Reikalingas choreografas – monstras
2015-07-18 Božena Gudalevič
Prancūzas choreografas Samuelis Mathieu savo premjerinį šokio spektaklį ,,Monstras“, sukurtą Kauno šokio teatro ,,Aura“ šokėjams, šio teatro interneto puslapyje pristato kaip tautoje prasidėjusio pasipriešinimo sąjūdžio perteikimą. ,,Tyrimas paremtas įspūdžiais, nuomonėmis, jausmais, visa užaštrinta gyvenimo negandų, kurių kaltininkas – represorius. Stebima kolektyvinė atmintis ir tautos sąvokos kaita per amžius.“ Masės linksta tai į kairę, tai į dešinę, anot choreografo, masė svyra į savo baimes. Puola, atsitraukia, vykdo sabotažą. Nurimsta, masę ištinka anamnezė, bet tai, anot kūrėjo, nereiškia žiaurumo dingsties. Žiaurumas monstre, reik suprasti masėje arba masę valdančiame asmenyje, kuris inicijuoja masės pasipriešinimą, ją veda, ir galiausia pats tampa monstru. Taigi, žiaurumas monstre tūno nuolatos, tik laukdamas dingsties išlieti ant kitų savo siaubą.
Šį penkiasdešimties minučių šokio spektaklį žiūrovas pirmą kartą išvydo tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio ,,Naujasis Baltijos šokis‘15“ metu. Tiesa, programėlėje kūrinys pristatomas dviem sakiniais. Su choreografo citata, kad spektaklis fiziškas, energiškas ir muzikalus, besąlygiškai sutikti stebint kai kurias spektaklio scenas išties sunku, visgi tai pirmą kartą rodomas kūrinys, atliekamas trupių „Aura“ ir „Cie. Samuel Mathieu“ šokėjų. XX a. prancūzo egzistencialisto, meno filosofo Andre Malraux'o citata – tarsi žodinis įvadas į spektaklio temą: ,,Baimė glūdi kiekviename iš mūsų. Norint ją išaiškinti, reikia tik gana giliai pažvelgti į save“ (,,Žmogaus būtis“). Analizuodama orientalizmo poveikį Andre Malraux'o kūrybai humanitarinių mokslų daktarė Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė savo straipsnyje „Orientalizmo patirtis ankstyvoje Malraux kūryboje“ (publikuota religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnale „Logos“) pastebi: „Gonkūro premija apdovanotas La Condition humaine (Žmogaus būtis, 1933), kurio personažo paveiksluose atpažįstami istorijos bei politikos veikėjų portretai, o siužete – detali 1927-ųjų Šanchajaus darbininkų ginkluoto sukilimo kronika, žymi naują Malraux kūrybinės brandos laikotarpį“. (1) Beje, šį rašytoją įtakojo ir Friedrichas Nietzsche, kurio citatą apie monstrą choreografas taipogi panaudoja spektaklio apibūdinimui. Įspėjant, kad „Tas, kuris kaunasi su monstrais, turi būti budrus, kad pats netaptų monstru. Kai ilgai žvelgi į bedugnę, bedugnė pradeda žvelgti į tave.“ (F. Nietzsche „Anapus gėrio ir blogio“). Ir nors anksčiau minėtame straipsnyje Ž. Gaižutytė-Filipavičienė knygos „Žmogaus būtis“ atskirai nenagrinėja, tačiau labai taikliai pastebi, kad A. Malraux‘as F. Nietzche‘s filosofijoje atranda veiksmo filosofiją: individas savo jėgas naudoja kovoje, kuri XX a. pasaulyje yra beveik neabejotinai politinė. (2) Taigi A. Malraux‘o veiksmo filosofija ir yra spektaklio „Monstras“ pagrindas.
Ėjau žiūrėti spektaklio su nusiteikimu išvysti baimės gimdomą monstrą sukilimų verpete, minioje, kuri kovoja prieš represorių, bet pati juo virsta arba pagimdo naują represorių, ir su mintimi, jog nugalėti tą, kuris laikė žmogų priespaudoje pasirodo yra lengviau, nei nugalėti įprotį gyventi varžančioje aplinkoje. Smalsumą žadino ir galimas Prancūzijos bei Lietuvos visuomenių sugretinimas. Juk Prancūzijos politinė kultūra persmelkta revoliucijomis, o Lietuvos visuomenei išsivadavimo Sąjūdis – tai vos daugiau nei dviejų dešimtmečių istoriniai įvykiai. Dar ir šiandien sovietinės priespaudos ženklai lydi dalies visuomenės pasirinkimus, kurie byloja apie priklausomumą nuo priespaudos ir suvaržymų. Taigi monstro – represoriaus – apraiškų vis dar yra aplinkoje, kurioje gyvename. Monstro apraiškų yra ir kitos visuoenės dalies, linkusios į revoliucingumą, pasirinkimuose.
Taigi, nors filosofinis, idėjinis spektaklio temos pagrindas itin apgalvotas, byloja apie choreografo taiklias ir aktualias šiandienai įžvalgas, choreografiniai sprendimai logiški, tačiau čia atsainiai pažiūrėta į šokėjų fizines galimybes. Atrodo, jog daugelyje spektaklio vietų šokėjai buvo tarsi palikti likimo valiai, taigi jie improvizavo. Toks improvizuotas atlikimas rodėsi nepakankamas tiksliai perteikti choreografo sukurtiems judesiams. Antroje spektaklio pusėje išryškėjo ir kai kurių atlikėjų nuovargis, vienas kitas kūnas tarsi sukrito. Beje, tai ne vienintelis choreografas, kurio kai kurie sprendimai naujos „Aura“ trupės šokėjų atžvilgiu kiek stebina atsainumu. Prisiminiau 2014 m. rudenį Kaune matytą naujo šokio teatro ‚Aura“ šokėjų sąstato debiutą, rodytą tarptautinio šokio festivalio „Aura 24“ metu. Vokietis choreografas Paulas Hessas suteikė dar daugiau erdvės šių šokėjų improvizacijai spektaklyje „Gyvenimo aprašymai“. Šio spektaklio metu regėta paaugliška pasaulėžiūra, jog po išgyventos pirmos meilės, pirmo darbo ateina senatvė ir pabaiga, išprovokavo klausimą – o tai kas vyko gyvenime, kaip gyveno personažai atsikratę nebrandos? Ar jie jos net ir neatsikratė? Spektaklyje, tarsi pristigo to nematomo išminčiaus, galinčio vesti jaunus talentus tikslo link. Tuo tarpu žiūrint choreografo Hygino Delimato (Lenkija – Austrija) spektaklį „Balto balta“ apie kubizmą mene, dėl didesnės kūrėjo disciplinos ir, greičiausia, tam tikro diktato kūryboje, rodėsi, jog šis choreografas sugebėjo atskleisti trupės galimybes. Judesiai įsiminė didesniu preciziškumu, plastika, išbaigtumu. Trys užsienio choreografai, sukūrę naujus spektaklius šokio teatrui „Aura“ 2014/2015 sezonui, tarsi netiesiogiai įrodė, kad atida parengčiai naujai suburtoje „Auros“ trupėje yra vis dar būtina.
Spektaklyje „Monstras“ vyrauja masinis atlikimas, scenoje šoka keliolika atlikėjų, kurie sukuria beveidę masę ir perteikia jos iracionalumą. Pavieniai personažai pabrėžia masės galią. Išskyrus vieną personažą, sukurtą šokėjos Harukos Suzuki. Jos personažas ryškus ir dėl karališkos mėlynos spalvos kostiumo, ir dėl puikiai išpildytų judesių. Šokėja sukūrė ryškų, savarankišką, įsimenantį personažą, tačiau nebuvo aišku, ar tai masės pagimdytas naujasis monstras – represorius, ar visgi užgimęs laisvas, tiksliau laisvesnis ir savarankiškesnis lyderis, galįs pakreipti masės sąmonę nauja demokratiškesne linkme.
Tvirto filosofinio, idėjinio pagrindo spektaklis, stokojantis didesnio dėmesio atlikėjų parengčiai, paliko intrigą arba uždavė žiūrovui klausimą, savitus namų darbus: po tautos sąjūdžio, politinės kovos visuomenė gyvens vedina naujojo sąjūdžio metu užgimusio monstro-represoriaus, o gal pajėgs nusisukti nuo savo baimių ir suvaržymų bei diktato priklausomybės? Taigi, koks bus kiekvieno pasirinkimas? Galima tik spėlioti.
1. http://litlogos.eu/L55/logos55_140_150_psl.pdf
2. http://litlogos.eu/L55/logos55_140_150_psl.pdf