YesNoMaybe: kažkur matyta*
2015-05-19 Monika Jašinskaitė
Akivaizdu, jog kūrinio analizavimas šiuo metu nėra vien mados klyksmas. Juk turime kūną, jausmus, emocijas ir tam tikrą pasaulio suvokimą. Kodėl darome judesius būtent šitaip, iš kur tie judesiai kilę. Ką reiškia būti scenoje? Atsiskleidžia akivaizdi egzistencinė tiesa – kūnas juda tol, kol jį judina siela. Dinamika, bakansavimas, sulaikymas – visa tai būdinga ir šiuolaikiniam šokiui. Esu tikra, kad kiekvienoje šalyje yra savų sunkumų ir savų privalumų. Visur, kur keliauju, sutinku šimtus, tūkstančius jaunų žmonių, kurie nori šokti. Ir tai nuostabu. Šokama, nes be šokio – ne gyvenimas.
Spektaklio siužetas buvo miglotas, scenografija – minimali, tačiau labai daug vietos liko kūno plastikai ir judesiui. Tačiau palyginti su kitais dviem vakaro spektakliais, šis atrodė kiek mechaniškas, o jo choreografija – supaprastinta, nelanksti. Šiuo atveju buvo akivaizdu, kad konteksto žinių persvara – jų pusėje. Apsidairius aplink, buvo galima nesunkiai pastebėti, kad ši neproduktyvios komunikacijos problema egzistuoja ne tik virtualioje, bet ir realioje erdvėje. Kokia tragedija buvo. Banalizacija. Jei laša iš niekur, tai greičiausiai ir į niekur. Tai man čia kažkas panašaus...
Šis simuliakras, rodos, gerai paklydo šešėlių ir altorių pasaulyje. Erdvės ir jų ypatybės taip pat apibrėžia šokio kūrinius. Jei kuriam laikui užsidarai studijoje ar namuose, vėliau išėjus į lauką pasaulis ima atrodyti toks atviras ir šviesus, o kartais – juokingas arba kvailas. Erdvės, apibrėžtos ribomis, leidžiančiomis tyrinėti, atrasti kažką naujo ir nepatirto judant vienam ar drauge su kitu. Nors iš tiesų kartais pats šokis-judesys tampa kūrėju. Kad ir kokią techniką ar judesio kryptį nagrinėtume, vis tiek turime tą patį kūną, tą pačią erdvę ir tą pačią traukos jėgą.
Mąstyti, diskutuoti ir aiškinti, kas per „daiktas“ yra tas šiuolaikinis šokis ir su kuo jis „valgomas“, tenka ir choreografams, ir šokėjams, ir kritikams, ir net patiems žiūrovams. O į „nieko nesupratau“ pinkles vis dar patenkama dėl standartinių nuoseklaus siužeto paieškų. Kuo arčiau, tuo toliau. Fiziškai lyg ir daug pokyčio neįžvelgsi, tačiau pakeitus pavadinimą, padirbėjus su scenografinėmis detalėmis, žiūrovui atveriama galimybė įžvelgti bet kurių gyvenimo klausimų temas. Kartais taip atsitinka dėl netinkamai parinktų komunikacijos kodų.
Buvo smagu tarsi sugrįžus į vaikystę, kuomet labai nuoširdžiai ir su nekantrumu kasdien laukdavau naujojo „Tiesiog Marija“ su Viktorija Ruffo arba „Ir turtuoliai verkia“ su Veronika Castro serijų. Kita vertus, spektaklis pakankamai prailgo, savo koncepcinėmis užmačiomis nepasiekė daugumos žiūrovų ir neįtikino savo aktualumu šiandienai. Visi nori eiti į priekį, bet kurgi tas priekis?
* Arba kalbėti nekuriant. Tekstui panaudoti sakiniai iš www.dance.lt publikuotų straipsnių.