Kaimynai
2015-07-21 Kristina Steiblytė
Jis gyveno šalimais. Buvo šokėjas. Dabar dirba ligoninėje. Gyvena nebe taip arti. Bet jis ir vėl scenoje, šoka. Į sceną jį atsivedė Ieva Kuniskis. Tačiau jie ateis truputį vėliau, Dabar – 50 minučių Raimondos Gudavičiūtės ir Saanos Lundström duetas.
„Per save“ – tai dviejų merginų choreografijos ir šokio duetas, paremtas sinchroniniu judėjimu, šokiu tyloje, trukdymu viena kitai ir pagalba bei elektronine muzika (Dávid Kovácsovic). Juodoje scenoje į veiksmą įraukiama ir viena lempa. Žinoma, kaip dažname jaunesnių šokėjų spektaklyje, čia yra ir daug ieškojimo, mėginimo pažinti. Šokėjos spektaklyje atranda ne tik savo kūnus, skirtingus galimus tarpusavio santykius scenoje, bet ir save kaip atlikėjas, choreografes. Tačiau džiaugtis šiais atradimais turi ir gali visų pirma jos pačios. O kuo džiaugtis žiūrovams?
Kur juda Lietuvos šokis, stebėti visada įdomu. Visada įdomu matyti, kas keičiasi Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje, kokios naujos tendencijos atsiranda, kurie festivaliuose apsilankę ar aplankyti choreografai daro įtaką ir kur link juda jauni kūrėjai. Galvojant apie judėjimo kryptį, visų pirma akivaizdu, kad judama iš Lietuvos. Čia mes šokėjų ruošiame nedaug, ką jau kalbėti apie choreografus. O skirtingoms mokykloms atstovaujančių pedagogų gausa taip pat negalime pasigirti. Todėl visai nenuostabu, kad iš trijų vieną vakarą „Naujajame Baltijos šokyje“ rodytų darbų, du skurti lietuvių, gyvenančių ne Lietuvoje, bendradarbiaujant su kolegomis iš užsienio. Net ir kalbant apie šokėjus, išsilavinimą įgijusius užsienyje, tikrai ne visi nori grįžti į Lietuvą. Lora Juodkaitė, regis, yra labiau išimtis nei tipinis atvejis.
R. Gudavičiūtė, bent jau kol kas, nepanašu, kad jungsis į išimčių sąrašą. Taip gal net ir patogiau. Finansavimo kūrybai ir sklaidai Lietuvoje gauti įmanoma, tačiau menininko duona čia, ypač jauniems kūrėjams, labai liesa. Net ir gaunant pajamų iš papildomų darbų. Dažnai net ir būti pakviestam rodytis viename pagrindinių šiuolaikinio šokio festivalių Lietuvoje lengviau lietuviams dirbantiems užsienyje. Juk visiems smalsu, kas ten vyksta, o vietinius juk ir taip pamatome. Tačiau pastaruoju metu nei tuo, kas vyksta su jaunais kūrėjais čia, nei užsienyje, džiaugtis, regis, maža priežasčių. Tai patvirtino ne tik spektaklis „Per save“, bet ir tą patį vakarą festivalyje rodytas Sigitos Juraškaitės ir Agnietės Lisičkinaitės „Popular Problems“. Šie du spektakliai apskritai turi nemaža panašumo: choreografiją kūrė ir šoka dvi merginos, kalbama apie tarpusavio santykius, santykius su aplinka, merginos šoka partneriaudamos arba trukdydamos viena kitai. Be to, abiejuose spektakliuose į veiksmą įtraukiamas objektas: „Per save“ – lempa, „Popular Problems“ – drabužiai.
Tokius spektaklius žiūrėti festivalio kontekste, jau mačius nepriekaištingą kinų judesį, laisvus ir žaismingus choreorafės Olgos Žitluchinos latvius bei nuostabią Jirkio Karttuneno Džemainą iš Suomijos, atrodo ne visai sąžininga kūrėjų atžvilgiu. Net ir kaip pavieniai kūriniai, vargu ar tokie darbai kaip šie du merginų duetai suskambėtų. Lietuvoje turime festivalį „Bičių sąskrydis“, kuris, regis, būtų tinkamiausia platforma parodyti šiuos jaunus, nelabai ambicingus darbus. Tiesa, šiemet „Naujasis Baltijos šokis“ apskritai stebino festivalyje pasirodžiusių lietuvių darbais. Deja, ne gerąja prasme. Bendradarbiaujant su Kauno šokio teatru „Aura“ prancūzų trupė „Cie Samuel Mathieu“ sukūrė „Monstrą“, kuris atrodė neišbaigtas, o urbanistinio šokio teatras „Low Air“ parodė „Šventąjį pavasarį“, kuris, mano manymu, apskritai turėtų būti mandagiai nutylėtas. Džiugu tik, kad nė vienas šiame spektaklyje gumą kramtęs šokėjas nepaspringo, o šokėjai Brigita Gruodytė bei Lukas Karvelis scenoje pasirodė kaip stiprūs ir įdomūs atlikėjai. Pridėjus spektaklius „Per save“ bei „Popular Problems“ gauname visą puokštę lietuvių ar Lietuvoje kurtų šokio produktų, kuriems tarptautiniame festivalyje, regis, tikrai dar ne vieta. Ir taip sakau ne todėl, kad nenoriu matyti lietuvių šokėjų ir choreografų. O todėl, kad matyti juos tokius silpnus liūdna.
Penkiasdešimt „Per save“ minučių prietemoje su dviem santykius besiaiškinančiomis merginomis eina į pabaigą. Pasibaigus dar vienai gražesnei kombinacijai norisi, kad jau baigtųsi ir spektaklis. Regis, per pirmas dvidešimt minučių pasidarė aišku, kas čia vyksta. Ir kad nustebinti nebūsime. Gal taip nutinka, kai pats kuri viską ir negalėdamas pasižiūrėti iš šono manai, kad pasirinkai tai, kas geriausia? Gal jauniems žmonėms reikia stengtis patiems daugiau šokti, pažinti kuo daugiau choreografų, kuo daugiau stilių, ir tik tada patiems imti kurti šokį? Retoriniai klausimai. Nors žiūrint į R. Gudavičiūtę ir S. Lundström, atrodė, kad joms tikrai dar reikia tyrinėti judesį, kompoziciją, gyvenimą. Ir, žinoma, neišsigąsti nesulaukus tarptautinio pripažinimo.
Penkiasdešimt spektaklio minučių baigėsi. Pasibaigus ir ganėtinai ilgai pertraukai septyniolika minučių buvo skirta Dariui A. Stankevičiui spektaklyje „Jis gyveno šalimais“. Darius buvo šokėjas Lietuvoje ir ne tik. Dabar jis dirba ligoninėje. Gyvena nebe taip arti. Bet ir vėl scenoje, šoka. Dabar jį čia atsivedė Anglijoje gyvenanti ir kurianti choreografė Ieva Kuniskis. Scenoje – mikrofonų stovuose įtaisytos lempos, pianinas su grojančiu Dougie Evansu (jis ir kompozitorius) ir Darius. Ropojantis, besitiesiantis, besisukantis, judantis daugiausiai viršutine kūno dalimi. Gaila, kad pasibaigus toms septyniolikai minučių atrodė, kad mažokai pasakota apie senstantį, veiklą keičiantį, scenos nepamirštantį ir į ją grįžtantį šokėją. Nors spektaklis lyg ir apie tai. Tačiau toli gražu neprilygsta 2011 m. „Menų spaustuvėje“ rodytam trupės „Silke Z./ resistance“ šokio spektakliui „Jessas sutinka Angų“ apie besibaigiančias galimybes ir nesibaigiantį norą šokti. I. Kuniskis darbas svyravo ant jautrumo ir autoironijos ribos, tačiau neįkūnijo nei vieno, nei kito. Labiausiai visus žiūrovus sujaudino (jei sujaudino) pats šokėjas. Tik dėl Dariaus nemaža dalis jų ir susirinko į „Menų spasutuvę“. O choreografiją jam galėjo būti sukūręs bet kas. Po tų septyniolikos minučių atrodė, jog Jis buvo vertas geresnės. Gal kitą kartą kitas šalimais gyvenantis choreografas(ė)/režisierius(ė) imsis su Dariumi ko nors ambicingesnio.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos