. Spektaklis skatina į šią temą pažiūrėti ne tik jautriai, bet ir subtiliai.
Spektaklio choreografinės kompozicijos kuria žmonių buvimo kartu ir atskirai sudėtingumą: šokėjų kūnai subtiliai susijungia ir atsiskiria, jie tempia arba remiasi vienas į kitą, būna kartu, bet tarsi kiekvienas savo atskirame pasaulyje. Susiburdami į gyvąją masę, vienas kitą tempdami, ar, neradus vidinės tuštumos užpildo, pasitraukdami, šokėjai kuria mūsų individualaus ir grupinio vienišumo pojūtį. Choreografas savo spektakliu mums rodo, kad bandant išgyventi ir pagyti nuo savo asmeninės žalos, mes egoistiškai griebiamės kitų, ieškodami išsigelbėjimo prisiglaudžiant prie kito gyvo kūno. Mes remiamės į kitą žmogų ir tol jį naudojame, kol jis tampa išsunktas ir mums nebe naudingas. Tada mes jį paliekame, taip ir neužpildę savo vidinės tuštumos, bet kartu išsiurbę kitą gyvą būtybę. Po kurio laiko mes pradedame egzistuoti visuomenėje, kurioje kiekvienas išgyvena savo vidines dramas, desperatiškai ieškome palaikymo, bet, galų gale, bejėgiškai blaškomės tarp žmonių-šešėlių. Tad asmeninis skausmas mums tampa paskata išnaudoti kitus, kol galiausiai pradedame egzistuoti emociškai sužeistų žmonių bendruomenėje.
Didžiausią emocinį ir idėjinį pagrindą spektakliui suteikia Erico Zarconės ir Mey Chen Mei duetas spektaklio pradžioje, Jazpero Narvaezo solo ir grupinė kompozicija, kai šokėjai išsisklaidę erdvėje save kankina, muša galvas į rankas, ir besiblaškydami bando griebtis kito kūno, panaudoti jį kaip tiltą siekiant išlipti iš savo dvasinės duobės.
E. Zarconės ir M. Chen Mei duete, atspindinčiame dviejų žmonių ryšį ir jo tamprumą, derinosi rankų įtempimas, partnerio sūpavimas. Nors šiame duete buvo galima matyti ir bandymą pabėgti, paleisti partnerį, jų ryšys abu atlikėjus išlaikė kartu. Tai buvo puiki idėjinė įžanga, leidusi suprasti choreografo siekį akcentuoti žmonių tarpusavio ryšį, kurį vėliau kiekvienas panaudojame savo individualiems poreikiams patenkinti. Tuo tarpu J. Narvaezo solo atspindėjo buvimą savo asmeninėje kovoje, kur nėra priešų, nėra maišto objekto, bet yra nusivylimas, pyktis, siekis pabėgti ir išsilaisvinti. Tačiau nuo ko – savęs, savo demonų, praeities? Atsakymo choreografas nepateikia. Tegu tai lieka kiekvieno žiūrovo mintyse, kai jis savo artimiems žmonėms pasakos apie savo problemas ir išgyvenimus.
Galiausiai, grupinės choreografijos metu, kai šokėjai išsibarstę erdvėje tai susieina, tai atsiskiria nuo kitų, matome, kad mes visi egzistuojame visuomenėje, kurioje kiekvienas yra daugiau ar mažiau sužeistas, kiekvieno viduje kunkuliuoja kova. Tokiu atveju mes bandome ieškoti atramos, ieškoti kito pagalbos, tačiau susiduriame su tokiais pat vidinių karų pažeistais individais, kuriems tavo potyriai yra nereikšmingi. Jeigu nesulaukiame paramos, mes pasitraukiame jos ieškoti kitur. Taip atsiranda visuomenė, kurioje nėra nuoširdžios komunikacijos ir tikro ryšio. Mes tesame bendraujančios kaukės, kurios slepia vienišas kovas su savo vidiniais demonais.
Spektaklio „Žala“ pabaigoje choreografas pateikia galimą vaistą mūsų žalai užgydyti. Tai – bendravimas, vienas kito palaikymas ir bandymas kartu išlipti iš vienišumo ir skausmo duobės. Mes turime išmokti gyventi ne tik bandant užgydyti savo žaizdas, bet bandyti rasti tikrą ryšį su kitais besidalinant potyriais, išklausant ir palaikant vienas kitą. Mes esame sujungti nematomomis gijomis, todėl bendražmogiškas ryšys yra vienas iš vaistų padedant užgydyti mūsų žaizdas ir nuraminti vidinį karą.
Nors šokio spektakliui „Žala“ pritrūko vizualiai ar emociškai stipresnių momentų, jame galima įžvelgti individualų choreografo judesių braižą ir filosofinį požiūrį. Šį kūrinį galima vertinti kaip kūrėjo vizualinį juodraštį gilesnėms temos ir judesio paieškoms.