Ar girdimas dūzgesys? II
2014-12-18 Božena Gudalevič
Kuo šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis 6“ užpildė Vilniaus Menų spaustuvės Juodosios salės sceną š.m. lapkričio 14-16 d. vakarais? Kaip jau buvo pateikta festivalį nagrinėjančio teksto I dalyje (Ar girdimas dūzgesys? I) vienas vakaras, o būtent š.m. lapkričio 15 d., buvo kupinas šiuolaikinio šokio miniatiūrų, spektaklių eskizų. Galima buvo išvysti Vilniaus vaikų ir jaunimo klubą „Šatrija“, laisvalaikio centrą „7 mūzos“, šiuolaikinio šokio kolektyvą „Ba.La“, „Found of Sounds“ (choreografės Miglės Praniauskaitei pirma eskizo dalis klojo tvirtesnį pagrindą futuristine stilistika apipavidalintam spektakliui), „11 Jonavabalių“, „SKAA“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus modernaus/šiuolaikinio šokio specializacijos auklėtinius. Iš „čiurlioniukų“ miniatiūrų dėmesį patraukė puikus kontakto išpildymas Kristinos Kurapkaitytės, Juditos Šečkutės, Viktorijos Semakaitės, Gabrielės Tubelytės abstrakcijoje „Nenukrypkim nuo minties“. Taip pat įdomiu pasirodė Jono Gineikos ir Miglės Čaplinskytės miniatūros „Sudie“ choreografinis sumanymas atskleisti vyro-moters santykius per kontrastingus epizodus itin glaudaus ar didesnį atstumą kuriančio kontaktinio duetinio šokio fone, kai buitinė smulkmena ardo santykius, tuo pačiu priešinantis šiam meilės pleištui. Be abejo, išbaigtumui choreografija tobulintina, pvz., tiesmukai atvaizduota agresija gal kiek perkrauna miniatiūrą. Įtaigai pasiekti pakaktų koncentruotis ties kontrastu šokant itin glaudų duetą, kaitaliojant jį su dideliu atstumu tarp partnerių. Šis kontrastas galėtų būti ir pagrindas dramaturgijai. Atstumas bylotų apie agresiją, atlikėjų slinktys, didinančios atstumą bei jį mažinančios, augintų agresijos, nutrūkstančio artumo emociją, desperatišką priešinimąsi santykių griūčiai, kai iš esmės vieną su kitu jau niekas nebesieja. Šių dviejų jaunų žmonių choreografijos idėja ir atlikimas tikrai žadina vaizduotę, puikiai atskleidžia judviejų kūrybinį potencialą.
Apibendrinus visą vakarą – miniatiūrų gausa džiugina, įvairovė žadina smalsumą, kur link pakryps šio vakaro choreografų bei atlikėjų profesinis kelias. Taigi žvelgiant į rodomus kūrinius, ypač tokius skirtingus, juos nagrinėjant neišvengiamai būtina pasitelkti pedagoginę prieigą. Todėl dalinantis šių metų festivalio įspūdžiais visgi koncentruojuos ties jau didesnę profesinę patirtį sukaupusiais choreografais ir jų spektakliais.
Šokiu perteikiant tautos tapatybę
Festivalio atidarymo vakarą pristatytas žiūrovui jau ne pirmą sykį rodomas, bet dar neįgavęs išbaigtumo, idėjos autoriaus Manto Stabačinsko (jis kartu su Mariumi Pinigiu yra ir spektaklio choreografas bei atlikėjas) šokio spektaklis „ID: D&G“. Remiantis Anastasijos (pavardė nėra pateikta) interviu su M.Stabačinsku ir M.Piniginiu, talpintu www.biciusaskrydis.lt interneto svetainėje, kūrėjai žada spektaklį keisti ir toliau. „Bičių sąskrydžio 6“ matomas kūrinys vėl grįžo arčiau savo tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujojo Baltijos šokio‘14“ metu rodytos pirminės spektaklio formos. Būtent pirmą kartą matant, jis, pirmiausia, patraukė dėmesį žinute apie šiandienos heroizmo devalvaciją: spektaklyje nagrinėjamas klausimas su kuo šiandienos visuomenė, ypač jaunoji karta, t.y. tautos potencialas, save identifikuoja arba tapatina. Atskleidžiant šiandienos tapatumo formavimosi eigą, choreografai yra atsisakę mitinio mąstymo. Spektaklis įsiminė ir Tinos Turner viską gožiančiu vokalu „We don't need another hero“, šiuo atveju netgi pasitarnaujančiu budrumui slopinti, nes Davido Kovacsovico muzika iškalbingesnė. Taigi muzikos parinktyje taip pat slypi kūrėjų sarkazmas. Pasirinka įdomi žiūrovų įraukimo į spektaklį forma: prieš spektaklį kiekvienas žiūrovas gauna užklijuotą voką su prašymu atklijuoti, kai išgirs pranešimą apie gautą žinutę. Kiekviename voke yra skirtingų žinučių laiškai: nuo autentiškų lietuvių lakūnų Stasio Dariaus ir Stepono Girėno laiškų, kuriais šie prašo paremti jų skrydį, iki Kultūros ministerijos pranešimo apie finansavimo skyrimą projektui, tiksliau, atsisakymą dėl „Dolce & Gabbana“ vengimo mokėti mokesčius. Čia ir sukčių, prisidengusių bankrutavusių lietuviškų avialinijų „FlyLal“ vardu, laiškai; avialinijų bankroto istorija prasidėjo nuo žiniasklaidoje aktyviai talpinamų neigiamų atsiliepimų apie akcininkų veiklą, o šiandien aiškėja, kad tai avialinijų konkurencijos išdava. Kitaip tariant, lietuvių tautos herojai – XX a. pr. lakūnai kone kauliję pinigus, kad tik galėtų įgyvendinti savo sumanymą, perskridę Atlantą užkilo ant tautos herojų pjedestalo. Tačiau ir šiandien, kai jau skrydis lėktuvu per Atlanto vandenyną, kiekvieno lietuvio priimamas kaip viena iš būtinų susisiekimo priemonių, pasirodo, lietuviškoms avialinijoms išgyventi dėl šio verslo konkurencinės aplinkos (ne vien kalbant apie jau minėtą skrydžių liniją, bet ir šiuo metu esamą) – tai kone S.Dariaus ir S.Girėno XX a. pr. skrydžio per Atlantą sumanymo įgyvendinimas. Perskrendi, bet žūsti. Lakūnų atveju, po kurio laiko tampi herojumi. O vėliau esi patalpinamas ant dešimties litų banknoto jo cirkuliavimo metu ne itin vertinamo ir kylant, ir krentant vartotojo perkamajai galiai. Visgi paskutinės dienos ir banknotas su XX a. pr. herojų atvaizdu nuguls vėl savo garbingoje vietoje – šį kartą numizmatikų archyvo skyrius užtikrins deramą pagarbą. Kiek dėl to džiaugsmo bus Lietuvos ekonomikai – kol kas tik prognozės. Taigi, įsižiūrėjus atidžiau, jau galima teigti, kad choreografai perteikia idėją, kad gyvename heroizmo supuoklių – devalvavimas, revalvacija ir atgal – dienomis. Paieškose, kas šiandien yra mūsų herojai, kieno pusę mes pasirenkame ir kokias vertybes giname, deja, ilgalaikio balanso kol kas nėra.
Atskleidžiant, kas yra istoriniai tautos herojai ir kaip jie priimami dabar, atskleidžiama ir tautos tapatybė (spektaklio pavadinimo pirmos raidės ID šifruojamos kaip identitetas). Kūrėjai ironizuoja – šiandien jauni žmonės šifruoja „D&G“ inicialus kaip prekinį ženklą „Dolce & Gabbana“ ne todėl, kad nežino, kas yra S.Darius ir S. Girėnas, bet todėl, kad žinios apie prekės ženklą, dėvimas šio ženklo drabužis, jų supratimu, jiems užtikrina tvirtesnę poziciją sociume. Galbūt tai kaukė. Bet juk ilgainiui dėvimos kaukės turi savybę patapti tikru veidu. Kaip ir kilimo takas gali virsti podiumu. Todėl įvaizdis, skirtas tik santykiui su visuomene, bet ne su savimi, gali tapti savastimi. Tokiu atveju žmogus patampa seksualių drabužių ir savidemonstracinių judesių žmogysta, išglembančia prieš didesnius iššūkius. Ima atrodyti, kad nebereikia artėti prie žvaigždžių (siekti progeso), nes pakanka tik vaikščioti kažkieno sumontuotu podiumu, demonstruojant kažkieno sukurtą apdarą, įgyvendinant kažkieno surežisuotą personažą. Žengiant tokiu keliu, plojimai vis tiek girdimi.
Žiūrint spektalį „ID: D&G“ kas kartą vis užkliūna kita detalė, o ir gaunamas vokas su skirtingo turinio laišku suvaidina ne atraeilį vaidmenį, todėl mintys nukrypsta į vis kitų dalykų gretinimą. Tačiau jei kalbėtume apie spektaklio keliamas emocijas (emocinį paveikumą), tai š.m. spalio mėnesį Menų spaustuvėje matytas spektaklio variantas, emociškai buvo paveikesnis. Nors ir iki galo neapgalvota, ką daryti su žiūrovui sukelta emocija, o pagrindinė mintis mažiau išbaigta. Ankstesniame spektaklio variante buvo atsisakyta ilgesnės mizanscenos, kai atlikėjai save apibrėžia kreida bešliaužiodami po sceną, ilgai netrunka rašydami. Spektaklis sugeneravo didesnę įtampą, priartino prie emocinės kulminacijos – o kas toliau? Kas dabar bus? Tačiau visa tai subliuško, iš salės teko eiti tarsi kažko nepamačius, su nusivylimo jausmu, pamąstymu, kad be reikalo bandoma akcentuoti spektaklio emocinį paveikumą. Kai kūrėjai grąžino tai, ko ankstesniame variante buvo atsisakę, spektaklis pakilo emociškai, vėl buvo galima išvysti asociatyvų aiškesnės žinutės pasakojimą apie dabarties tautos identiteto problematiką. Tačiau ir šį kartą kliuvo atsainumas kostiumams, šiek tiek ir scenografijai, nevisapusiškas mizancenos išnaudojimas, kai vyrai prasega kelnių užtrauktukus glostydami save – šiandienos metroseksualumas, netgi greičiau mados žurnalistų išgvildenta apibrėžtis „spornoseksualumas“, teatro scenoje laidoja ir XIX a. Oscaro Wilde‘o dendizmą. Pastaroji mizanscena dėl atsainaus išpildymo netgi skatina sarkastiškas mintis – tai „homo sovieticus“ savęs besigėdijantys judesiai iš istorinių vadovėlių. Todėl žvelgiant į M. Stabačinską ir M. Piniginį, žinant jų jauną amžių ir Kauno šokio teatre „Aura“ įgytą patirtį, bendradarbiavimą su įvairių šalių choreografais, tai, rodosi, keista ir nesuprantama. Taip pat „Bičių sąskrydžio 6“ festivalyje rodytame spektaklyje M. Pinigis pasižymėjo kaip itin išsiskiriantis šokėjas. Į šio atlikėjo judesių raišką, laisvumą, personažo formavimą buvo idomu žiūrėti. Šiandien spektaklis „ID: D&G“ vis dar lieka dėlione. Galbūt kūrejams pavyks sudėlioti tvarų, nekintantį scenos kūrinį, bet jau dabar aišku, kad choreografinis ilgamečių Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjų debiutas neliko nepastebėtu.
Visuomenė ir kitas
Dar vienas festivalio atidarymo vakaro spektaklis – tai „GESH' move“ komandos, choreografės Erikos Vidzbaraitės spektaklio „K.ID“ premjera. Jame atskleidžiama jau ne konkrečios tautos tapatybė arba pažiūros į tautos identiteto formavimosi eigą, akcentuojant problematiką, bet parodomas visuomenės ir kitokio sociumo nario santykis. Per šį santykį, t.y. kaip visuomenė priima kitokį narį (laukiniai žmonės tam labiausiai tinka), atskleidžiama, kaip save mato visuomenė, kaip atsako į klausimą „kas mes esame?“, su kuo ji save tapatina. Neretai aptinkama, kad menininkai, o ir ne vien jie, analizuojantys, kas yra visuomenė, pasitelkia būtent XIX a. Pietų Vokietijoje rasto pamestinuko Kasparo Hauserio istoriją. Ir jei įvairių šakų mokslininkams, kaip antai, sociologams, psichologams ir kt., įdomus pats laukinis žmogus, jo galimybių riba adaptuotis visuomenėje, tai filosofai kvestionuoja ne tik, ar įmanoma, bet ir ar geriau tokį laukinuką civilizuoti pagal visuomenėje nusistovėjusias moralės normas, ar verčiau palikti tokiu, kokiu jis esąs? Vadinasi, neišvengiamai nagrinėjama pati visuomenė, poreikiai, jos sąmonė, doros samprata.
Gausi kūrybinė komanda šiuolaikiniu šokiu scenoje filosofuoja savitą laukinuko K. Hauserio istorijos pasakojimą ir visuomenės socialinius žaidimus: tai scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, šokėjai Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė, kostiumų dizainerė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis ir dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė. Kūrybinė komanda spektaklį kūrė tarsi dialogą Davido Manulio filmui „Legenda apie Kasparą Hauserį“. Tiesa, iš filmo perėmė tik personažo Kasparo Hauserio be perstojo atliekamą vieną judesį – kratymąsi, kitais atžvilgiais spektaklį su siurealistiniu filmu mažai kas ir sieja. Skirtingai nei kūrybai įkvėpusiame filme, kuriame stilistika ir yra pagrindinis kūrinio dėmuo, spektaklyje akcentuojamas visuomenės santykis su kitoniškumu. Šokio spektakliu perteikiama istorija labai aiški: nors bandoma K. Hauserį paveikti juo žavintis, perimant ar atkartojant jo paties savybes, bandant paveikti net prievarta, visuomenės primetamų normų kaip absoliučiai teisingų laukinukas nepriima. Jis dingsta į nežinią, iš kurios ir atsirado (istorija byloja, kad K. Hauseris buvo nežinia kieno nužudytas), nepriėmęs to, ką aplinkiniai supranta kaip neginčijamai teisingą elgesį. Pagrindinį personažą įkūnijo aktorė I. Lencevičiūtė, kurios vaidyba ir buvo paveikiausia. T. Ragimovo personaže regime daugiau vaidybos judesių, mažiau šokio. Tai įdomus sprendimas, su kuriuo aktorius tikrai neblogai susidoroja. Prisiminkime, kad būtent analogišku sprendimu vadovavosi ir vengrų choreografas, režisierius Peteris Uray‘us prieš pusantrų metų sukūręs repertuarinį Rusų dramos teatro šokio spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“. Šiame spektaklyje Romeo taip pat įkūnijo T. Ragimovas. Šalia I. Lencevičiūtės ir T. Ragimovo likusios dvi šokėjos kiek nublanksta. Jos nesusigyvenusios su šokio judesiais, atlikimas kartais dvelkia atsainumu. Susidaro įspūdis, kad šių šokėjų personažų judesiai buvo mažiausiai apgalvoti, tarsi choreografė joms skyrė mažiausiai dėmesio arba tiesiog pritrūko laiko sukurti kiek stipresnius šiuos personažus.
Festivalio uždarymo vakarą užsienio svečias Gabrielis Wongas savo performatyviu pasirodymu perteikė, kaip jis pamatė lietuvius menininkus, su kuriais jis besisvečiuodamas Vilniuje bendravo šešias dienas. Kurdamas šį kūrinį jis kėlė sau užduotį susitikus kasdieną su vis kitos srities atlikėju, perimti tai, kas jam, G. Wongui, yra nauja, nežinoma. O didžiausią smalsumą jam sužadino atlikėjų mintys apie tai, kas juos inspiruoja, kas juos formavo kaip menininkus, kokiomis problemomis jie dabar gyvena. Beveik pusvalandžio trukmės G. Wongo miniatiūra „8 dienos“ leido, primiausia, pažvelgti patiems lietuviams meninkams iš šono į tai, kuo jie gyvena, kas juos inspiruoja, su kokiais sunkumais jie susiduria. Scenografija pasirodymo nėra itin originali – virvė, būgnas, lankstomi ir sprogdinami balionai. Pats pasirodymas priminė lengvą pakvailiojimą scenoje. Įdomesnio įkomponavimo prašosi ir girdimos pokalbių su sutiktais žmonėmis nuotrupos. Agnės Patackaitės interviu, talpintame www.biciusaskrydis.lt interneto svetainėje, G. Wongas teigia, kad pats sumanymas – šešios dienos susitikimų, jų pagrindu septintą dieną kuriamas pasirodymas, kuris aštuntą dieną ir parodomas žiūrovui – yra originalus, jam neteko dar susidurti su šios idėjos įgyvendinimu. Sunku sutinkti su šiuo menininko teiginiu. Pasirodymo „8 dienos“ sumanymas priminė vasarą Vilniaus Menų spaustuvėje vykusį choreografo Vincento Bozeko ir tyrėjo, žurnalisto Simo Vassineno projektą bei jo išdavą – spektaklį-pokalbį „Kaubojus“. Šių dviejų kūrinių principas yra tas pats – neilgą laiko tarpą (kelias dienas) vyksta susitikimai ar seminarai. Jų metu ne tik įsisavinama nauja šokio technika, atlikimo meistrystė arba apsikeičiama kūrybine patirtimi, bet ir bendraujama, kalbama apie inspiracijos šaltinius, sunkumus, su kuriais susiduria menininkai. Susitikimų pasekoje yra sukuriamas performatyvus pasirodymas – tai patirties apibendrinimas, su kuria kūrėjams teko susidurti per kelias dienas. Nagrinėjant tokius performansus, galima įžvelgti, kad jie paremti bei įgyvendinami žurnalistinio tyrimo principu: yra problema, aktualija ar iškeliamas tam tikras probleminis klausimas (G. Wongo atveju – lietuvių šokio menininkų ar atlikėjų, kurių kūnas yra pagrindinis isntrumentas scenoje, tapatumas; vasaros projekto atveju – šokio, pačio žmogaus kūno vieta visuomenėje), atliekamas tyrimas, atskleidžiantis problemą (kalbama su įvairiais žmonėmis), ir finale tai pateikiama žiūrovui. Didžiausias tokių performansų privalumas – tai galimybė pažiūrėti į save iš šono, skatinimas dar sykį apmąstyti savo pasirinkimus, veiklą, ypač jei aplinka, kurioje apsigyventa trumpalaikė, perteikiama kiek sarkastiškai, kas ir pavyko G. Wongo miniatiūroje.
Brandos sala kūrybinio polėkio dūzgesyje
Visame festivalio „Bičių sąskrydis 6“ kontekste labiausiai išsiskyręs spektaklis – tai 40 min. šokio teatro „Padi Dapo Fish“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ (chor. Agnija Šeiko). Tiek savo tema, skirtinga nuo kitų spektaklių, tiek šokio stilistika, atlikimu, vientisumu bei menine branda. Jis rodytas uždarymo, š.m. lapkričio 16 d. vakarą. Šokėjoms A. Šeiko, Aušrai Krasauskaitei ir Beatai Molytei pavyko įdomiai ir jautriai perteikti moters vidinių išgyvenimų dramą. Ir nors kostiumai ir scenografija (Artūras Šimonis), girdimas tekstas bei muzika (kompozitorius Giya Kancheli) kuria XIX a. atmosferą, spektaklis ir yra paremtas XIX a. pab. daile ir filosofija. Tačiau moterų išgyvenimai, perteikiami įdomiomis judesių jungtimis, aktualios ir šiandienos moteriai. Tai istorinio apipavidalinimo, bet ne istorinių temų (įvykių, vykusių praeityje) atspindys. Kūrėja akcentuoja laukimo jausmą. Jei atsigręšimę į šio jausmo pateiktį iš religinės pusės, būtent imant religiją kaip sritį, įkvėpusį disputui, filosofą Friedrichą Nietzschę, pastebėsime, kad jo filosofinės idėjos ir atgulė spektaklio pagrinde.
Popiežius Benediktas XVI, pasižymėjęs konservatyviomis pažiūromis, t.y., ir prieš moterų kunigystę, yra tas retas popiežius, kuris per tūkstantmečius skaičiuojančią Bažnyčios istoriją atsistatydino. Taigi jis laukimą apibūdina kaip giliai žmogišką jausmą, per kurį tikėjimas tampąs, jei taip galima pasakyt, viena su mūsų kūnu ir širdimi. Laukimas persmelkiąs mūsų asmeninį, šeimyninį, socialinį gyvenimą. Laukimas esąs dalis tūkstančių situacijų, nuo mažų ir banalių iki pačių svarbiausių, kurios mus visiškai įtraukią. [...] Prieš Jėzaus gimimą, Izraelyje buvęs itin stiprus Mesijo laukimas, Pašvęstojo, karaliaus Dovydo palikuonio, kuris pagaliau turėjęs išlaisvinti tautą iš kiekvienos moralinės ir politinės vergovės bei turėjęs įkurti Dievo karalystę. Bet niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kad Mesijas gimsiąs iš kuklios mergaitės, kokia buvo Marija, pažadėtoji teisiojo Juozapo sutuoktinė. Ji ir pati nebūtų galėjusi apie tai pagalvoti, tačiau jos širdyje Išgelbėtojo laukimas buvęs toks stiprus, jos tikėjimas ir viltis tokie degantys, kad Jis joje rado vertą motiną. Tarp kito, pats Dievas ją tam paruošęs dar prieš amžių pradžią. Tarp Dievo laukimo ir Marijos, „malonės pilnosios“, laukimo esąs paslaptingas atitikimas. Išmokime iš Jos, Advento Moters, išgyventi kasdienius dalykus su nauja dvasia, su gilaus laukimo jausmu, kurį tik Dievo atėjimas galįs užpildyti“ (kalba, kuria popiežius Benediktas XVI pasveikino 2010 m. lapkričio mėn. pabaigoje advento pradžią). Scenos kūrinyje ir glūdi F. Nietzschės mintis, kad religija, sutaurinusi ir sureikšminusi laukimo jausmą, kartu ir pagimdė nihilizmą, interpretacija. O jei akcentuosime, kad religija itin suvaržė moteris, jų teises bei padėtį, tai pastebėsime, kad didžiulis nihilistinių pažiūrų proveržis išplito būtent moterų tarpe.
Loretos Margelės, Lauros Vansevičienės ir Audriaus Kacelavičiaus nuotraukos