Šokis žodžiu - ne[w]kritika
Tylos! Kalba Afrika
2013-09-26 Laura Švedaitė
Yra apskaičiuota, kad Afrikoje moterys per savo gyvenimą nešiodamos vandenį šešis kartus suvaikščioja iki mėnulio. Pirmyn ir atgal. O Europoje moterys važinėja metro, autobusais, tramvajais ar troleibusais. Tuomet vyrai, žinoma, stebi jas ir įsivaizduoja įvairiausius dalykus. Įsivaizduoja jas nuogas, plaukiojančias vandeny arba šokančias pilnaties šviesoje, arba jų sodrų juoką. Tik ne moteris, kopiančias į mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Taigi, čia – dar vienas tekstas apie Afriką. Perspėju, kad tikriausiai ir vėl bus neapsieita be „riebesnių“ apibendrinimų. Nes Afrika didelė, o kiekvienas – nori to ar nenori – apie šią žemę turi savo nuomonę lygiai taip pat, kaip ir apie Dievą, Coca-Colą ar atominį ginklą.
Taigi, kaip ir pridera Lietuvoje, Kaunas šokėjus iš Afrikos pakrikštijo itin rudenišku lietumi. 23-ojo tarptautinio šokio festivalio „Aura“ scenoje svečiavosi šokėjai ir choreografai iš Senegalo, Malio, Nigerijos, Maroko, Dramblio Kaulo Kranto, Benino, Pietų Afrikos. (Būta ir svečių iš Izraelio, Austrijos bei Lenkijos, tačiau, kadangi čia yra dar vienas tekstas apie Afriką, apie juos tenka sąmoningai patylėti.)
Ir kai Germaine Acogny – pasauliui gerai žinoma šiuolaikinio Afrikos šokio motina iš Senegalo – įžengia į sceną, suprantu, kad šis tekstas bus dedikuojamas moters temai. Kauno dramos teatre pristatytas "Songook Yaakaar" – tai choreografės šokio solo, pasakojantis apie Afrikos žemyno žmones, kurie vis ieško lengvesnio gyvenimo svetur – migruoja. O migruodami ilgisi savo gimtųjų kraštų, kur gaivališkai šokama per tuoktuves, sielvartingai šokama per laidotuves ar iš visos širdies šokama per kitas apeigas. Šokama, nes be šokio – ne gyvenimas.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Unikalioje G. Acogny judesio technikoje jungiasi „vakarietiškas“ modernus šokis bei Afrikos tradiciniai šokiai. Čia ji atgaivina savo protėvių ritualus, o taip pat ir judesius, išmoktus iš savo močiutės – Jorubų šventikės. Pasak G. Acogny, ši technika iš esmės siejasi su gamta. O gamta apjungia daugelį afrikietiškų šokio stilių. G. Acogny taip pat pabrėžia, kad jos šokiui labai svarbus stuburas – besirangantis ir vingiuojantis – dar vadinamas „gyvenimo gyvate“.
G. Acogny sako: „Nelauk, kol kas kitas suteiks tau malonumą. Tavo paties kūnas yra malonus. Šokis – yra vienas didelis malonumas.“ Tačiau jos šokio spektakliai neišvengiamai neša ir socialinę – politinę žinutę. Žinoma, Europai. Tik ar šįkart Kaunas yra Europa? Kai pasirodymo metu suskambėjus ironiškai muzikėlei, G. Acogny paragina visus stotis ir kartu dainuoti itin nevienareikšmį žodį „Globalization“, pusė salės lieka stingti kėdėse. Taip ir neaišku, ar čia kaltas tas užsilikęs postsovietinis lietuvio-žiūrovo pasyvumas, ar visgi nenoras prisiimti atsakomybės už tai, ką Afrikai yra padariusi vakarų Europa.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
Jant-BI šokio trupė/Germaine Acogny. "Songook Yaakaar" (chor. G.Acogny). Svetlanos Baturos nuotr.
„Niekam negalima leisti „lipti“ ant savęs,“ – G. Acogny teigia, kad „jau seniai išaušo metas ir Afrikos žmonėms kalbėti patiems už save“. Matyti, kad stiprus choreografės charakteris bei pozicija – ne iš lengvo ir patogaus gyvenimo. Šiai charizmatiškai bei išmintingai moteriai skauda ir ji renkasi netylėti. Netylėti šokiu.
Dar vienas pasakojimas apie moterį atsiskleidžia Kaolacko šokio trupės pasirodyme „Rogonou Maame“ („Mano močiutės ašaros“). Čia Kaolackas, kuris beje yra G.Acogny mokinys, pasipuošia moteriška tradicine suknele. Vyras atsiduria moters kailyje. Tokia paradoksali situacija scenoje dažniausiai sukuria komišką įspūdį. Tačiau šįkart – visai nejuokinga. Suknelė, retkarčiais varžanti Kaolacko judesius, o retkarčiais juos išryškinanti, paprasčiausiai tampa tuo, kuo ir yra – moters simboliu – archetipu. Dabar vyras ieško jos širdies – ne iš aistros – veikiau vedinas solidarumo jausmo ir užuojautos. Dėl šito jis išdrįsta atsiriboti nuo savo paties vyriškumo ir nebijo sužinoti, koks yra moters skausmas bei kasdienybė. Kaolackas siekia pagerbti moterį. Ir jis tai daro visgi ne vien apsivilkdamas suknelę, bet ir savo paties kūno pastangomis skambant vienam gražiausių Afrikos balsų – Ninai Simone.
Kaolack šokio trupė. "Mano močiutės ašaros" (chor. Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack). S.Baturos nuotr.
Kaolack šokio trupė. "Mano močiutės ašaros" (chor. Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack). S.Baturos nuotr.
Galiausiai Nelisiwe Xaba bei Kettly Noel savo gyvybingu ir sudėtingu pasirodymu „Correspondences“ vainikuoja ir, rodos, išriša moteriškumo temą. Ekspresyvusis duetas dvelkia lengvu erotiškumu. Šios moterys susitinka scenoje tam, kad papasakotų apie draugystę – paviršutinišką, gilią, intymią, žaismingą. Ir jos kalba ne apie ką kitą, o – save, savo autobiografiją išskleisdamos rampų šviesoje ir laistydamos ją pienu iš chirurginių pirštinių,
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Nelisiwe Xaba & Kettly Noel. "Correspondances (chor. K.Noel, N.Xaba). Donatos Kukytės nuotr.
Akivaizdu, kad yra ko iš šių moterų pasimokyti. Jei ne šokio meistriškumo, tai drąsos kopti į Mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais ir apie tai kalbėti.