Šokis ir vertybės
2017-09-08 Aleksandras Giršonas
Aleksandras Giršonas – psichologijos mokslų daktaras, šokio-judesio terapeutas, improvizacijos dėstytojas, performeris, choreografas, mokomųjų šokio-judesio terapijos programų autorius ir vedantysis. Dviejų knygų („Kūnu papasakotos istorijos“ ir „Maža knyga apie šešėlį“) autorius bei vienos monografijos („Integruota šokio-judesio terapija“) bendraautorius. Save apibūdina kaip totorių, pagal mamos liniją turintį žydišką pavardę ir priklausantį rusiškai kultūrai.
Siūlome ištrauką iš straipsnio „Šokis ir vertybės“. Visą straipsnį galite rasti čia.
Šokis ir politika
Psichologinėje aplinkoje girdžiu skirtingas nuomones apie tai, ar gali psichologas išsakyti savo politinę poziciją? Ar jis turėtų išlikti neutralus? Žinoma, kad psichodinaminės krypties psichoterapeutai siekia neutralumo, o geštalto atstovai rėžia tiesiai šviesiai (sakau juokais, jei kas norėtų įsižeisti). Dažnai skamba nuomonė, kad meno žmonės, mokytojai ir psichoterapeutai privalo būti aukščiau to.
Kiekvienoje šių pozicijų yra sava tiesa. Mane labiau trikdo žodis „privalo“, būdingas tipinei šešėlinei idealizacijai. Nes iš tiesų mes patys renkamės. Pasirenkame nusišalinti ar įsitraukti, tylėti ar kalbėti. Renkamės, pasikliaudami emocijomis, supratimu ir vertybėmis. Mes negalime ignoruoti šių signalų, jie skverbiasi per visus kanalus. Mes nesirenkame tik reaguoti ar ne į tą informaciją. Kaip ir nesirinkome gimti šiais laikais, šioje šalyje, šioje visatoje (yra nuomonė, kad rinkomės, bet ji viena iš...).
Pirmąkart keliaudamas į Ameriką greta daugelio naujų dalykų mačiau ir moterų šokio dueto HIJACK pasirodymą, kurio tema – Rusijos ir Amerikos santykiai Karibų krizės metu. Taip netikėta: paprastai abstraktus šiuolaikinis šokis ir konkreti politinė tema! Tai buvo 2001 m. ir grįžęs kurį laiką laksčiau apimtas idėjos sukurti pasirodymą, kur visi šokėjai dėvėtų Putino kaukes. Iš vienos pusės man atrodė, kad tai labai šviežia ir nuotaikinga, o iš kitos tai išreiškė mano realų susirūpinimą, kad aš nesąmoningai domiuosi nauju valstybės lyderiu. Rezultatas buvo toks: nė vienas iš kolegų, į kuriuos kreipiausi, šios mano idėjos nepalaikė. Kai kuriems ji buvo neįdomi, o kai kurie tiesiai pasakė, kad bijo. Tą akimirką man paaiškėjo, kad tarybinio piliečio esmė – valdžiai jaučiama tokia lipni baimė, kad sukelia norą su ja (valdžia) susilieti. Tai, ką paprasčiausiai privalu išgyventi savyje. Nes gyvenime yra daug įdomesnių dalykų.
Manau, kad bet kokia praktika įkūnija tam tikras vertybes. Ne tik per tai, kas deklaruojama, bet ir per pačią struktūrą, sandarą, veikimo kokybę. Vertybės lemia mūsų pasirinkimus. O pasirinkimai – mūsų veiksmus. Taip pat ir politinius.
Šiuo atžvilgiu šokis taip pat tiksliai išreiškia politinius prioritetus ir vertybių sistemą. Pavyzdžiui, hierarchija klasikinio baleto struktūroje, kurią atspindi žvaigždės ir kordebaletas. Šiuolaikiniame šokyje tai gali būti laisvos ir lygios saviraiškos vertybė, kuri gimsta kartu kuriant choreografiją ir naudojant įvairias menines priemones. Šokyje gali būti vertinamas atitikimas kanonui arba naujumo paieška. Mes galime ieškoti ir rasti susijungimą su konkrečiu Kitu (kaip tango) arba ištirpti Bendrame (genties šokiuose).
Vertybių neatitikimas, nesuderinimas sukelia vidinį konfliktą. Neišsprendžiamas konfliktas kelia destruktyvią įtampą. Išorinis konfliktas – socialinis, politinis, karinis – tai vidinio vientisumo išbandymas. Vientisumo ne kaip duotybės, o kaip proceso. Šiuo požiūriu bet kokia šokio praktika – taip pat yra politinis veiksmas. Asmeninis, bendras, grupinis. Man tokiu politiniu veiksmu tapo dance walking (šokvaikštis) – bendri pasivaikščiojimai šokant pagal tą pačią muziką. Jie nuo 2012 m. vyksta visame pasaulyje, o nuo 2014 m. juos inicijavau ir rusakalbėje erdvėje*. Kaip ir kiekvieną paprastą veiksmą, dance walking galima suprasti skirtingais lygmenimis ir suteikti jam įvairią prasmę: tai gali būti ypatingas pasilinksminimas ar terapinis įvykis, socialinio meno forma ar atsakas į politinį spaudimą. Svarbu suprasti: ką aš šiuo veiksmu teigiu? Kokias jėgas pasaulyje palaikau?
Integralaus šokio vertybės
Kiekviena praktika, taip kaip ji sukurta, jau įkūnija kai kurias vertybes. Aš pradėjau savęs klausti: kokios vertybės reiškiasi mano vedamuose užsiėmimuose, mokymuose, konferencijose, individualiose terapinėse sesijose? Kokioms svarbioms, reikšmingoms vertybėms mes šioje veikloje pritariame? Kokį šokį šokame ir kokias vertybes jis išreiškia?
Labiausiai matoma, tiesiog esanti paviršiuje vertybė – tai, žinoma, laisvė. Dažnai sakome „judėkite laisvai!“ Retai siekiame užbaigtų formų, daugiausia laviname improvizaciją. Pripažįstame laisvos saviraiškos vertybę. Tai, kad žmogus gali savitai reikšti save. Ir visa tai apie laisvę.
Žinoma, laisvė – viena iš sunkiai apibūdinamų kategorijų. Ir dėl to mes ją nusakome ne filosofiškai, o funkcionaliai, pragmatiškai. Kokią laisvę turime omenyje? Laisvę kaip paleidimą ir išsilaisvinimą fiziniame ir emociniame lygmenyse, laisvę kaip leidimą būti Kitokiam, būti skirtingam; laisvę kaip galimybę turėti daugiau pasirinkimų, ypač ten, kur anksčiau jų nebuvo; laisvę kaip transcendenciją...
Antroji vertybė – taip pat esanti paviršiuje, – tai kūryba. Šokis – tai procesas, kuriuo mes kuriame išnykstantį grožį. Atsirandantį ir išnykstantį iš karto, kuris telieka prieskoniu viduje. Ir žmonėms - ar praktikuojantiems šokį, ar ateinantiems į terapiją - yra svarbus šis kūrybos momentas.
Kartais ateina dailininkai, nes šokis maitina jų kūrybą. Kartais ateina rašantys žmonės, ir jei jie šoka, jiems geriau ir rašosi. Kartais žmonės ateina dėl to, kad jų kasdieniame gyvenime per daug rutinos. Jie pradeda šokti ir vėliau suranda savo tikruosius interesus. Neseniai apsilankė moteris, kuri pasakė: „Norėjau vaikščioti į užsiėmimus, bet jau visus metus nebuvau. Nes susidomėjau nauju dalyku – dailiuoju čiuožimu, ir man nebelieka laiko šokiams. Dailiajame čiuožime atrandu daug kūrybos. Būtent dėl to aš ketverius metus ir lankiau šokio – judesio terapiją, kad dailusis čiuožimas atsirastų mano gyvenime.“ Žmogus iš tiesų suranda tuos užsiėmimus, kurie jį maitina, leidžia jaustis gyvu, kūrybišku, tikru ir t.t.
Kuriant šokį žmogus gauna leidimą: aš galiu reikšti save dabar, kurti kažką šią akimirką, bendrai su kitais žmonėmis, galiu būti matomas ir priimtas tuomet, kada kuriu. Toks leidimas suteikia galimybę kūrybiniam procesui tęstis ir kitose gyvenimo sferose. Žmogus anksčiau ar vėliau, savo greičiu ir ritmu suranda, kaip gali kurti savo gyvenimą.
Natūralu, kad žmonės šokti ateina ir ieškodami įkvėpimo, kartais ir disciplinos (pavyzdžiui, autentiško judesio disciplina). Tai skirtingi kūrybos aspektai. Svarbu, kad čia vertybė yra nereikalauti. Kūryba nėra reikalavimas. Tai galimybė, kurią mes vertiname ir į kurią atsigręžiame.
Kita vertybė – patirti vientisumą. Šokyje galime atrasti daugybę vientisumo aspektų. Laisvame improvizaciniame šokyje tas, kas kuria šokį, tas, kuris jį atlieka ir pats šokis – tai vienas ir tas pats. Tas pats žmogus. Cituojant Gabriellę Roth, „Jūs ir esate gyvas meno kūrinys“. Kai jūs šokate, jūs – gyvas meno kūrinys, kurį jūs pats ir kuriate.
Vientisumą mes atrandame skirtingais lygmenimis. Šokyje gali susijungti fiziškumas, emocionalumas, vaizdinys ir supratimas. Aš žinau, apie ką aš dabar šoku, emocionaliai išgyvenu šią patirtį ir labai aiškiai ją įkūniju. Šalia to dar galiu išgyventi gilią prasmę; aš šoku ne tik apie save, o jaučiu save dalimi kažko didesnio.
Ne mažiau svarbu yra tai, kad vientisumas – tai procesas, o ne tikslas, kriterijus ir t.t. Ir mano užduotis yra konkretizuoti šį procesą judesio vientisumu, tai yra viso kūno judėjimu, visu savimi. Vientisumas kaip judėjimas suderintas su erdve ir laiku, sociumu ir kultūra, akimirka ir amžinybe...
Ir dar viena svarbi vertybė, kurią formuluoju sekdamas Micheliu Foucault, – tai rūpestis dėl savęs. Jis ypač reikšmingas terapiniu požiūriu, svarbiu integraliniame šokyje. Daugelyje santykių tai pirmiausia vertybė pasirūpinti savimi. Tai reiškia, kad per priėmimą, per dėmesingumą sau, savo poreikių suvokimą, per norų ir ribų išgryninimą žmogus išmoksta rūpinimosi savimi meno. Savo ritmo, giluminių norų, savo esybės girdėjimas – tai, ko žmogus mokosi. Ir žinoma, kai žmogus mokosi rūpintis savimi, jis gali kitaip rūpintis ir kitais žmonėmis bei santykiais su jais.
Rūpesčio dėl savęs pojūtis susietas ir su saugumo bei priėmimo patyrimu, kuris svarbus mano ir mano mokinių vedamuose užsiėmimuose. Ir aš neturiu galvoje saldžios rožinės palaimos. Tai iš tiesų svarbi žmogaus egzistavimo sąlyga: sveikas žmogaus buvimas remiasi gebėjimu kokybiškai pasirūpinti savimi. Taip pat ir gebėjimu pasirūpinti savo augimu. Tai nereiškia – pasislėpti po šiltu apklotu ir nejudėti. Tai reiškia būti laisvu ir kurti.
Šokis kaip vertybė
Tyrinėdamas vertybių temą, aš susimąsčiau, ar šokis man yra vertybė. Netgi taip: ar Šokis yra Vertybė? Ne tuo, kas deklaruojama, ne tuo, ko reikia išgyvenimui, ne tuo, kas ateina kaip įgeidis, o tuo, kas svarbu, reikšminga, brangu, svaru... Man dar kartą norisi pabrėžti, kad vertybėse slypi giluminis išmatavimas: vertybės gali būti suprastos ne tik per įvykių ir poelgių prizmę, bet ir per giluminę, veikiančią pasaulyje jėgą. Taip pat vertybę galima būtų apibūdinti kaip jėgą, veikiančią kolektyvinės pasąmonės gelmėse.
Todėl vienas iš būdų nusakyti vertybes – pažvelgti į jas kaip į archetipus. Kartais mums pasirodanti ar gyvenime pasireiškianti vertybė kilti iš dievų ir didvyrių, mitų ir poezijos jėgos. Vertybės jėga ateina iš transpersonaliniųo, „labiau nei asmenybės“ vertybių pobūdžio. Panašūs apibūdinimai veikiau priskiriami post-jungistinei psichologijai ir sutirštintu pavidalu naudojami ezoterikoje.
Žinoma, galima ir verta pažiūrėti į vertybes kitaip: per emociškai svarbius įvykius ir įspūdžius, kurie paslaugiai sufleruoja kalbą, įrašo vertybes į asmenybės struktūrą. Suvokiant, kad racionaliu požiūriu yra pora dešimčių aiškinimų apie žmogiškųjų vertybių kilmę, aš į šiuos racionalius modelius žiūriu kaip į anekdotiškus oro balionėlius: atrodo kaip tikri, bet nedžiugina. O ką reiškia – tikri oro balionėliai?
Todėl noriu vertybių tarpusavio ryšį patyrinėti per artimiausią sau pavyzdį – per Šokį.
Stengdamasis apmąstyti, kas vyksta šokio erdvėje, kas sukuria tą ypatingą svarbos, kaitos ir vientisumo būseną, suprantu ir jaučiu, kad egzistuoja jėga, kuri tiesiog atsiranda už asmenybės ribų. Jėga, kuri yra savavalė ir kaprizinga, dosni ir galinga. Pavadinkime ją iškiliai – „šokio dvasia“.
Aš galiu padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, tačiau šokis nepasirodys. Aš galiu prarasti su juo ryšį ir bristi per tamsią sielos naktį, burbėdamas: kodėl tu mane palikai? Jis gali ateiti netikėtai per apšilimą, paviliotas klasikinės muzikos garsų. Ir tada šokio jėga suima ir įtraukia mane visą į nuostabią kelionę, besidriekiančių už to, kas aš esu, ribų. Šokiui atsiradus, laikas išnyksta, o erdvė tampa neįtikėtinai proporcinga žmogaus kūnui. Šokis neturi lyties, bet yra įvairovės džiaugsmas. Ir tuomet tampa aišku, kad būtent poezijos ir psalmių, o ne psichologijos mokslų daktaro straipsnių ir apmatų kalba yra tinkama aprašyti šią patirtį.
Kodėl prireikė personifikuoti ją, aprašyti šokį kaip atskirą veikėją? Todėl, kad taip aprašymas tampa vidujai tikslesnis. Nes, pasirodo, norint palaikyti ryšį, turi save paskirti šiai jėgai, su džiaugsmu jai aukoti ir tuomet gali sulaukti atsako iš jos. Mes galime sudaryti sutartį su šia jėga ir tada ji ateis į mūsų gyvenimą. Tada aš šokį išgyvenu ne tik kaip savo asmeninį pasiekimą, o kaip dalį didesnių jėgų, žaidžiančių šiuo pasauliu. Tuomet galiu taikiai jam atsiduoti arba atkakliai jo siekti, jausti, kad jis gyvas. Gyvas sutvėrimas.
Tai tik vienas iš modelių, su kuriuo reikia elgtis labai atsargiai, kitaip kvaila tuščios vaizduotės begalybė užims gyvos ir negailestingos žmogaus gyvenimo tikrovės vietą. Tačiau jį taikant, modelis veikia.
Baigdamas norėčiau dar sykį priminti, kad bet kokia praktika, ne tik šokis, įkūnija vertybes. Ne tik verbaliniu turiniu, bet ir pačia struktūra, sudėtimi, veiksmo kokybe. Vertybės lemia pasirinkimus. Pasirinkimai lemia veiksmus. Veiksmus pasaulyje.
* dance walking Lietuvoje vyksta nuo 2014 m.
Vertė Auksė Luišaitė
girschon.ru archyvo nuotrauka