Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ uždaromuoju spektakliu tapo Danijos šokio trupės spektaklis „Juodasis deimantas“ (2014). Choreografiją kūrė garsusis britas Timas Rushtonas, kurio darbų skiriamaisiais bruožais laikomi jausmingumas, intymumas bei estetiškumas. Nepaisant choreografo pasaulinės šlovės ir paklausumo teatrų repertuarų tarpe, šis spektaklis ženkliai prailgo, neįveikė distancijos tarp žiūrovo ir to, kas vyksta scenoje, ir buvo nuspėjamas.
Pirmoji mintis po spektaklio buvo tokia, kad T. Rushtono praktika yra puikus meno ir verslo jungties pavyzdys. Choreografas kuria spektaklius, į kuriuos publika mielai eina užpildydama teatrų sales ir atnešdama numatytą pelną. Tokiu būdu Danijos šokio teatras užtikrina savo šokėjų atlygius ir pastariesiems netenka durti galo su galu, papildomai uždarbiauti ar stovėti darbo biržos eilėse. T. Rushtonas tarsi mūsų laikų herojus sudaro sąlygas trupės nariams išsaugoti savo socialinį orumą. Tačiau ar choreografo elgesys yra etiškas šokėjų atžvilgiu – juk jų puikiausios fizinės galimybės lieka neišnaudotos? Atidžiau pažvelgus į spektaklio choreografinę struktūrą nesunku pastebėti, kad didelę laiko dalį atlikėjams tenka viso labo pereiti išilgai scenos. Kartais greičiau, kartais lėčiau, kartais atbulomis, tačiau net ir pats įstabiausias, pats ekspresyviausias ėjimas lieka ėjimu. Be vaikščiojimo nebuvo didesnių choreografinių viražų, netikėtų sprendimų, net tam tikrų iššūkių fizinėms galimybėms.
[image=857572 link=no_link]Įdomu būtų sužinoti, kaip T. Rushtonas save vertina šiame kontekste. „Juodasis deimantas“, lyginant su pernai rodytomis choreografo „Meilės dainomis“, nuo jų menkai kuo skiriasi. Akivaizdu, kad choreografas savo spektakliams taiko tam tikrą štampą, kuris gerokai pranoksta vien stilistikos rėmus. Kodėl mūsų laikų herojai bando pakartoti savo sėkmės kelius? Juk jei Odisėjas savo ilgoje kelionėje periodiškai atliktų vieną ir tą patį žygdarbį, tuomet jis taptų Sizifu, o jei Tristanas nuolat gertų stebuklingus meilės gėrimus, tuomet jis taptų Donžuanu. O gal T. Rushtonas lygiuojasi į Džeimsą Bondą?
Didžiausia viso rebuso mįsle išlieka publika. Lyg ir atrodytų, kad choreografas stengiasi patenkinti didžiosios žiūrovų dalies troškimus ir lūkesčius, papildydamas spektaklį visokiomis grožybėmis. Nesunku džiuginti akį spindinčiu blizgučių lietumi, šviesos spindulius efektyviai laužiančia ir atspindinčia aštriabriaune siena scenos gilumoje (scenografija – Johanas Kølkjæras), muzikos takeliu, kuriame daug populiarių vakarietiškų romantiškai nostalgiškų dainų (muzika – Philipas Glassas ir kt.) bei keliasdešimčia itin teatrališkų ir pompastiškų kostiumų. Beje, kai kurie kostiumai scenoje vilkimi vos dvi minutes.
Asmeniškai nedrįsčiau teigti, kad tokie spektakliai atitinka publikos lūkesčius, nes apie žiūrovus esu kur kas geresnės nuomonės. Juk intelektualiai išprususiam žmogui, o teatruose, tikiu, lankosi tik tokie, blizgučių ir fanfarų nepakanka. Tokiam žmogui reikia minties, intrigos, tam tikro protinio stimulo, kažko įkvepiančio, tiesiog kažko daugiau. Todėl T. Rushtono „grįžimas į abstrakčią visatą ir dėmesio teikimas estetikai ir formai“ man panašesnis į turinio neturėjimą ir į siekį šį trūkumą užmaskuoti papildomais spektaklio elementais.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos