Turiu vadinasi esu
2015-09-21 Silvija Čižaitė-Rudokienė
being an athlete grown old
is one of the cruelest of
fates,
to be replaced by others,
to no longer hear the cheers and the
plaudits,
to no longer be
recognized,
just to be an old man
like other old
man.
Ch. Bukowski betting on the muse
Ištreniruoti kūnai, stilingi vardiniai rūbai ir nuolat blizgantis gyvenimas. Tiesiai tarsi nuo elitinio žurnalo su dar vienos elitinės vakarienės elitinėmis nuotraukomis. Visi gražūs, dėl to ir laimingi. Savotiška prostitucijos forma, parsiduodant daiktams. E. Frommas gali pamiršti savąjį svarstytą turėti ar būti principą. Šįkart, žinoma, triumfuoja turėti, turėti ir dar kartą turėti, o dar geriau būti turimam.
Choreografė Liza Beliasnaja „Aura+“ erdvėje „Bekulminacijų/Klymaxless“ ima ir išmeta turėjimo džiaugsmų kortas. Ir rodos, jog tema jau žinoma bei nuvalkiota iki begalybės, vartojimo baubais gąsdinęs ne vienas, tik Liza pasirenka toli gražu nepamokslaujantį toną, bet žiūrovams pažeria estetiškai gražią auksinio jaunimo pusę. Jauni ištreniruoti kūnai (šokėjai Paulius Prievelis, Oksana Griaznova, Nielsas Claesas ir Love‘as Hellgrenas), kurie tik tarp kitko apsirengė treningus (žinoma, būtinai su Nike, Puma arba Adidas ženklais), priderinę blizgančius akinius, džiaugiasi patys savimi ir savo plastmasine kasdienybe. Kiekvienas jų momentas tarpsta tuščioje, bet stilingai spalvotoje savo egzistencijoje. Prasidėjus performansui akį patraukia it ekspozicijai sudėlioti daiktai: plastmasiniai triušiai, keli popieriaus lapai, rašikliai. Visa tai – kiekvieno šokėjo atributai, iš kurių kaskart galima save papildyti ar pakeisti. Užsidėti baltą popieriaus lapą it kaukę ir būti kitų išpaišytam, pabaigtam kurti. Tobulam. Užsimesti savo plastmasinį triušį, parodyti save ir savo iš kitų išsiskiriantį judesį. Tai gali tebūti žingsniai: viens du trys į vieną pusę, viens du trys į kitą pusę, pajudinam užpakaliuką arba plastmasinį šviečiantį žaislą, mikrofoną, gal net pirkinių sąrašą. Demonstruojama sava būtis priklausant prekėms ir patiems tokiems būnant. Be jokio tragizmo ir, žinoma, be jokios kulminacijos.
Auksiniai, jauni ir be abejo stilingi. Smalsiems žiūrovams šokėjai pristato save, t. y. pasako, kiek firminių ženklų šiandien ant savęs „susikrovė“. Nes daiktai esti tu ir toks tu kažkodėl esi itin svarbus. Visiems turi būti įdomu, ką darai, ką perki, kaip judi, kokį veidą nusipieši. „Bekulminacijos/Klymaxless“, tai it kokia facebook ar twiter siena – nuolat pildoma beprasmiais pasisakymais ir niekada niekur nevedanti. Jokio dramatizmo, jokių pakilimų ar nuopuolių. Susiburiant draugėn ar demonstruojant save asmeniškai, tai vienodai (ne)svarbu.
Be abejo, šioje blizgančioje svajonėje turi vyrauti anglų kalba. Nors du iš keturių šokėjų yra lietuviai – Paulius Prievelis ir Oksana Griaznova – lietuviškai prabilti drįsta savąjį pirkimo čekį skaitantis Love‘as Hellgrenas. Globalizacijos džiaugsmų burbulas tik dar labiau pučiasi, visiems būnant šiek tiek vienodiems, nes Nike ir Afrikoje, ir Lietuvoje Nike, susikalbant universaliąją anglų kalba. Tik reikia nepamiršti, jog madinga ir truputį pasigilinti į kitos tautos subtilybes, išmokti pasakyti „ačiū“ ar „labas“. O tikrąją tautos būtį perprantant ir atsikleidžiant ne kuo kitu, bet irgi prekėmis, daiktais, čekiais. Perku vadinasi esu.
Kiekvienam šokėjui pademonstravus save asmeniškai, pasirodžius grupinėse ekspozicijose – vakarėlio šėlsme, kuriame net užpakalis judinamas stilingai, pabaigoje pusnuogiai nūdienos pusdieviai susėda scenos gale į vienas populiariausių pozų iš apatinių trikotažų reklamų arba vakarėlių liūtams skirtų žurnalų. Šviečiant vaikiškiems mikrofonams, sceną padengę savo nusimestais rūbais, jauni ir gražūs triumfuoja. Nesvarbu, kad infantilūs, nesvarbu, kad laikini ir netikri, vis dėlto jie šio laikmečio dievai. Vienam vakarui, tol, kol jauni, kol turi savo daiktus nudabintus žinomomis etiketėmis, tol jie savo gyvenimo valdovai.
Tokio blizgančio tarpkultūriško performanso nudailinti gali pasijusti ir žiūrovai. Koks paprastas sudėtingumas plastikiniame gyvenime, kuomet vienintelis jaudulys yra išorinis – ar teisingai pasirinkta etiketė, ar tavo kūnas vis dar jaunas ir stangrus, ar dar turi ką parodyti. O aš ėmiau ir prisiminiau čia visai, rodos, nederantį purvinąjį Ch. Bukowski. Dar vieną savotišką ekshibicionistą, jau dažnai nuvalkiotą šiuolaikinės kultūros. Autorius, kuris savo pilką ir nešvarų gyvenimą pavertė knygomis, o čia priešais – jaunimas, kurio auksinis gyvenimas gali tapti spektakliu. Ir vienintelis bujojančio jaunimo tragizmas bei paskutinis kulminacijos spingtelėjimas yra tas, jog anksčiau ar vėliau kūnas nuvils. Kūnas pasens, mados praeis. O juk nieko nėra liūdniau nei būti neatpažįstamam savo senatvėje. Ir tada jie visi taps truputį paniurusiais, niurzgančiais ir pilkai gyvenimą matančiais bukowskiais.
Bet ši tragedija aplanko tik tuos nelaimėlius, kurie pasensta. Performanse „Bekulminacijos/Klymaxless“ visi džiaukimės šiandienos triumfu. Senatvė tik nevykėliams. Čia tokių nėra.
Lizos Beliasnajos nuotraukos