Šokio trupės „Nuepiko“ premjera „Perdegimas“: išsekusio šiuolaikinio žmogaus tyrimas

Po neseniai suskambėjusiu nauju „Nuepiko“ vardu slepiasi gerai Kauno ir kitiems Lietuvos miestams pažįstama skirtingų šiuolaikinio šokio krypčių šokio kūrėjų trijulė – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė. 2016 metais pristatę pirmąjį savo didelio populiarumo sulaukusį bendrą kūrybinį darbą „(G)round zero“, šiandien kūrėjai kviečia susitikti naujame jų darbe „Perdegimas“. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Nacionaliniu Kauno dramos teatru, kurio Didžiojoje scenoje lapkričio 20 ir 22 dieną įvyks premjera.

Susitikome paskutinių repeticijų įkarštyje pasikalbėti apie tai, kuo kitoks bus šis darbas ir kaip jis inspiravo pasikeisti pačius kūrėjus.

– Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinė kelionė perdegimo temos link? Kaip šios būsenos analizė pakeitė jus pačius?

Marius Paplauskas: Viskas prasidėjo anksčiau, negu kūrybinis procesas. Apie spektaklį ir jo idėją pradėjome galvoti nuo to momento, kai pajutome mūsų pačių vidinius pokyčius.

Marius Pinigis: Dažnai norime nuveikti tiek daug, bet pritrūksta laiko ir kokybės. Šiuolaikinis žmogus neįvertina savo laiko ir galimybių, todėl neretai perdega. Nesuprantame, kad nėra blogai kartais pasakyti „negaliu“. Yra ir asmeninis laikas, skirtas sau ir šeimai. Mums patiems reikėjo tai suprasti. Pirmą spektaklį kūrėme labiau iš entuziazmo, iš noro tiesiog daryti ir padaryti. Naujo spektaklio tema išsirutuliojo labai natūraliai. Norėjome kurti spektaklį apie vidinius pokyčius. Kaip ir pirmas spektaklis, šis taip pat turi misiją – priminti apie tai, kad sustoti nėra blogai. Norint kažką padaryti kokybiškai nereikia skubėti. Aišku, ne visada tą leidžia aplinkybės. Mes džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę.

Marius Paplauskas: Man šis spektaklis yra stipri terapija. Jau dirbdamas su „(G)round zero“ dariau tuos dalykus, kurių nebuvau prieš tai daręs gyvenime – šokau Kauno gatvėse. Tai taip pat buvo terapija, bet „Perdegimas“ – visiškai kitokia patirtis. Vyko svarbūs vidiniai ir išoriniai pokyčiai. Svarbus ir elementarus fizinis perdegimas. Kadangi turėjau ir kitų darbų, spektaklis išmokė naujai įkvėpti ir iškvėpti būnant tokiose aplinkybėse.

Marius Pinigis: Taip sutapo, kad prieš metus Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą pripažino sindromu. Apie šią problemą pradėta daug kalbėti žiniasklaidoje ir visuomenėje. Su perdegimo sindromu susiduriantys žmonės tampa visiškai pasyvūs. Svarbu suprasti, kad tai nėra išgalvota būsena ar apsimetinėjimas. Kai visko labai daug, žmogus staiga panyra į tą būseną, kai nenori nieko. Mus inspiravo tai tyrinėti per judesį.

– Prieš trejus metus kalbėjome apie „(G)round zero“ premjerą: buvote nusiteikę žaismingai, linksma buvo stebėti jūsų repeticijas ir pasirodymus-dvikovas Kauno gatvėse jums vilkint nepamirštamus kailinius. „Perdegimo“ nuotraukose atrodote rimti, vilkintys griežtus kostiumus. Galima spėti, kad per šį laiką pasikeitėte ne tik jūs patys, bet pakito ir jūsų judesių kalba?


Akimirka iš spektaklio „(G)round zero“

M. Paplauskas: Ko gero, ji dabar visiškai kitokia. Aš net nežinau, ar tai galima būtų pavadinti šokiu. Tai daugiau fizinė raiška. Siekėme surasti bendrą kalbą, nes esame labai skirtingi. Spektaklyje mūsų judesių kalba labai panaši, skiriasi tik intonacijos.

A. Stakelė: Prieš dvejus metus, kuomet pradėjome kurti šį spektaklį, įvyko mūsų pačių perdegimas… Norėjome padaryti daug, o padarėme per daug. Tuomet supratome, kad į viską reikia pradėti žiūrėti kitaip. Ramiau.

M. Pinigis: „(G)round zero“ kūrėme iš inercijos – susirinkome ir darėme tai, ką mokame geriausiai. Vėliau supratome, kad mums tai jau neįdomu. Esi pavargęs nuo savo žinių ir įdomu daryti tai, ką daro kitas. Tada pradėjome galvoti kokia galėtų būti ta bendra kalba. Vėlgi viskas išsirutuliojo intuityviai. Vėliau mums iškilo klausimas, kas yra harmonija – perdegimo opozicija, ne tik idėjiniu lygmeniu, o kas tai yra judesyje. Kas tai? Tai yra tėkmė. Šis tėkmės pojūtis mums ėmė sietis su gravitacija, vibracija, manipuliacija. Pradėjome tyrinėti šiuos žodžius ir juos „perkelti“ į judesį ir garsą. Kėlėme svarbiausią klausimą sau, kaip perdegimas veikia mus pačius? Koks tai pojūtis? Spektaklyje kalbėdami bendra kūno kalba galime atrodyti labai stiprūs.

A. Stakelė: Spektaklyje ne tik šoku, bet ir kuriu muziką. Didžiausias iššūkis buvo pažvelgti, kokie garsai galėtų perteikti šiuos raktinius žodžius, pavyzdžiui, manipuliaciją, gravitaciją. Jaučiu, kad po šio darbo stipriai patobulėjau kaip kompozitorius.

– Kaip jūsų draugystė įtakoja kūrybinį procesą ir atvirkščiai? Ar dirbdami kartu visada esate vienas kitam atviri?

M. Paplauskas: Kažkada iškėlėme sau klausimą nuo ko mūsų draugystė prasidėjo – nuo jos pačios ar nuo darbo? Supratau, kad tikrai nuo draugystės. Darbas kartais ją žudo ir atsiranda trintis, tačiau mes išmokome nebijoti pasisakyti. Pasakyti, kaip jautiesi ar kad nenori kažko daryti. Apie tai dažnai kalbamės. Atrodo, kad mūsų komanda galutinai susiformuos tik tada, kai mes pradėsime galų gale vienas kitam sakyti ir tai, kas kiekvienam nepatinka. Anksčiau bandėme vienas su kitu bendrauti labai mandagiai ir truputį „laidojome“ save, nes atsisakydavome kai kurių savo interesų. Vis dar vyksta ši vidinė ir išorinė terapinė kelionė. Man pačiam ji yra labai pastebima.

M. Pinigis: Visą laiką stengiausi būti geriausia savo paties versija, būti geru visiems, tačiau bet kurioje komandoje visada ištinka kritinė situacija, kai žmonės susipyksta. Komanda susiformuoja tada, kai tu išsimuši iš pusiausvyros, kai nėra viskas vien gražu ir gera. Man atrodo, kad mes visą laiką bandėme būti vienas kitam labai geri. Paskui išaiškėjo, kad ne viskas visiems tinka, bet nenorėjome to pasakyti, nes manėme, kad įžeisime vienas kitą. Ir tas traukinys jau buvo toli nuvažiavęs. Negerai, kai savyje laikai kažką užspaudęs, nes tai gali išsprūsti netikėčiausioje vietoje, kaip nutiko mums. Galiausiai tai privedė prie kitokio požiūrio į tarpusavio bendravimą. Ir apskritai į pačias repeticijas, jų organizavimą. Tikrai nebūtina salėje praleisti daugybę valandų. Mes jau turėjome šį etapą ir jis neatnešė didelės naudos. Tai nereiškia, kad dabar mes mažiau dirbame. Dabar labiau pasikliaujame savo patirtimi. Svarbu buvo pripažinti tai, kad kiekvienas iš mūsų turime kitus interesus ir juos turime priimti.

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į premjerą?

M. Pinigis: Nekviečiame žmonių stebėti, norisi būti kartu, dalintis. Mes taip dažnai panyrame į darbą, kad iš gyvenimo nieko daugiau nebepasiimame. Tik dirbame ir dirbame. Akivaizdus stiprus nutolimas vienas nuo kito. Spektaklyje siekiame sukurti artumo pojūtį, norime, kad žiūrovas būtų kuo arčiau, todėl žiūrovų kėdės bus sustatytos pačioje scenoje, aplink mus. Taip pat pasidžiaugti kartu dar viena mūsų premjera Kaune. Kad mes vėl sugrįžome su nauju ir kitokiu darbu. Sugalvojome ir mūsų komandai pavadinimą „Nuepiko“, kuris reiškia vis naują istoriją. Bandome pateisinti šį pavadinimą ir kartu tyrinėti savąją auditoriją. Esame sau išsikėlę klausimą, kas yra mūsų žiūrovas? Tikimės po šios premjeros surasti aiškesnį, o galbūt visai netikėtą atsakymą.

„Nuepiko“ šokio spektaklio „Perdegimas“ premjera – lapkričio 20 ir 22 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatre Didžiojoje scenoje.

„Perdegimas“ kūrybinė komanda: choreografija ir šokis – Andrius Stakelė, Marius Paplauskas ir Marius Pinigis, muzikos autorius – Andrius Stakelė, šviesų dailininkas – Vladimiras Šerstabojevas.

Daugiau aktualijų