Šokio teatras „Airos“: kartų kaita šiuolaikiniu šokiu
2017-12-01 Agnė Tuskevičiūtė
Šokio teatras „Airos“ gruodžio 2 d. sostinės Menų spaustuvėje kviečia į spektaklio „Z+“ premjerą. Ši premjera – tai daugybės neįprastų nei šiam šokio teatrui, nei Lietuvos šiuolaikiniam šokiui elementų rinkinys. Tai pirmas kartas, kai žinoma choreografė ir teatro įkūrėja Aira Naginevičiūtė užleido savo vietą jaunosios kartos kūrėjai. Spektaklį šį šeštadienį pristatys Agnietė Lisičkinaitė. Pirmą kartą statanti choreografiją, o pati scenoje nešoksianti, kūrinio idėjos autorė transformuoja teatrinę erdvę, imasi šiuolaikinio šokio improvizacijų, pasitelkia beatbox’o ir šviesų efektus bei leidžiasi nagrinėti Z kartos unikalumą.
Foto: Laura Vansevičienė
Apie premjerą, labiau primenančią vakarėlį, o ne kaustantį spektaklį, debiutą bei, žinoma, kartų kaitas šiuolaikine leksika kalbame su „Z+“ choreografe Agniete Lisičkinaite ir viena spektaklio šokėjų – Sigita Juraškaite.
- Agniete, kiek pamenu, tavo šokėjos karjera prasidėjo pas choreografę A. Naginevičiūtę. Ji patikėjo naujam darbui savo teatrą tau. Tikriausiai jus sieja ypatinga kūrybinė draugystė?
Agnietė Lisičkinaitė: Galima sakyti, kad Aira Naginevičiūtė – mano šokio motina (juokiasi). Pas ją šokti pradėjau dar būdama šešerių. Mokydamasi jos kurse baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas, šokau jos spektakliuose. Dabar, išties, naujas etapas – galimybė pristatyti savo choreografinį debiutą šokio teatre „Airos“.
- Kuriai jūsų kilo idėja apie būsimą darbą?
A. L.: Aira jau kuris laikas siūlydavo išbandyti jėgas ir statyti spektaklį vaikams. Tačiau aš jai nuolat sakydavau, kad apie vaikus mažai ką išmanau. Tačiau paaugliai mane supa dirbant „Low Air“ šokio mokykloje, juos stebiu – tad dar kartą padrąsinta ėmiausi šios idėjos. Nuo pirminės minties praėjo geras pusmetis, konkrečios mintys, spektaklio struktūrą ir brėžinius pradėjau kurti vasaros pradžioje, o repetuojame nuo rugsėjo mėnesio.
- Su kokia žinute išleidžiate spektaklį „Z+“?
Sigita Juraškaitė: Kalbėsime apie bendravimą, kuriam didelę įtaką daro šiuolaikinės technologijos. Iš esmės žmogus yra socialus – manau, kad gyvas bendravimas neišnyks, tačiau dabar atrodo, kad reikia priminti jaunimui pakelti akis nuo telefono ir bendrauti su šalia esančiais realiais žmonėmis.
A. L.: Ši karta gimė, kai internetas jau egzistavo. Šie žmonės nebėra rankose laikę telefonų su mygtukais. Ir aš visuomet sakau – tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip jau yra. Akcentuoti norime tai, kaip visos vyresnės kartos turėtų komunikuoti su dabartine Z karta. Kaip ir kiekviena karta, Z irgi turi išskirtinumą – tai technologijos. Mums įdomu, kaip vyresniajai kartai pavyks išnaudoti šią jaunosios kartos savybę. Šiuolaikiniai vaikai yra pranašesni technologine prasme už savo tėvus, kurie praranda kontrolės galimybę ir tai jiems sukelia baimę. Jauną žmogų reikia sudominti – ir čia turi vykti dialogas.
- Pasirinkote temą – apie ne visada susikalbančias kartas. Raiškos priemone pasirinkote šiuolaikinį šokį, kuris irgi dar neretai sunkiai suprantamas. Ar nesibaiminate, kad pagrindinė spektaklio žinutė nepasieks adresatų?
A. L.: Šiame spektaklyje turinį kuria vaizdinys. Bandome sukurti labai stiprią vizualiką vien dėl to, kad šiuolaikinis laikmetis – tai vaizdų laikas. Spektaklyje „Lokis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) sakoma – „Image is everything“. Tai visiška tiesa. Nuolatine vaizdų kaita sukuriamas turinys. O šokis tam yra labai palanki priemonė. Prie kūrybinės grupės prisijungė ir Airida Gudaitė, kuri yra gatvės šokio atstovė, tad jaučiame didelę įtaką ir galime pasakyti, kad tai nebus grynasis šiuolaikinis šokis. Naudojame gyvą beatbox‘ą, neigiantį lyriškumą.
S. J.: Spektaklyje šokio kalba stilistiškai kreipiama link gatvės judėjimo. Nebūsime break dance, hip hop’o šokėjomis, tačiau šokis bus ne toks, kokį įprastai matome šiuolaikinio šokio spektakliuose. Bus daugia groov’o.
A. L.: Mūsų idėja – sukurti diskotekos įspūdį, tad ir salės erdvę transformuosime. Nebus įprastų sėdimų vietų, scenos. Šokėjos spektaklio metu migruos. O pabaigoje bandysime užkurti tikrą vakarėlį, kad ir publika kartu judėtų. Tai nebus sceninis judesys, nors jame rasime šiuolaikinio šokio pagrindus, kanonus, sinchroną. Norime, kad jaustųsi tikras groov’as, taip, kaip šoktumei diskotekoje.
S. J.: Būsime žmonės tarp žmonių. Tam, kad žiūrovas suprastų, kad kartasi reikia pakelti akis nuo telefono, kad pamatytumei veiksmą, vykstantį aplink tave.
- Kokiomis dar priemonėmis konkuruosite su telefonų ekranuose vykstančiu veiksmu?
A. L.: Suprantame, kad paauglių dėmesį pritraukti nelengva, juos veikia stipri ir efektinga vizualika – ją kursime šviesų pagalba.
- Agneite, teigi, kad šį laikotarpį reikia priimti tokį, koks jis yra, nes tai nei gerai, nei blogai. Neketini moralizuoti?
A. L.: Kūrybinio darbo pradžioje užsirašiau, kad spektaklis bus trijų dalių. Pirmoji vadinsis diskoteka, tuomet problema ir paskutinė dalis – moralas. Tačiau dabar matau, kad moralas – tai diskoteka, kuri sako – mėgaukis, smagiai leisk laiką ir bendrauki (enjoy, have fun and contact).
- Kaip teko pažinti Z kartą? Kokias jų savybes pastebite?
A. L.: „Low Air“ šokio mokykloje turiu nuostabią grupę – šešiolika mergaičių nuo trylikos iki septyniolikos. Jos yra itin protingos ir kūrybingos. Tačiau pastebiu, kad išgyvena tas pačias problemas, kurias turėjome ir mes. Kad ir kaip keičiasi aplinkybės ir laikmetis, paaugliai visuomet išgyvena tas pačias problemas. Kai mes buvome paaugliai, egzistavo labai stiprios subkultūros – turėdavai pasirinkti, ar tu pankas, ar banglas, ar marozas. Mane žavi tai, kad ši karta nebeturi pasirinkti – vieną dieną jie gali būti tokie, kitą kitokie. Jie tampa kūrybiškesni, įvairialypiai, laisvi – tai inspiruoja.
- Sigita, tu ir Agnietė buvote duetas, partnerės. O kaip dabar vyksta darbas su šia debiutuojančia jauna choreografe?
S. J.: Nejaučiame sunkumų, dirbti labai linksma. Agnietė turi savo viziją, tačiau priima ir mūsų pasiūlymus. Mes, šokėjos, jaučiamės laisvai šiame kūrybos procese. Galime pasakyti, kas neveikia, diskutuoti. Bet sprendžia choreografė.
- Kaip, Agniete, sekasi pirmą kartą pačiai nelipti į sceną?
A. L.: Mano magistro studijų darbe buvo aštuoni šokėjai. Jau tada supratau, kad jeigu dar lipsiu pati į sceną, tikrai nesuvaldysiu šio proceso. Tiesą pasakius, iš pradžių dar galvojau pati šokti šiame darbe, bet supratau – jausiu dvigubą stresą ir kaip atlikėja, ir kaip choreografė. O dabar juokauju, jei kas nepavyks – pabėgsiu iš Menų spaustuvės po spektaklio ir viskas. Spektaklio kūrybinė komanda didelė: scenografė, dailininkė, šviesų dailininkas, kompozitorius – visiems labai svarbus bendras tikslas, tad nebegalėčiau šokti ir pati, nebesukontroliuočiau visko.
- Savo spektakliui pasirinkai tris šokėjas (Airida Gudaitė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė), su kuriomis jau yra tekę dirbti. Ar sąmoningai komandoje atsidūrė būtent jos?
A. L.: Sąmoningai. Man patiko su jomis dirbti anksčiau, patiko skirtingos jų kūnų faktūros, aš norėjau moterų komandos – moteriškos energijos. Dar rašant projektą buvau numačiusi būtent šias šokėjas. Man labai lengva su jomis kurti. Sigutę ir Gretą pažįstu jau devynis metus. Jos žino mane, aš jomis visiškai pasitikiu. Patinka Airidos kūno faktūra ir ji puikiai tinka šiam darbui. Manau, kad tai viena geriausių mano sprendimų – beatboxeris GON ir šokėjos.
Z+ komanda. Foto: Benas Navanglauskas
- Ir pabaigai, ko žiūrovui tikėtis premjeroje šeštadienį?
A. L.: Geriausia būna, kai nieko nesitiki. Spektaklio šūkis yra „Come and Snap“. Tas pliusas prie Z raidės reiškia Z aplinkoje esančius suaugusiuosius. Tad kviečiu ir juos ateiti, išsitraukti telefonus ir padaryti Snapchat‘ą.
S. J.: Svarbu, kad prieš ateidami į spektaklį pažiūrėtumėte, ar jūsų telefonas neišsikrovė, nes jo reikės spektaklio metu.
- Agniete, o ko tikiesi pati?
A. L.: Kai tiek įdedi darbo ir laiko, norėtųsi, kad spektaklis gyvuotų.
Šokio spektaklio „Z+“ premjera – gruodžio 2 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“
Spektaklio autorė ir choreografė – Agnietė Lisičkinaitė
Kompozitorius – Žygimantas Gudelis, GON
Šokėjos: Airida Gudaitė, Greta Grinevičiūtė ir Sigita Juraškaitė
Scenografija – Guoda Jaruševičiūtė
Kostiumai – Rūta Kyguolytė
Šviesų dailininkas – Julius Kuršis
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.