Kartais profesionalius Lietuvos scenos kūrinius ištinka kaltinimai mėgėjiškumu arba saviveikla. Greičiausiai jie gimsta norint išreikšti nusivylimą ir tikintis, kad toks apibūdinimas pabudins kūrėją, supurtys jo pagrindą po kojomis, galbūt sukels pyktį ar menines ambicijas. Betgi tai žeidžia tuos, kurie savo laisvalaikį skiria užsiėmimui labai panašia veikla ir tai daro visiškai laisva valia, nesiekdami pripažinimo, karjeros ar atlyginimo. Šie žmonės daro tai, kas jiems patinka, todėl neprofesionalų, mėgėjų ar saviveiklininkų menas, net jei ir ne toks inovatyvus ar mažiau išvystytas nei gaminamas šiuolaikinio meno industrijose, yra įdomus ir vertas dėmesio.
Kritikai bei žurnalistai apie mėgėjų meną taip pat rašo retai. Viena vertus, jo gali būti tiek daug, kad sunku aprėpti. Šiuolaikinio šokio srityje šią problemą šiek tiek padeda išspręsti „Bičių sąskrydis“, parenkantis ir pristatantis šokio mėgėjų darbus. Antra vertus, mėgėjų menui vertinti sunku atrasti nors kiek objektyvesnius kriterijus: laisva žmogaus kūryba gali būti tokia pati įvairi, kaip ir pats žmogus, o jų sukuriamas produktas – nebūtinai atitinkantis įprastus standartus, raiškos priemonės – ne tokios švarios, tad ne visada aiškios. Kartais nuėjęs į mėgėjų pasirodymą gali savęs paklausti, kodėl viena ar kita praktika užsiimti jie negali apsieidami be pasirodymų? Bet kartais gali pamatyti ir tai, ko nepasitaiko net profesionalų darbuose.
Kovo 19 dieną studentiška VU teatro Kinetinė trupė,[/link] vadovaujama Dance.lt bendruomenei daugiau ar mažiau žinomo Andriaus Pulkauninko, pakvietė į šokio spektaklį „Equillibrium“. Spektaklyje šoka skirtingų sričių (biochemija, kūrybinės industrijos, sociologija, vadyba, dizainas, komunikacija, orientalistika…) studentai, su scenos menais beveik neturintys nieko bendro.
Einant į universiteto centrinius rūmus buvo smagu, nes niekaip negalėjau nuspręsti, kam turėčiau pasiruošti, ko tikėtis. Renginio aprašymas feisbuke žadėjo grėsmingas ir rimtas temas: „Tai šokio spektaklis apie susiskaldžiusią visuomenę, kuomet interneto vartotojai, besislepiantys už savo netikrų pavidalų ir įsivaizduojamų savybių, praranda vis daugiau asmeninio bendravimo ryšio…“. Taip dažnai nutinka su šiuolaikinio šokio darbų pristatymais. Bet juk negali viskas būti taip rimta – negi šie jauni žmonės sėdėjo ir gliaudė sudėtingas šių laikų žmogaus problemas? Galiu galvą padėti – studentai, susirenkantys į teatro kinetinę trupę, ateina praktikuoti judėjimo meno, o ne filosofuoti apie XXI amžiaus rykštes.
Daugiau ar mažiau susidomėjusių VU centrinių rūmų koridoriais prie teatro durų sugužėjo daug jaunų žmonių. Vienas pažįsta tą, kitas – aną „Equillibriumo“ dalyvį. Susiskaldymas ar prarastas bendravimo ryšys šioje energija pulsuojančioje masėje mažai kam rūpi – čia dalijamasi išgyvenimais, nuveiktais darbais, plepama apie bendrus draugus ar pomėgius. Bilieto kaina – 2 eurai, nuolaidų niekas neprašo, vienas kitas draugas prasmunka su šypsena. Salėje kone visos kėdės užpildytos. Pasirodymo smagumu niekas neabejoja.
Pirmoji scena atsiveria su potencija ir poezija. Už baltos širmos lyg šešėliai kyla rankos, pėdos, kojos, išnyra nugaros ir žmonių kūnai. Galūnių daug, negali suskaičiuoti, atlikėjai, skirtingi kūno sandara ir judesiais, auga, kyla, labai lėtai, palaipsniui atsiplėšia nuo žemės, kol atsistoja. Paskui išlenda iš šešėlio, matome juos priešais, atviroje scenoje, judėdami devyniese kuria gan vientisą darinį, šokėjai kyla ir leidžiasi ritmingais įtūpstais, nuo nedidelės scenos sklinda jėga. Rodos, visai padorus fizinis krūvis – gražu žiūrėti. Galbūt šiek tiek nelygiuoja ar pavėluoja, bet tai nesvarbu. Blogiau, kad apie spektaklio problematiką – netikrus pavidalus ar prarastą žmogiškąjį ryšį nekyla jokios minties.
Kai visi susispiečia, scenoje atsiranda piramidės formos kombinacija, prisimenu sudėtingas, iš šimtų šokėjų sudarytas Busby’io Berkeley’io geometrines formas, bet ne, čia tikrai ne tai. „Gal ji turi priminti organizaciją ar hierarchiją?“ – dar spėju pagalvoti ir šokėjai išsisklaido. Žinoma, viskas, kas ką tik įvyko, neprieštarauja tam, kas užrašyta programėlėje, bet negali ir sakyti, kad kažką kalba, pasakoja, ir juolab būtent tai, kas ten įvardinta. Sunku suvokti išsakomą mintį, spektaklio logiką, atskirti personažus, vaizduotėje formuoti savo istoriją, iš kūnų suprasti, kas čia yra forma, ką nuskaityti kaip turinį, o ką išvis reiktų ignoruoti.
Kitas paveikslas. Ekrane vaikino veidas. Scenos priekyje lieka gulėti žmogus. Per vidurį horizontaliai ištempta guminė juosta su keistu požymiu: per vidurį išsišakoja į keletą mažesnių. Veidas ekrane daro grimasas, maivosi, žiūriu į tą žmogų, ką jis daro visai neįdomu, bet jis pats neatrodo beviltiškas. Veikėjas iš scenos priekio grindimis juda į scenos gilumą, prašliaužia po juosta. Jo prigludusį prie žemės judėjimą nuosekliau stebėti gali tik sėdintys pirmoje eilėje – salė visiškai nepritaikyta stebėti šokį ant žemės. Pasirodo antrasis personažas. Vaikinas. Apsirengęs taip pat pilkai, kaip pirmasis. Panašu, kad jo kūnas kratosi, galbūt norėta parodyti kančią, kažkokias vidines konvulsijas. Šokančių judesių energiją palaiko skambanti muzika – ritualinis ritmas ir pasaulio muzikos instrumentai. Veidas ekrane pranyko. Pirmasis personažas – tas pats veikėjas iš ekrano – ima žaisti su virvėmis, lenda, lipa… Kažin, ar jis pats žino, ką tai galėtų reikšti. Bet antrasis jo veiksmus atkartoja be virvės. Aha, pagaliau kažkas į temą, programėlėj apie tai radau: „…kai gali svetimą svajonę paversti sava, o savos neturėti.“
Ekrane prasisuka minimalistinė vinjetė, sakykim, scenos užsklanda. Tokių spektaklyje ir daugiau, visiškas grafinis minimalizmas – esminių spalvų linijos, taškai, apskritimai baltame ekrane juda, bėga, liejasi, tįsta, dingsta… Šarūno Kuckailio (RECREAM) videografikos estetika atrodo švari, profesionaliai sumontuota, išbaigta. Bet, ar ji siejasi su spektaklio idėja? Atsakymui taip pagrįsti reikėtų stipraus retorikos meistro.
Toliau. Mergina suvynioja akrobatinius diržus. Į sceną įvežamas ir paliekamas lagaminas. Šoka merginos tuose pačiuose pilkuose kostiumuose su juodais taškais. Jų judesiai švelnūs ir minkšti, bet ką gi jos nori pasakyti? Iš lagamino pradeda lįsti rankos, po to kojos. Išnyra dar viena mergina. Kaip ir ankstesnėje scenoje, vaikinas kartoja jos judesius. Galiausiai ji neria atgal į lagaminą, ir tai visai gerai atrodo. Supraskite mane teisingai, spektaklyje daug visai neblogų momentų. Bėda ta, kad pasirinkta literatūrinė kalbėjimo forma į spektaklį reikalauja žvelgti kaip į tekstą, kuriame visi ženklai turi reikšmę. O jei turi reikšmę, vadinasi ties bet kuria smulkmena gali klausti „kodėl?“ ir atsakymas tave nukreips link spektaklio esmės. Ne, ne tos, kuri yra užfiksuota programėlėje, o tos, kuri yra pačiame darbe.
Scenoje dvi šokėjos, dvi jaunos moterys. Viena – labai aukšta, o kita – visai mažutė. Kartu jos atrodo keistai, neįtikėtinai, tarsi tai būtų kažkokia klaida. Bet klaidų čia nėra, jos abi – asmenybės, akivaizdžiai neblogos fizinės formos. Viena vikresnė, kita – tvirtesnė, jų skirtumai išryškėja per tai, ką jos g a l i viena geriau už kitą. Šis duetas sukurtas sugretinant ir supriešinant, įpinant švelnumo ir kovos momentus, atrastos įdomios, savotiškos jų kūnų konsteliacijos. Pavyzdžiui, žemyn žiūrinčio šuniuko pozoje viena virš kitos atsistoja visiškai lygiagrečiai ir jų kūnai virsta iš brūkšnių sudarytomis geometrinėmis figūromis. Galbūt idėjiškai toks režisieriaus pasirinkimas susijęs su programėlėje minimu „pažeminti kitą…“, bet tai jau nebesvarbu, nes šįkart jam pavyko panaudoti duotybę, atskleisti kažką neįtikėtino, sukurti tai, kas scenos industrijose vadinama element of surprise (liet. nustebinančiu elementu).
Ekrane – apskritimas iš raudonų kūnelių, mergina šoka solo. Mėginu skaityti jos kūną, bet judesiuose matau tik baleto, pantomimos ir jogos kratinį – sakykime tai, ką galima pavadinti šabloniniu „modernu“. Švelniai tariant, tai nefiltruotas iš kūno iškeliaujantis vidinis srautas, panaudojant praktikuojamas šokio technikas. Toks kūrybos principas pasitaiko ir profesionalų scenoje (tiesa, gal kiek subtiliau). Pats savaime toks vidinio turinio išmetimas neturi nieko bloga, bet, prisiminkime, spektaklyje „Equillibrium“ yra kuriami „devyni skirtingi charakteriai…“. Taigi, šios šokėjos judesiai turi atskleisti jos personažą. Ji kažkuo turi skirtis nuo kitų šokėjų pakankamai ryškiai, kad tai būtų nuskaitoma publikai. Todėl, net jei solo atsineša pats šokėjas, choreografo / režisieriaus užduotis – išfiltruoti judesius taip, kad jie atskleistų personažo esmę. Šiame darbe tai nepavyko, o vienodi kostiumai ir personažų (ypač moteriškų) judesių niveliacija įvedė gerokai painiavos.
Vaikino solo parteriaujant su video projekcijomis ir garsu. Akimirkomis jo kūnas kartu su geometrinėmis formomis ekrane kuria vieningą vaizdą ir tai nuostabu. Bet netrukus vienas po kito seka momentai, kai jis nespėja. Rodos, čia viskas aišku: video projekcija jau sukurta – tai kaip kinas, prie kurio gyvam atlikėjui reikia prisitaikyti. Tačiau ne viskas taip paprasta. Žmogus nėra mašina, tokiose vietose klysta net profesionalai, tad nieko nuostabaus, kad rečiau scenoje pasirodantys mėgėjai vėluoja. Tuo norėtųsi pateisinti ir spektaklio kūrėjus. Tačiau blogiausia, kad tokia užduotis žiūrovui žada meistrystę, sukeliami jo lūkesčiai. O kai pažadas neišpildomas, žiūrovas nusivilia, dūžta jo įsivaizduotas spektaklio malonumas. Todėl režisierius / choreografas turėtų ypač atsakingai formuluoti ir spręsti užduotis, kad tokių momentų būtų išvengta.
Spektaklio pabaigoje salėje nuaidėjo garsūs plojimai, publikos palaikymas buvo akivaizdus. Ir tai smagu. Netrukus „Equillibrium“ iškeliavo į festivalį Al-Qasr du Theatre Maroke, balandį vėl bus parodytas Vilniuje, o tuomet vyks į Fêtes internationales du théâtre (FIT) Kanadoje.
Vis dėlto gaila, kad norint padaryti „rimtą“ kūrinį buvo mėginama atitikti scenos produktų klišes ir standartus. Pirmiausia pasirinkta perdėm rimta tema su visomis problemomis, kurios neįmanoma atskleisti ir vystyti neišsprendus klausimų filosofiniame, literatūriniame, dramaturginiame lygmenyje. „Equillibrium“ pateikti kaip šokio teatro žanro kūrinį, kur kiekvienas šokėjas yra personažas, taip pat buvo per sudėtingų uždavinių sprendimo reikalaujantis pasirinkimas. O kas, jei mėgėjų spektaklį galima sukurti paprasčiau – iš mažų nepriklausomų etiudų, kiekvienam studentui leidžiant vystyti savo scenelę, o vėliau juos apjungiant pagal kokią nors mintį, esančią visų kūrėjų galvose? Tai būtų žymiai kūrybiškesnis ėjimas, iš kurio galėtų gimti labai įdomių rezultatų. Galbūt VU kinetinės trupės kompanijai nereikia ieškoti temų filosofijoje, o daugiau mėginti įvairias judesio formas, gilintis į šokio žanrų klišes, žaisti savo pačių gebėjimais ir pomėgiais? Kad ir koks kelias, kuriant pasirodymus su VU teatro Kinetine trupe, būtų pasirinktas, reikėtų nepamiršti, kad žmonės ateina pasižiūrėti ne jų meistrystės ar atidirbimo, o šokėjų asmenybių, kūrybiškumo ir polėkio.
Giedrės Mačiulaitytės nuotraukos. VU teatro Kinetinės trupės archyvas.